Sekmadienį bus minima Teatro diena. Juozo Miltinio dramos teatre vaidinantys scenos partneriai Akvilė Vitkūnaitė ir Šarūnas Januškevičius neslepia, kad aktoriaus profesija reikalauja begalinio atsidavimo.
Aktorius Š. Januškevičius neneigia, kad tenka kurti ir širdžiai nemielus vaidmenis.
Daugumos aktorių kelias prasideda dar mokykloje. Iš Ignalinos kilęs Šarūnas Januškevičius vaidybos pirmą kartą ragavo taip pat ten. Jį dar dešimtoje klasėje pakvietė į dramos būrelį, kad pakeistų kitą vaiką spektaklyje. Nuo scenos jis nenulipa iki šiol ir jau pusantrų metų savo meistriškumu žavi J. Miltinio dramos teatro žiūrovus.
„Mokykloje viskas labiau priminė žaidimą. Per dvejus metus išsigrynino mintys apie akademiją, ir teatras tapo mano gyvenimo tikslu“, – prisipažino Šarūnas.
Būdamas dvyliktoku jis rengėsi stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, nė nesvarstė galimybės tapti matematiku ar fiziku, nes jokia sritis jo nedomino taip, kaip vaidyba. Jeigu vaikinas būtų neįstojęs pirmaisiais metais, būtų bandęs tiek kartų, kiek būtų reikėję.
„Prieš stojamuosius jaučiau jaudulį, nes nieko nežinojau – mano žinios apie teatrą buvo paviršutiniškos, tik per studijas jos gilėjo“, – tvirtino Š. Januškevičius.
Aktoriaus tėvai su meno pasauliu nėra susiję, pasipriešinimo dėl pasirinkimo eiti aktoriaus keliu iš jų Šarūnas nesulaukė ir turėjo visišką laisvę.
„Tėvai domisi mano veikla, atvažiuoja į spektaklius. Aišku, jiems tai tolima, jie, kaip ir bet kuris žiūrovas, spektaklį gali vertinti tik kaip meno kūrinį, – kalbėjo Šarūnas. – Tam tikros srities specifiką galima suvokti tik tada, kai esi jos viduje, tu apie ją daugiau žinai ir supranti viską kitaip.“
Aktorius niekuomet nesigailėjo dėl savo pasirinkimo, tiesiog daug laiko skiria darbui, todėl dvejonėms laiko nelieka.
„Gal čia jaunatviška inercija, gal vėliau pradėsiu sakyti: „Atsibodo, pavargau…“ Kol yra darbo, tol negalvoji apie nieką kitą – nei apie pinigus, nei apie sunkumus“, – pabrėžė aktorius.
Scenoje – su kurso draugais
Š. Januškevičius jaučiasi gyvenantis per daug stabilų bei saugų gyvenimą. Tai jį, kaip aktorių, šiek tiek baugina. Jo darbo grafikas iš anksto sudėliotas keliems mėnesiams, todėl nekankina mintys, kas laukia.
Vaikiną su Panevėžiu sieja teatras, o su pastaruoju – darbas. Kaip tvirtina Šarūnas, jam svarbiausia kokybiškas darbas, o ne to darbo vieta.
„Aš nesu iš Panevėžio ir manęs jokie ypatingi jausmai su šiuo miestu nesieja. Čia esu dėl teatro ir darbo jame“, – atvirai kalbėjo Š. Januškevičius.
Šarūnas visuomet pasižiūri spektaklius, kuriuose vaidina jo kurso draugai. Vaikinas neslepia visus pastatymus vertinantis itin kritiškai, spektaklių negalintis žiūrėti atsipalaidavęs kaip eilinis teatro lankytojas.
„Nėra taip, kad priimi viską, ką matai, ir leidi tam tave paveikti. Iki tol, kad spektaklis mane paveiktų, apie viską, kas ten vyko, daug mąstau“, – aiškino aktorius. Ir pridūrė: nėra taip, kad aktorius, žiūrėdamas spektaklį, nieko nepajustų – tave gali sudominti kai kurios scenos, jos tau gali sukelti įvairius vaizdinius ar emocijas.
Aktorius neneigia, kad tenka kurti ir širdžiai nemielus vaidmenis, o labiausiai vertina tuos, su kuriais atėjo į Juozo Miltinio dramos teatrą, nes, juos kuriant, buvo išlieta daugiausia prakaito.
„Prie tų vaidmenų buvo dirbama visapusiškai. Jie buvo tikrai stiprūs, nors ir labai skirtingi“, – pabrėžė.
Šarūną džiugina akimirkos, kai Juozo Miltinio dramos teatro scenoje turi progą vaidinti kartu su savo kurso kolegomis, nes tada jie kuria savąjį teatro suvokimą. Aktorius pabrėžia, kad tarp jaunųjų aktorių konkurencija neegzistuoja, nes nėra tokio masto vaidmenų, dėl kurių vienas kitam galėtų pavydėti.
Siekiamybė – gyventi teatru
Šarūnas prieš spektaklius jaudulio dažniausiai nejaučia, nebent salėje tarp žiūrovų būna teatro kritikų, kurie puikiai išmano Lietuvos ir užsienio teatrų kontekstą, ar teatralų, kurie sugeba įvertinti aktoriaus darbą, todėl juos sunku apgauti.
Pasak Š. Januškevičiaus, kiekvienas jaunas aktorius siekia dirbti su geriausias Lietuvos režisieriais ir dalyvauti laiko išbandytų klasikos kūrinių pastatymuose. Ir jis nėra išimtis.
„Svarbiausia – turėti galimybę sukurti gerą spektaklį, dažnai nutinka taip, kad aktorius tokios galimybės net neturi. Kita vertus, darbas su garsiu režisieriumi nebūtinai garantuoja gerą rezultatą“, – tvirtino vaikinas.
Šarūnas neatsisakytų dirbti ir su jaunaisiais režisieriais bei vaidinti šiuolaikinėse pjesėse, nes jos itin artimos visuomenei.
„Jaunieji režisieriai turi pliusą vien dėl to, kad yra jauni. Geriau nežinomas jaunas nei nežinomas vyresnės kartos režisierius. Patirtis labai dažnai pervertinama. Kai kuriems, net ir patyrusiems aktoriams, ta patirtis visai nepadeda“, – sakė Šarūnas.
Jis neslepia, kad jo siekiamybė yra teatru gyventi kiekvieną akimirką, jis nenorėtų, jog buvimas teatre taptų tiesiog darbu.Pasak pašnekovo, vienus žmones į aktorystę traukia pripažinimo siekis, kitiems teatras yra tam tikra saviraiškos priemonė, todėl scena patenkina jų troškimą kurti.
„Aš dar neturiu potencijos saviraiškai. Turi būti subrendęs kaip žmogus, kaip kūrėjas, kad sugebėtum išreikšti save“, – pabrėžė aktorius.
Viską pakeitusi akimirka
Aktorius Š. Januškevičius neneigia, kad tenka kurti ir širdžiai nemielus vaidmenis.
Dainingoji ir charizmatiškoji aktorė Akvilė Vitkūnaitė jau spėjo pavergti ne vieno širdį. Mergina džiaugiasi, kad savo dienas leidžia teatre, kuris ją nuvedė aktorystės link. Akvilė, išvydusi aktoriaus Albino Kėlerio vaidybą B. Brechto spektaklyje „Kaukazo kreidos ratas“, jo darbu taip susižavėjo, kad daugiau niekada neabejojo dėl savo pasirinkimo.
„Viskas nutiko septintoje ar aštuntoje klasėje. Mane taip sužavėjo A. Kėleris, tad pagalvojau: „Aš irgi noriu taip daryti. Negi aš negaliu.“ Tuomet pajutau didžiulį norą būti scenoje“, – kalbėjo A. Vitkūnaitė.
Iš pradžių panevėžietė pradėjo lankyti dramos būrelį savo mokykloje, tada jos pirmasis mokytojas buvo aktorius Andrius Povilauskas, vėliau jos keliai pasuko į teatro studiją „Menas“, kur jos kūrybiniais gebėjimais rūpinosi Elona Karoblytė.
Jaunoji aktorė juokiasi, kad jos giminėje dauguma yra pasirinkę pedagogo profesiją, kai kurie savo gyvenimą susiejo su muzika, be kurios ji savęs neįsivaizdavo iki lemtingos akimirkos Juozo Miltinio dramos teatre.
„Mano tėtis labai teatrališkas – linksmas, įdomus ir drąsus žmogus. Gal iš jo paveldėjau polinkį į aktorystę“, – svarstė.
Negaili kritikos sau
Nors Akvilė anksčiau manė, kad tėvai jos pasirinkimo studijuoti aktorystę nepalaikė, tačiau dabar ji suvokia, kad kiekvienas savo vaikui linki gero.
„Jie visuomet matė, kad einu būtent šiuo keliu. Gal manė, kad pasuksiu praktiškesniu, kur galima uždirbti didesnius pinigus. Bet didesni ateina per didelį darbą – kad ir ką dirbtum, viskas priklauso nuo tavęs“, – tvirtino mergina.
Baigusi mokyklą A. Vitkūnaitė svajojo tik apie vaidybos studijas ir įstojo gana lengvai. Tačiau, kaip pati juokauja, dėl šventos mamos ramybės ir apsidraudimo į stojimo sąrašą įrašė ispanų bei anglų filologiją ir kūrybines industrijas.
Panevėžietė neslepia, kad studijų metu yra tekę suabejoti savo pasirinkimu, kai užvaldydavo jausmai, o koją pakišdavo maksimalizmo siekis. Vos porą kartų per ketverius studijų metus Akvilė yra skambinusi mamai ir ašarodama ištarusi: nebegaliu.
„Man reikia visko arba nieko – aš įpratusi laimėti. Jei man kas nors nepavyksta, tada prasideda pasaulinis tvanas, tragedija, stichinė nelaimė… Kai būdavau savimi nepatenkinta ar nusivylusi, jog kažko nepadariau ar kažkas nepavyksta, kildavo mintis, kad niekam netinku. Tačiau tai trukdavo tik dieną, o kitą rytą būdavo viskas gerai“, – savo jausmais dalijosi Akvilė.
Mergina prisipažįsta, kad savo darbus vertina itin kritiškai, todėl niekada savęs neliaupsina ir visuomet labai gerai jaučia, ką padarė ne taip, ką galėjo padaryti geriau. Akvilė iki šiol nėra sau pasakiusi: viską atlikau gerai.
„Kritika sau man yra svarbi dėl to, kad ji suteikia galimybę žengti į priekį ir tobulėti. Tai tarsi tramplinas, nuo kurio atsispiriu ir einu toliau“, – tvirtino aktorė.
A. Vitkūnaitė atkreipia dėmesį į labiau patyrusių žmonių pastabas, ypač jei jos sakomos mamos.
„Manęs niekas geriau nepažįsta nei mama. Ji labai gerai moka visus taškus sudėlioti, – tikino mergina.
Gyvenimo dalis
Aktorė nebeatsimena, kada teatre lankėsi kaip eilinė žiūrovė, nes įprato būti scenoje. Nors ji teigia palaikanti savo kolegas, tačiau specialiai savo dienotvarkės nekeičia, kad nueitų pažiūrėti jų spektaklių.
Kaip prisipažino Akvilė, pradėjusi dirbti teatre jį mato kiaurai, tačiau tai nesumažina teatro aplinkos magijos. Jo didybę ir jėgą pajuntanti tomis akimirkomis, kai jaučiasi su savo personažu visiškai susivienijusi.
„Tokie momentai nutinka labai retai. Anksčiau juos matydavau scenoje, o dabar tai išgyvenu pati“, – teigia aktorė.
A. Vitkūnaitė neslepia, kad iš pradžių teko mokytis po spektaklio uždaryti teatro duris ir viską palikti jame. Pasak aktorės, teatras yra gyvas organizmas, todėl niekada negali žinoti, kaip suvaidinsi kitą kartą.
„Kai pasibaigus spektakliui nusileidžia uždanga ar užgęsta šviesos, jaučiuosi tarsi išmesta iš pasaulio, kuriame buvau. O tas pasaulis toks tikras, kitoks, ten tiek daug visko gali patirti, – savo išgyvenimus pasakojo A. Vitkūnaitė. – Viskas baigiasi, o atrodo, dar taip nori pabūti tame pasaulyje. Bet turi nusivalyti grimą ir eiti namo.“
Aktorė kiekvieną dieną pagalvoja apie teatrą ir jį laiko viena iš savo gyvenimo šventovių.
„Kai mes ateiname į gyvenimą, gauname šeimą, o man šalia to dar buvo duotas teatras. Teatras, kuris yra ir kaip lažas, ir kaip begalinis išganymas bei išsilaisvinimas, ir kaip aukštesnių dalykų patyrimas. Menas suteikia galimybę pajusti šį tą didingesnio ir pačiam pasijusti dar menkesniam“, – kalbėjo aktorė.
Akvilė teigia, jog labai sunku įvardyti, kokių savybių reikia žmogui, jog jis taptų aktoriumi.
„Jis turi būti pašauktas – turi nugirsti tam tikru gyvenimo etapu, kad jį šaukia būtent ten, ir suvokti, kad ten gali kažką padaryti“, – tvirtino Akvilė. Juokaudama priduria, jog, be drąsos ir charizmos, tiems žmonėms reikia stiprios nervų sistemos.
Prisirišusi prie teatro
Akvilė neslepia, kad būna retų dienų, kai su scenos partneriu sunku dirbti. Tačiau ji niekuomet nepuola dėl to kaltinti kito žmogaus.
„Galbūt jis būna ne taip susikaupęs, o galbūt aš. Gal jis nebūna įsigilinęs į vaidmenį, o gal – aš. Ne kaskart pavyksta pasiekti aukštąsias materijas“, – sakė A. Vitkūnaitė.
Mergina atvira: jai lengviau dirbti su žmonėmis, kuriuos pažįsta, nes tuomet scenoje ji jaučiasi saugesnė ir kitu visiškai pasitiki.
Akvilė tvirtina, kad tam tikra atskirtis tarp jaunųjų aktorių ir scenos senbuvių egzistuoja, tačiau tai nereiškia, jog jie vieni nuo kitų laikosi atokiai.
„Kai mes jiems išsakome tam tikras pastabas, jie mus galbūt ne taip supranta. Gal iš jaunojo aktoriaus išgirsti pastabą nėra malonu. Galbūt mūsų mintys jiems atrodo netvirtos ar nepatikrintos. Juk visi stengiamės ir dirbame dėl bendro tikslo“, – pabrėžė A. Vitkūnaitė.
Mergina ilgą laiką manė, kad prie Juozo Miltinio dramos teatro nėra prisirišusi, bet per televizorių išgirdusi tris skambučius prieš spektaklį „Lietaus dievas, suprato, jog šis teatras joje giliai įsigyvenęs.
„Spektaklio pastatyme nedalyvavau, o atvykti į teatro jubiliejų negalėjau, tačiau iš smalsumo pirmąjį spektaklio veiksmą nutariau pažiūrėti per televizorių. Tuo metu netgi pajutau kaltę, jog nesu teatre su visais kartu“, – sakė Akvilė.
Apmąstymų laikas
Šiuo metu A. Vitkūnaitei toks laikotarpis, kai asmeninis gyvenimas nusveria meno pasaulį. Ji neslepia, jog turi įvairių ambicijų, susijusių su vaidyba, tačiau jos šiuo metu snaudžia.
„Man dabar reikia šiek tiek laiko, kad pergalvočiau, ko dar noriu. Kartą man vienas žmogus yra sakęs: „Kai liūtas suėda stambų grobį, guli atokaitoje ir tinginiauja. Tada jis nekreipia dėmesio į aplink vaikštančias gazeles, nes nėra alkanas. Bet kai išalks, tai ir stvers.“ Negaliu savęs pavadinti sočia, bet ramiai viską apmąstau“, – palygino.
Akvilė jaudinasi prieš kiekvieną spektaklį, nors jai būtų skirtas ir pats mažiausias vaidmuo, nes pasirodymas scenoje yra didelė atsakomybė. Virpulį kelia ir suvokimas, kad kiekvieną kartą ji dalyvauja stebuklo kūrime.
„Kaskart savęs klausiu, kas šiandien nutiks scenoje – ką ten išgyvensiu, kuo aš šiandien tapsiu“, – teigė A. Vitkūnaitė.
Aktorė yra sukūrusi ne vieną vaidmenį Juozo Miltinio dramos teatre. Labiausiai įsimintina akimirka per savo aktorės karjerą vadina momentą, kai vaidindama spektaklyje „Ponas Kolpertas“ pajuto, kad pasiekė savo vaidmens epogėjų.
„Nors šį spektaklį jau buvome rodę ne kartą, tačiau vaidindama „Tylos“ festivalyje Vilniuje pasiekiau būseną, kai pajutau, jog tarsi perėjau į kitą suvokimo lygį. Man dėstytojas Vytautas Anužis pasakė, jog jei kažkada taip suvaidinai, vadinasi, gali būti ir kitas kartas. Tada pagalvojau, jog iš tikrųjų kažką galiu tikro sukurti scenoje“, – savo mintimis dalijosi Akvilė.
Panevėžiečiai iki šiol prisimena Akvilės vaidmenį miuzikle „Fantazuotojai“. Šis žanras jai patinka, nes jame turi galimybę išnaudoti tiek savo balso, tiek judesio gebėjimus. Viena iš ryškesnių jos svajonių – dar kartą suvaidinti miuzikle.
„Tai buvo tarsi atgaiva, kažkas naujo, turėjau progą save išbandyti šiek tiek kitokiu amplua. Į savo scenos partnerius iš pradžių žiūrėjau labai paprastai, niekada negalvojau apie jų titulus. Kai su jais pradėjau dirbti scenoje, abiem labai pasitikėjau ir jie manęs nenuvylė iki šiol“, – apie darbą miuzikle kalbėjo aktorė.
Audinga SATKŪNAITĖ
