Šiaulietės Sandros Bernotaitės gyvenimas vertas knygos, kuri nė vieno nepaliktų abejingo. Moteris nepasinaudojo galimybe tapti aktore, o atsidavė rašymui, kuris ją iš saulėtosios Australijos nuolat grąžina į Lietuvą.
Rašytoja S. Bernotaitė jau dešimtmetį gyvena Australijoje, tačiau tikina, jog širdimi ji visuomet gimtojoje šalyje. Šiuo metu kūrėja keliauja po Lietuvą ir skaitytojus supažindina su naujausia savo knyga.
Tarp dviejų pasaulių
Rašytoja Sandra Bernotaitė jau dešimtmetį didžiąją laiko dalį praleidžia antrajame pagal dydį Australijos mieste Melburne. Tačiau vidumi ji nuolat būna tėvynėje.
„Paprastai prisistatau taip: reziduoju Australijoje, o gyvenu ir dirbu Lietuvoje. Taip jau nutiko, jog mano išorinis apvalkalas dažnai vaikšto kitoje pasaulio pusėje“, – „Sekundei“ tvirtino pašnekovė.
Moteris sprendimą išvykti į tolimą kraštą priėmė pajutusi poreikį atsitraukti nuo Lietuvos ir socialinių santykių, kurie neduodavo ramybės. S. Bernotaitei, kaip rašytojai, nuolat reikia laiko apmąstymams, vienatvės ir ilgų valandų, kurias skiria skaitymui.
„Anglakalbių literatūra itin turtinga, stiprios tradicijos, pasirodo ir gerų vertimų iš kitų kalbų, nors pastaruosius stengiuosi „susižvejoti“ išverstus į lietuvių, mat gimtąją kalbą reikia nuolat lavinti“, – pabrėžė rašytoja.
S. Bernotaitė pažymi, kad, nors ir gyveno Australijoje, jos anglų kalba ilgą laiką netobulėjo, nes turėjo mažai ryšių su vietiniais. Tačiau ilgainiui ji išmoko buitinės kalbos ir prisitaikė prie aplinkos. Dabar vietiniai nė nebeklausia, iš kur ji atvykusi.
Sandros teigimu, nuo tėvynės kiekvienam verta atsitraukti vien tam, kad žmogus galėtų aiškiau matyti, kas vyksta šalies viduje. Jai tokia patirtis padėjo labiau pažinti lietuvio charakterį ir nežiūrėti į savus vien teigiamai ar neigiamai.
„Mūsų politikai pasaulio politikos kontekste neatrodo tokie jau niekšai. Kiekviena šalis vargsta ir gėdijasi savo politikų. Visi norėtų, kad jų šaliai atstovautų dori veidai, tačiau tokių visgi mažuma…“, – savo nuomonę dėstė moteris.
Tobulina tiek vidų, tiek išorę
S. Bernotaitės vyras su meno pasauliu nėra susijęs, jis draugauja su skaičiais. Rašytoja džiaugiasi, jog su antrąja puse sutaria puikiai ir vienas kitą supranta.
„Mano vyras susijęs su matematika. Gerai, kad bent vienas iš mūsų uždirba pragyvenimui… Tačiau mene yra daug matematikos, o matematikoje – kūrybos elementų“, – tvirtina moteris.
Lietuvoje kūrėja gyvena ekstravertišką gyvenimą, o Australijoje tampa intraverte. Būdama Melburne S. Bernotaitė paprastai dirba penkias dienas per savaitę, aštuonias valandas per dieną. Jos diena prasideda nuo septintos ryto ar netgi anksčiau.
„Jei rašau romano eskizą, atsisakau ir laisvų savaitgalių. Tačiau nereikėtų įsivaizduoti, kad rašymu užsiimu aštuonias valandas per dieną. Ne, rašau tik valandą ar daugiausia tris keturias, – apie savo dienos ritmą pasakojo rašytoja. – Kitą laiką skiriu skaitymui, medžiagos rinkimui ar korespondencijai.“
Moteris stengiasi nepamiršti ir sporto, o kai pasiilgsta teatrinio veiksmo ir kontakto – eina šokti. Jai svarbu nesustabarėti tiek fiziškai, tiek psichiškai.
Lietuvoje darbotvarkė šiek tiek kitokia nei Australijoje, ji čia kasdien susitinka su įvairiais žmonėmis, daug laiko skiria bendravimui.
„Man reikia ir gyvo bendravimo, ir prisilietimo per rašytinį žodį. Tikiuosi, kad abiem atvejais mano auditorija mane jaučia. Kai kas nors tai pasako – man tai didžiulis komplimentas“, – savo emocijų neslėpė rašytoja.
Svetimos kalbos neįsileidžia
Anglų kalba rašyti lietuvė net nebando ir neketina to imtis ateityje, nes, pasak moters, ji per vėlai ėmė mokytis šios kalbos. Rašytoja skeptiškai vertina būgštavimus, esą jaunimas ims lengvai rašyti angliškai ir pamirš lietuvių kalbą. Ji pabrėžia, jog rašyti svetima kalba galima bandyti tik tam tikro žanro kūrinius, kur nereikia labai gero kalbos pojūčio, tačiau stiprios literatūros svetima kalba nesukursi, jei ja nekalbi nuo gimimo.
„Neretai pateikiamas rašytojo Vladimiro Nabokovo pavyzdys. Jis gimė Rusijoje, o rašė angliškai, tačiau dažnai pamirštama pridurti, kad jis nuo pat vaikystės kalbėjo angliškai, nes jam buvo nusamdyta anglė guvernantė, – kalbėjo S. Bernotaitė. – Vis dėlto V. Nabokovo, kaip anglakalbių literatūros kūrėjo, pradžia buvo sunki. Žodžiu, nėra taip paprasta, kaip kartais atrodo iš šalies.“
Šiųmetinėje Knygų mugėje moteris pristatė dvi naujas knygas, tačiau ilsėtis neketina ir ateityje ketina parengti savo poezijos knygą.
Pasak moters, ji rašo ne vien tik lietuviškai auditorijai – nors jos romanų istorijos vyksta Lietuvoje, tačiau rašytoja pasakoja taip, tarsi skaitytojas nieko nežinotų apie Lietuvą. Jos patirtis rodo, kad, žiūrint iš kitos kultūros perspektyvos, daug kas atrodo nebe savaime aišku. S. Bernotaitė priduria, jog, pasigilinus į garsių rašytojų biografijas, galima rasti nemažai tokių, kurie gyveno svetur, todėl jos pasirinktas gyvenimo būdas neturėtų nė vieno stebinti.
Aktorės amplua praeityje
S. Bernotaitė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ragavo ir aktorės duonos. Tačiau pabaigusi studijas suprato, kad aktore dirbti nenori, ir ieškojo kitų šios profesijos atmainų. Dėstė scenos kalbą, teatrinę raišką, režisavo studentų spektaklius.
Nostalgijos teatro scenai Sandra nejaučia ir vaidinti nesiveržia, tačiau apie darbą kino aikštelėje vis pagalvoja.
„Vaidinti teatre reikia patirties ir įgūdžių, kurių nelavinu jau dešimtį metų, tačiau kine dirbti vis dar galėčiau. Visai neseniai dalyvavau šokio improvizacijos pasirodyme ir scenoje jaučiausi labai gerai, – pasakojo moteris. – Atrodo, kai kurie dalykai manyje taip giliai įaugę, kad ilgos pauzės tarp pasirodymų tik pagerina būseną, kai atsiduriu priešais auditoriją.“
S. Bernotaitė savo aktorinius gebėjimus naudoja skaitydama paskaitas apie rašymą ar bendraudama su skaitytojais. Moteris suvokia, kad galėtų pradėti rašyti pjeses teatrui, tačiau šiam iššūkiui dar nesiryžta. Ji įsitikinusi, kad dramaturgas privalo kurti drauge su trupe bei dalyvauti repeticijose.
„Apskritai mano teatro įsivaizdavimas savotiškas. Manau, kad teatras privalo būti šeima, komanda, kurios nariai pasitiki vienas kitu be konkurencijos ir intrigų. Kol kas neradau ir labai aktyviai neieškau tokios „tobulos“ trupės. Gal dar neatėjo laikas“, – svarstė rašytoja.
Į rašytojų gretas – ryžtingai
S. Bernotaitė sako, kad jos giminėje rašytojų nebūta, o iki jos šeimoje nebuvo ir daug knygų. Pirmoji jos knyga „Gaisras“ pasirodė prieš šešerius metus ir buvo apdovanota Augustino Griciaus premija už geriausią metų debiutą. Moteris šią knygą kūrė atskiromis dalimis, nes tai novelių rinkinys. Kiekviena istorija turi savo priešistorę, nuotaiką, temą, netgi vis kitokio žanro elementų.
„Pirmoji publikuota knyga yra labai svarbus žingsnis, todėl labai džiaugiuosi ir esu dėkinga tiems, kurie tą mano žingsnį pastebėjo ir įvertino – ne tik geru žodžiu, bet ir premija. Vėliau jau reikėjo įrodyti pasauliui, kad tikrai esu pasirengusi kurti ir neplanuoju sustoti. Parašiau ir išleidau du romanus, kurie jau tikrai turėtų būti aiškus mano atkaklumo įrodymas“, – teigė S. Bernotaitė.
Savo išleistą pirmąją knygą moteris į rankas paėmė su jauduliu. Ji tą dieną beveik nieko neveikė, tik čiupinėjo leidinį. Rašytoja tvirtina, kad keista buvo skaityti žodžius, kuriuos buvo mačiusi jau šimtą kartų.
„Vartydama savo knygą žinau, kiek darbo yra įdėta, kiek nepasakyta minčių, kiek jų liko tarp eilučių. Tik autorė mato dalių susiuvimus ir pamena vienos ar kitos pastraipos atsiradimo istorijas. Skaitytojui to ir nereikia matyti, jis turi mėgautis visuma“, – su šypsena kalbėjo rašytoja.
S. Bernotaitė rašymą laiko savo darbu, o kūrybą savo vidinės kelionės išraiška. Pasirinkusi temą ar aplinką, apie kurią rašys, ji žino, kad su šitais dalykais gyvens ilgą laiką – romano atveju trejus ar daugiau metų. Todėl renkasi, įsiklausydama į save: ar tikrai jai to reikia, ar tikrai tai svarbu?
„Man turi skaudėti, rūpėti, neduodi ramybės, sapnuotis, kad imčiau apie tai rašyti. Abejingai rašyti nenoriu ir nemoku“, – atviravo rašytoja.
Nepasiduoda tinguliui
Kūrėja save vadina reiklia bei savikritiška. S. Bernotaitė pabrėžia, kad reiklumas sau yra svarbus dirbant savarankiškai.
„Mano kasdieninė rutina yra lanksti, bet nuolatinė. Jei dieną kitą neskaitau – graužia sąžinė. Jei ilgėliau neparašau kūrinio – apima siaubas. Todėl tupdau save prie darbo stalo kone kasdien“, – šmaikštavo moteris.
S. Bernotaitė stengiasi niekuomet nepasiduoti tinguliui, kuris jai būdingas kaip ir kiekvienam žmogui. Keliaudama moteris visuomet į užrašų knygutę ranka rašo dienoraštį. Ji taip pat veda tinklaraštį „Grafomanija“ bei kas ketvirtį leidžia elektroninį leidinį „Jovarai“.
„Viską darau tam, kad nesuskysčiau ir nepradėčiau tingėti. Privalau būti atkakli ir jam nepasiduoti. Kartais mes tingulį vadiname „negalėjimu“ ar „negebėjimu“, – kalbėjo moteris.
Savikritika rašytojai padeda nesugniužti nuo kritikos bei į savo darbus žiūrėti blaivia akimi. Pasak S. Bernotaitės, svarbu suvokti, jog tobulų kūrinių nebūna, o kritikas visuomet išsako savo asmeninę nuomonę.
„Reikia būti dėkingam, kad kažkas investavo į tavo darbą savo laiką, stengėsi jį įvertinti. Dažniausiai mane džiugina pats faktas, kad kažkas apie mano darbus kalba, galbūt nesutaria, įvyksta disputas. Sakoma, kai kritikai ginčijasi, autoriaus širdis dainuoja“, – teigė kūrėja. Ir pridūrė: kritika ar savikritika yra visiškai neveiksminga tuomet, jei kūrinį parašęs autorius gyvena apimtas įsimylėjimo būsenos. Tačiau šį jausmą po kurio laiko rašytoja pataria nustumti į šalį, nes tai neleidžia tobulinti teksto, kad jis taptų meistriškai parašytu.
Dalijasi savo patirtimi
S. Bernotaitė šį mėnesį įvairiuose Lietuvos kampeliuose pristato savo naujausią knygą „Laisvojo rašymo elementai“, ji buvo pristatyta ir Knygų mugėje. Tai saviugdai skirta knyga apie kūrybos elementus ir dėsnius, literatūrinį meistriškumą, įkvėpimo trikdžius ir šaltinius. Joje autorė remiasi tiek savo patirtimi, tiek gausia užsienio literatūra.
Rašytoja prieš aštuonerius metus įkūrė tinklaraštį „Grafomanija“, jame esantys papildyti ar perrašyti straipsniai ir nugulė į knygą, su kuria S. Bernotaitė supažindino ir panevėžiečius. Pasak kūrėjos, jos susitikimai su žmonėmis panašūs į improvizuotus pokalbius. Ji visuomet prisitaiko prie auditorijos: jei susirenka žmonės, kuriems įdomi rašytojo dienos rutina, apie ją moteris ir pasakoja. Jei susirenka rašantieji ir užduoda konkrečius klausimus, į juos S. Bernotaitė atsakyti nevengia.
Moteris rašymo seminarų kol kas neveda, nors savo komentarais yra padėjusi ne vienam pradedančiam rašytojui.
„Man labiau patinka spręsti individualias rašančiojo problemas, negu kalbėti bendrai auditorijai. Save laikau ne teoretike, o praktike, ne dėstytoja, o kūrėja. Galiu tik pasidalyti savo patirtimi, bet ne mokyti. Viena klausytoja mano paskaitą apie rašymą pavadino „išpažintimi“ – labai taiklu“, – atvirai kalbėjo S. Bernotaitė.
Prieš dešimtį metų nusprendusi atsiduoti rašymui, S. Bernotaitė pati ieškojo patyrusių rašytojų, kurie norėtų jai padėti, tačiau taip ir nerado, kas galėtų su ja pasidalyti savo patirtimi. Moteris teigia supratusi, kad rašytojo profesija apgaubta paslapties šydu, bandoma išlaikyti mistinio kūrėjo įvaizdį, neatskleisti užkulisių, kuriuose visai mažai mistikos.
„Dabar kitiems duodu tai, ko man pačiai iš pradžių labai reikėjo. Tai, kad papasakoju apie rašytojo amatą, neatima iš kūrybos tų „mistiškų“, nepaaiškinamų elementų, nesumažina ir kūrybinių kančių, – kalbėjo moteris. – Tik tos kančios jau ne dėl to, kad nežinai, nuo ko pradėti ar kaip pabaigti. Kankiniesi vien dėl to, kad rašydamas atveri savyje ne itin malonius dalykus, kurių egzistavimą tenka pripažinti ir su tuo susitvarkyti.“
Audinga SATKŪNAITĖ
