Ekstrasense, aiškiarege ar būrėja vadinama klaipėdietė Vanda Darjina neslepia, kad jau vaikystėje buvo kitokia.
Aiškiaregyste garsėjanti V. Darjina buria Taro kortomis, e ateitį ir sveikatos būklę spėja iš delno, tačiau daugiausia informacijos gauna iš žmogaus akių. G. Leikos nuotr.
Vanda Darjina apie savo gyvenimą galėtų pasakoti ilgai – ne rožėmis jis buvo klotas. Moteris patyrė skaudžių išgyvenimų ir netekčių. Jos mama buvo lietuvė, tėtis – rusų karininkas. Dar iki dabar ji atsimena blizgančius tėvo batus ir auksines uniformos juosteles.
Tačiau V. Darjina nuo trejų metų augo Viešvilės vaikų namuose, o kai sukako šešiolika, iškeliavo į plačiuosius gyvenimo vandenis. Paauglei teko viskuo rūpintis savarankiškai. Dirbo laivuose skalbėja, padavėja, duonos kepėja, vėliau ir Klaipėdos viešbutyje. Ji buvo puiki artistė, nuo mažų dienų dainavo.
„Vienu metu buvo labai sunkus laikotarpis. Negalėjau sudurti galo su galu, pradėjau burti kortomis. Ateidavo daug žmonių, už seansą mokėdavo po keturis rublius, vėliau po du litus. Po truputėli prasigyvenau, o neturėjau pinigų nei už butą sumokėti, nei iš ko aprengti ir pamaitinti paauglį sūnų. Taip pradėjau važinėti į aplinkinius miestelius, vėliau ir po visą Lietuvą. Ėmiau lipti iš skolų ir tvarkytis savo gyvenimą“, – „Sekundei“ pasakojo moteris.
V. Darjina apie asmeninį gyvenimą daug pasakoti nenori, nes sunkūs likimo išbandymai net ir dabar spaudžia širdį. Subyrėjo šeima, negana to, Airijoje žuvo sūnus. Moteris dabar gyvena Klaipėdoje ir augina vienintelį anūką.
Įkalbėjo draugės
Nors neįprastų galių turinti ponia Vanda kaip būrėja dirba jau kelis dešimtmečius, šalyje ji išgarsėjo po to, kai tapo televizijos projekto „Ekstrasensų mūšis“ nugalėtoja. Ji ne tik sėkmingai įveikė savo konkurentus, bet ir įgijo patirties, išmoko naujų dalykų.
„Kai mane pakvietė į šį projektą, atvirai pasakius, nežinojau ką daryti. Draugės sakė važiuoti pabandyti ir vis pridurdavo: kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Na ir surizikavau. Patekau į dešimtuką, o galiausiai ir laimėjau, nors man atrodė, kad konkurentai stipresni už mane. Aš nemokėjau jausti, viską darydavau su kortomis ir žvake.
Pradėjau daug melstis. Ryte eidavau į lauką, pakeldavau galvą ir tikėdavausi kažką pamatyti. Bet – nieko, užsidengia rūkas ir stipriai spaudžia galvą. Vėliau supratau, kad mane veikia juodoji magija. Ją panaikinusi pamačiau, kad turiu nuojautą, kad užsimerkusi galiu kažką pastebėti. Man rodo jaunos merginos nuotrauką, o aš matau jos nužudymą. Jaučiu kiekvieną dūrį peiliu ir skausmą“, – pasakojo ekstrasensė.
Matė vizijas
V. Darjina aiškiaregystės meno niekur nesimokė. Vaikystėje pradėjo matyti vizijas.
Nors neįprastų galių turinti V. Darjina buria jau kelis dešimtmečius, šalyje ji išgarsėjo po to, kai tapo „Ekstrasensų mūšio“ nugalėtoja.
„Iš pradžių nekreipiau dėmesio, bet niekada neužmiršiu, kai gulėjau vaikiškoje lovytėje su grotelėmis ir kojų gale pamačiau du baltus garbanotus avinėlius. Bandžiau juos paimti, paglostyti, norėjau prisiglausti, bet mano rankose jie buvo kaip oras. Tada man buvo gal treji. Vėliau būdama aštuonerių ant Nemuno pamačiau mažą mergytę. Ji apsirengusi ne kaip mes, keistais, bet labai gražiais baltais senoviniais drabužiais. Jos plaukai ilgi ir garbanoti. Ji žiūri į mane ir šypsosi. Kai mūsų žvilgsniai susitiko, ji man pamojavo ir greitai dingo“, – prisiminė aiškiaregė.
Jaunystėje V. Darjina mėgo plaukioti. Būdama vienuolikos metų kartu su draugais iš vaikų namų išėjo maudytis. Ta diena mergaitei buvo lemtinga.
„Plaukiodama pradėjau jausti, kaip kažkas mane už kojų traukia žemyn. Ėmiau skęsti ir man taip saldu pasidarė. Mačiau kiekvieną gyvenimo atkarpą, kol patekau į mamos įsčias. Tada apėmė toks malonumas, kad net sunku jį nupasakoti. Žinau, kad vaikams augti ten labai gera. Vėliau pamačiau papūgas, šakeles ir keistą žolę. Pas mus tokios nėra. Pievoje keistos formos mažos baltos gėlytės. Aš bėgu ta žole, o prieš mane juodais plaukais, bet baltai apsirengęs vyriškis. Jis bėga į mane, o aš į jį, staiga mes sustojame ir pamažu vienas nuo kito traukiamės atgal. Tada staiga išvydau dėmę, saulę ir galiausiai kariškį, kuris mane ištraukė iš vandens. Pradėjau spjaudyti vandenį ir atsigavau. Tada to nesupratau, bet šiandien žinau, kad mane buvo ištikusi klinikinė mirtis“, – sako ekstrasensė.
Akių galia
Nuo to laiko moteris pradėjo regėti kosminius švytinčius ratus. Ji atsiguldavo į lovą, užsimerkdavo ir pajusdavo stiprų šviesų žaižaravimą, po to prasidėdavo nepakeliami galvos skausmai.
„Mūsų miegamajame buvo daug žmonių, negalėdavau rėkti. Laimė, galvos spaudimas greitai praeidavo. Tuo metu dar neįtariau, kad tai buvo ženklas“, – kalbėjo būrėja.
Kai V. Darjina dirbo laive, jos bendraamžiai kas vakarą žaisdavo kortomis. Tačiau ji nemėgo tokių žaidimų kaip „Tūkstantis“ ar „Asilas“. Jai nepatikdavo būti tokioje kompanijoje. Moteris mieliau rinkdavosi vienatvę. Paėmusi kortų kaladę, jas dėliodavo ant lovos ir spėliodavo, kuri reiškia meilę, kuri – netektį, kuri laimę ir t. t.
Kartą pabandė burti draugėms.
„Merginos eidavo į šokius. Prieš tai išburdavau, kuri grįš su vaikinu, kuri visą vakarą bus viena. Ir nė karto nesuklydau“, – pasakojo V. Darjina.
Šiandien aiškiaregyste garsėjanti moteris buria Taro kortomis, apie ateitį ir sveikatos būklę spėja iš delno, tačiau daugiausia informacijos gauna iš žmogaus akių.
„Žiūrėdama į akis, matau tarsi koridorius, kuriuose išdėlioti įvykiai, aplinkybės, pasekmės. Labai gerai jaučiu žmogaus energetiką. Būna žmonių, kuriuos perskaitau kaip knygas. Matau viską, kiekvieną sekundę, dieną, mėnesį. Kitiems to padaryti neįmanoma. Aš ne Dievas, negaliu visiems įtikti, bet man labai patinka, kai atėjęs susirūpinęs žmogus išeina su šypsena ir tiki manimi“, – teigia sunkiai suvokiamais pojūčiais apdovanota moteris.
Ieško mirusių žmonių
Paklausta, dėl kokių priežasčių į ją dažniausiai kreipiasi žmones, būrėja nusišypso: „Žmonės dažniausiai klausia apie verslą ir pinigus. Anksčiau daugiau rūpėjo meilės reikalai. Svarbus, o gal net ir svarbiausias klausimas – vaikai. Tėvai kenčia, nes vaikai išvažiavę į užsienį, dažnai jiems nesako tiesos.“
Būrėja sako, kad Lietuvoje daug pražuvusių žmonių ir niekas nežino, kur jie yra. Kas vandenyje, kas miške užkastas.
„Žmonės atsineša nuotraukas, bet surasti numirėlį miške sunku, galiu tik apytiksliai nusakyti vietą. Pražūtis dažnai ištinka vienoje vietoje, paskui lavonas vežamas į kitą, ir tik dar vėliau – trečioje vietoje būna palaidotas. Iš nuotraukos matau tą energetiką, tą šaltą vėją. Sušlapinusi nuotrauką iš kitos pusės matau, kas atsitiko. Šis darbas labai sunkus, nes tiksliai matau, kas buvo, užuodžiu yrančio kūno kvapą, kurį turiu iškentėti kone visą seansą“, – pasakojo moteris.
Ekstrasensė pamena, kai į ją kreipėsi vienas menininkas, prašė surasti dingusią žmoną.
„Aš matau, kad ji geria raminamuosius, eina miesto gatvėmis. Galiausiai ją išvydau prie tilto, vandenyje. Guli ant kranto numestas jos juodas paltas, psichotropiniai vaistai. Ji buvo graži moteris, taip pat menininkė, tačiau sirgo depresija. Vyras, kai viską nupasakojau, ten ją ir rado“, – prisimena pašnekovė.
Mirtis – tabu
V. Darjina ne kartą nukentėjo, kai apie žmogaus mirtį kalbėjo tiesiai, nebandė nuslėpti tiesos. Užteko kelių skaudžių įvykių ir ekstrasensė liovėsi apie tai kalbėti.
„Atėjo simpatiška dama. Įspėjau, kad saugotų vyrą, nes mačiau, kaip jis krenta nuo laiptų ir užsimuša. Po kelių dienų ji pas mane sugrįžo vilkėdama juodais drabužiais. Kitą draugę perspėjau, kad trečiadienį jos darbo vietoje nutiks baisi nelaimė, kuri turės įtakos tolesniam gyvenimui. Ji žadėjo saugotis. Tą dieną jūreiviams buvo mokami pinigai. Vieni prie durų pradėjo rikiuotis naktį, kiti nuo ankstaus ryto. Vienas jūreivis įsiveržė su šautuvu ir pareikalavo pinigų be eilės. Jis šovė į moterį, tačiau iš išgąsčio ji pasitraukė ir kulka jos nekliudė. Tačiau po patirto streso moteris susirgo vėžiu ir mirė.
Dar kitas atvejis – pas mane atėjo motina, kurios sūnus dirbo Norvegijoje. Liepiau saugoti vaiką, nes jam gresia mirtis. Po dviejų dienų taip ir buvo. Moteris ant manęs pyko, kad nepasakiau datos, ji tikėjosi sūnų išgelbėti“, – pasakojo V. Darjina.
Moteris žmonėms tiesiogiai apie mirtį nepasako, perspėja, kada ir ko saugotis, kad pasąmonėje viskas neužsiprogramuotų. Anot jos – mirtis gudri, ji vis tiek apgaus, jeigu ne šiandien, tai rytoj ateis.
„Aš ne Dievas, man irgi sunku. Mūsų niekas neišgelbės, mirtis ateina iš kosmoso. Taip nuspręsta ir sudėliota iš aukščiau“, – įsitikinusi aiškiaregė.
Sveiku protu sunkiai suvokiamais pojūčiais apdovanota moteris regi kitų likimus, o į savąjį ji nelenda. Ne todėl, kad nenorėtų, tiesiog savo likimo ji nemato.
„Bandžiau žiūrėti ne kartą, bet nieko nesuprantu. Iš kortų tik žinau, kas bus rytoj. Nežinau, kiek laiko gyvensiu šioje žemėje ir nuo ko mirsiu. Atvirai pasakius, ir kitiems linkiu neieškoti mirties datos“, – pataria ekstrasensė.
Padeda vanduo
Pabendravusi su žmonėmis V. Darjina kartais taip išvargsta, kad vos užlipa laiptais. Namo ji grįžta šaltomis ir akmeninėmis kojomis. Jei dar yra jėgų, apsipila vandeniu, jei ne – tiesiai į lovą.
„Yra jėgos, kurios padeda man apsivalyti. Visada turiu ligonių, o jie labai išsunkia energiją. Jeigu ateina vėžiu sergantis žmogus, man iš karto pradeda badyti kūną. Blogai jaučiuosi, bet kaip galiu, taip dirbu, imu delną, kortas, paskui išeinu į vonią, apsipilu vandeniu ir taip apsivalau. Kartais taip pavargstu, kad užmiegu su drabužiais. Tačiau nubundu vėl energinga, stipri. Darau mankštą, prisiplaku tirštų sulčių ir gyvenimas tęsiasi. Fiziškai išvargstu, bet dvasiškai man labai gera. Niekada negyvenu praėjusia diena, kad ir kaip būtų sunku, visada laukiu rytojaus. Kaip variklis – visada esu jauna, energinga, nesenstanti ir tvirta. Gyventi reikia mokėti, o visas negandas vyti lauk. Kiekvienas atėjom čia ne rojaus kurti, tik mokytis. Todėl būkim vieni kitiems pakantūs“, – kalbėjo V. Darjina.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
