Daugiau nei pusę gyvenimo prie vandens ir ant jachtų denio praleidęs buriuotojas Rimtautas Rimšas panevėžiečiams pristatė naujausią, bet nepaskutinę knygą „Nulinis plūdrumas“.
Daugiau nei pusę gyvenimo prie vandens ir jachtų denyje praleidęs R. Rimšas panevėžiečiams pristatė naujausią savo knygą „Nulinis plūdrumas“.
G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka trumpam virto burine jachta. Joje įkurtame denyje rinkosi įgulos nariai – skaitytojai, o jai vadovavo keturių knygų autorius, buriuotojas Rimtautas Rimšas.
57 metų vyras prisistato kaip buriuotojas, jūroje tapęs rašytoju: „Vaikystėje gydytojai diagnozavo keistą ligą, pasireiškiančią dažnai pasikartojančiu noru be jokio tikslo žiūrėti į tolį. Lietus visą laiką būdavo šventė – mūsų gatvėje atsirasdavusioje didžiulėje rudo vandens baloje galėdavome braidyti ir plukdyti paskubomis išdrožtus laivelius laikraštinėmis burėmis. Nuo vienuolikos – gal tėvo kalbų prisiklausęs – užsimaniau būti jūrininku. Penkiolikos – vėlai, labai vėlai – tepradėjau mokytis buriuoti. Pažinti vėjus, bures ir jūrą. Tebesimokau iki šiol. Ir vis tebelaukiu lietaus.“
R. Rimšas pusę metų praleidžia Kaune, kitą pusę – jachtoje. Kaip tvirtina, mažame laive viską turi mokėti pats. Nors vienam leistis į jūrą prabanga, tačiau Rimtautui patinka ramybė ir vienatvė.
„Jūra man ir tada nebuvo svetima. Tėvas – buvęs žvejys, mamos broliai – jūrininkai. Niekada neužmiršiu pirmojo savarankiško plaukimo jachta iš Klaipėdos į Nidą. Nieko baisaus nenutiko, tik pamačiau prieplaukos švyturį.
O priešistorė tokia. Mano tėtis turėjo žurnalą „Mūsų gamta“. Man tada buvo dešimt. Žurnale pamačiau nuotrauką, darytą iš lėktuvo. Tai buvo kažkokia maža salelė, o joje – švyturys. Sakiau, kai būsiu didelis, ten nukeliausiu. Būdamas 27-erių radau tą švyturį.“
Kalbantis laivas
R. Rimšo pažintis su vėju, jūros bangomis ir burėmis prasidėjo nuo 15 metų.
R. Rimšo pažintis su vėju, jūros bangomis ir burėmis prasidėjo nuo 15 metų. Grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje, ieškojo tokio darbo, kad būtų galima buriuoti. Kai išgirdo, kad vienoje įmonėje yra trys jachtos, iš karto apsisprendė ten dirbti.
Vėliau jachta tapo jo namais, pagrindiniu verslo įrankiu. Buriavo ir vienas, ir su draugais. Ir įvykių jūroje būta įvairiausių – nuo lūžusių stiebų, plyšusių burių iki draugo mirties. Tačiau be tų buriuotojo išgyvenimų nebūtų gimusios ir jo knygos.
1985-ųjų laivu R. Rimšas plaukioja kasmet, todėl jis – neatsiejama gyvenimo ir kūrybos dalis. Nenuostabu, kad buriuotojai į savo laivą žiūri kitaip, jį pažįsta taip puikiai, kad net pradeda personifikuoti.
Kai jūra audringa – jachta skundžiasi: girgžda, švilpia, o burė plazdėdama tarsi kažką paskoja. Tada buriuotojas gali ramiai miegoti, nes tai yra normali aplinka, nors štormas ir nemažas. Jeigu atsiranda svetimas garsas, jis jį išgirs net ir giliausiai įmigęs.
Trūko tik užpildo
R. Rimšas yra produktyviausias lietuvių rašytojas marinistas – įsibėgėjo taip, kad knygą parašo kone kasmet. Viena skirta Kuršių mariose žuvusiam Šarūnui Vasiliauskui atminti, kita pasakoja apie vaikus, trečia – apie vienatvę, jūrą ir moteris, naujausia – apie buriavimą.
„Kai ketinau rašyti knygą apie vaikus, per trumpą laiką reikėjo išmokti visą vaikų literatūros istoriją. Vėliau tarsi kažkas padėjo ranką ant peties ir sako: dabar sėdi prie kompiuterio, atsidarai naują puslapį ir rašai.
Pirmas sakinys buvo: sveiki, mano vardas Ignas. Parašai vieną, du, tris puslapius ir rengiesi miegoti. Tada girdi: palauk, dar nebaigei. Atsisėdi. Paskui vėl pakyli. Ir taip būna keliasdešimt kartų. Kartais atsikeli ketvirtą ar penktą valandą ir rašai. Kažkoks keistas apsėdimas. Jei ateina mintis, reikia ją išdėstyti ne rytoj, ne šiandien, bet dabar. Rašydamas naujausią knygą puikiai žinojau jos pradžią ir pabaigą. Tik reikėjo užpildo“, – pasakoja R. Rimšas.
Pasirinko vienatvę
Neseniai išleistas romanas „Nulinis plūdrumas“ pasakoja apie nuo visko pavargusį žmogų, pasirinkusį vienatvę – nuplukdžiusį savo laivą į yrančią krantinėje negyvenamoje saloje Švedijos salyne.
„Saloje, kuriai buvo lemta tapti skalda, prie apleistos, griūvančios krantinės stovi nedidelis burlaivis. Jo škiperis – nenusakomo amžiaus ir užsiėmimo bevardis vyras. Jis, nuplaukęs nuo gimtojo miesto uosto, sustoja vienoj saloj ir stovi, neplaukia nei pirmyn, nei atgal. Laivas jam tampa pasaulio centru, aplink jį nuolat verda veiksmas. Vienintelis jo noras – būti kuo toliau nuo viso likusio pasaulio. Tačiau maži didelio pasaulio nutikimai vis drumsčia atsiskyrėlio ramybę“, – sako knygos autorius.
Kiekviena R. Rimšos knyga yra skirtingo žanro. Naujausią vieni skaitytojai įvardija kaip mažąjį romaną apie žmogaus vienatvės esybę, kitiems tai – marinistika. Puikiai įvaldęs plunksną, šioje knygoje autorius rašo trečiuoju asmeniu.
„Man nepatinka, kai skaitytojai mane tapatina su herojumi. Tai ne aš, tai – Jis. Bet juos suprantu – pasaulyje nėra nė vienos knygos, kuri nebūtų apie autorių“, – sako R. Rimšas.
Aiškindamas keistą, iš pirmo žvilgsnio neaiškų, bet intriguojamą knygos pavadinimą, rašytojas sako, kad plūdrumas yra kūno savybė laikytis skysčio paviršiuje. Kuo to skysčio daugiau, tuo sunkiau daiktą paskandinti.
„Čia, matyt, yra perkeltinė prasmė. Žmogus. Jo psichologinės ir emocinės būsenos. Jis, matyt, tiek pavargęs dėl kokių nors prieš tai buvusių įvykių, kad bet koks, regis, net menkiausias veiksmas gali sukelti neadekvačią reakciją. Ar ne iš čia savižudybės? Galbūt, jei jums patinka, tai būsena, kai žmogus nieko nebejaučia, kai iš jo vienu ar kitu būdu atimta tai, kas jam buvo labai svarbu, kas jį palaikė. Galbūt lipanti perdžiūvusiu stagaru sraigė, gal vaiko, netyčia įmetusio vandenin kepuraitę, ašara? Maža kas. Tokių, regis, bereikšmių nutikimų tame tekste pilna“, – aiškino knygos autorius.
R. Rimšas yra produktyviausias lietuvių rašytojas marinistas, jis po knygą parašo kone kasmet.
Iškilęs fenomenas
Knygos pristatyme dalyvavo ir Panevėžio jachtų klubo prezidentas Jonas Rozis, narys Juozas Bečelis, jachtos „Nerija“ kapitonas Andrius Končius.
R. Rimšas pabrėžia, kad šiame denyje vyko ne knygos pristatymas, o šnaresys apie jūrą ir literatūrą.
„Mano knyga – ne prekė, knygynuose jos nėra. Ją randa tas, kas nori rasti, tas kam įdomi jūra“, – sako jis.
Kaip teigė didelę patirtį turintis kapitonas A. Končius, jam didelė garbė nebūnant literatūros kritiku pristatyti knygas. Jis atkreipė dėmesį į marinistikos istoriją. Anot jo, pirmi rašytiniai šaltiniai apie lietuvių gentis, plaukiojusias jūroje, yra apie 850 metus. Tada buvo kalbama apie dvi gentis – kuršių ir prūsų. Jos turėjo blogą šlovę – tai buvo baisiausi piratai Baltijos jūroje.
Pirmą kartą buvo aprašytas mūšis tarp kuršių ir švedų. 1627 metais pasakota apie Olyvos mūšį. Dar vienas mūšis – Salacgryvos – panašiu laikotarpiu buvo aprašytas eiliuotoje Livonijos kronikoje. Paskui daug laiko apie jūrą niekas nerašė.
„Šiandien mes turime Rimtautą Rimšą. Jo kūryba, mano galva, fenomenalus reiškinys Lietuvoje. Daug rašytojų, rašančių apie jūrą, mes neturime, todėl labai džiugu, kad atsirado tas vidinis balsas, liepiantis rašyti. O Rimtautas tai pradėjo daryti labai atsakingai“, – tvirtino A. Končius.
Užimtas mėnulis
„Nerijos“ jachtos kapitonas neslepia, kad R. Rimšos knygą perskaitė per naktį, kai kankino nemiga.
„Iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kad ši knyga apie tai, kai niekas nevyksta, kai žmogus sustoja. Galbūt tas sustojimas yra tam tikras žmogaus gyvenimo tarpsnis, kai atsiranda gera proga atsiriboti nuo visko, nuo to pašėlusiai baisaus pasaulio. Be to, ji įdomi tuo, kad nebijoma apnuoginti savo jausmų“, – mintimis dalijosi A. Končius.
Kapitoną žavi ir R. Rimšos stilius – jo nesupainiosi su kitų rašytojų. Netikėtos įžvalgos tekstą pagyvina, jam tarsi suteikia kiek aštresnį skonį. Autorius rašo: „Jis žinojo šią vietą. Ir anksčiau buvo ne kartą. Tiesa, senokai. Kaip ir dar daugelyje kitų. Išplaukdamas jis bent jau manė nežinąs, kur apsistos. Tiesiog toks tuo metu buvo vėjas. Jis mieliau būtų plaukiojęs iki Norvegijos, ten, tikėtina, ir ramiau kiek būtų buvę. Salos lankytojai jo nevargino. Gal greičiau jis juos. Čia atplaukusios porelės gal tikėdavosi atsidurti tarsi mėnulyje. Ir tik paskutinę akimirką jau apsukę šiaurinį salos kyšulį pamatydavo, kad mėnulis užimtas“. „Ar kada nors matėte užimtą mėnulį?“ – skaitytojų klausė A. Končius.
Iš moters lūpų
Ne paslaptis, kad moterys į daugelį dalykų žvelgia kitaip nei vyrai. Knygą perskaičiusi kultūrinės veiklos vadybininkė Greta Ratkutė save įsivaizduoja kaip ne vietoje ir ne laiku atsidūrusią moterį.
„Aš žmogus, kuris vandenį pažįsta tik vonioje. Pasiėmiau knygą ir maniau, kad rasiu savo vaidmenį. Autorius rašo: „Paduoti moteriai ranką lipant į jachtą?! Nebent tik su ramentais. Aukštakulnių mentalitetas nepageidaujamas, kaip ir dėmesio sau reikalavimas ir perdėtas baimių demonstravimas.“
Save įsivaizduoju didžiulėje valtyje, kuri plukdo mane, mūvinčią aukštakulnius, ir visada esu ne ten, kur reikia. Stoviu būtinai prie to prietaiso, kurį reikia pasukti arba įjungti. Tačiau autorius istoriją perteikia taip lyg tas veikėjas irgi myli moteris ir negali be jų. Prisiminimai, kurie nuklysta į savianalizę, parodo, kad moterys – ne kaip gyvatės, kurios gelia, tyko grobio ir pačios sau meluoja, bet yra gėrio pradžia, neturi dviprasmybių“, – sako skaitytoja.
G. Ratkutės nuomone, vis dėlto didžioji meilė atitenka veikėjo laivui. Jachtos apsuptyje esantis veikėjas perteikia savo emocijas, o mes kiekvienas jas galime pritaikyti sau. Tai puikus būdas parodyti, kad žmogus gali analizuoti savo jausmus, priimti sprendimus. O vienas iš jų yra knygos herojaus išplaukimas į plačiuosius vandenius.
„Žmogus gyvena didmiestyje, jį supa rutina. O atsidūręs ten, kur sustoja laikas, gali pamiršti viską, palikti materialųjį pasaulį ir pasilikti tik su savo esybe. Tai – didžiuliai psichologiniai dalykai, ir juos sėkmingai analizuoja autorius“, – sako G. Ratkutė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
