Be interneto, be mobiliųjų, sovietams nutraukus netgi Lietuvos telefono ryšį su užsieniu, prieš 25-erius metus, kruvinąjį sausį, laisvas žodis nesustabdomas sklido po visą pasaulį.
1991-ųjų sausio 13-osios naktį iš Seime įrengtos trumpųjų bangų radijo stoties ir įvairių Lietuvos kampelių pasauliui pasiųsta informacija peržengė visas sovietinės sistemos radistams nubrėžtas ribas.
Tą 1991-ųjų sausį Lietuvos radijo mėgėjams teko svarbi misija – perduoti žinias į užsienį. Pirmą kartą po daugelio dešimtmečių radistai eterio kolegoms Vakaruose kalbėjo negalvodami, kuo rizikuoja patys ir į kokį pavojų stumia artimuosius.
„Sovietų valdžios akimis, tai, ką 1991-ųjų sausio 13-ąją padarė radijo mėgėjai, buvo neteisėta veikla. Tačiau mūsų akimis – labai didvyriška“, – „Sekundei“ teigė Ryšių reguliavimo tarnybos Radijo ryšio departamento direktoriaus pavaduotojas Romualdas Leonavičius.
Blokavo penkios trukdyklės
Sienas į Vakarus uždariusiai sovietų valdžiai radijo ryšys visada kėlė paniką. Vakarų ekspertų skaičiavimais, septintajame dešimtmetyje ir vėliau Sovietų Sąjungoje veikė apie 200 radijo trukdymo stočių – apie 3500 įvairaus galingumo siųstuvų. Lietuvoje buvo įrengtos penkios visą parą dirbančios trukdyklės: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje – Pažagieniuose iki šiol išlikę jos bokštai. Trukdyklės turėjo intensyviai slopinti užsienio radijo stotis. Skaičiuojama, kad visose penkiose darbavosi šimtas žmonių, privalėjusių teršti eterį. Sovietų desperatiški užmojai pastatyti barikadas radijo ryšiui peraugo į anekdotus.
Nors miesto pašonėje buvo įrengtos trukdyklės, turėjusios slopinti radijo dažnius Baltijos regione, ne vieno panevėžiečio bute vakarais nuskambėdavo šaukinys: „Kalba Amerikos balsas iš Vašingtono.“ Panevėžyje „Amerikos balsas“ buvo girdimas netgi geriau nei miestuose, neturėjusiuose trukdyklių.
Sovietų valdžia, nukirtusi Lietuvos radijo ryšį su pasauliu, esą suteikė laisvę radijo mėgėjams – jiems buvo leidžiama bendrauti su užsieniu. Tiesa, leidimas buvo labai sąlyginis.
Pasak R. Leonavičiaus, radijo mėgėju tapti nepakako techninių žinių ir išlaikyti egzaminus. Pretendentų laukė ir kita, nevieša, procedūra. Kandidatų į radijo mėgėjus duomenis vertindavo valdžios organai. Atsakymą pateikdavo be argumentų – kodėl vieniems leisdavo tapti radijo mėgėjais, kitiems ne, likdavo paslapty.
Nubaudė už mėsos ešeloną
Gavusieji radijo mėgėjų statusą galėjo bendrauti su visu pasauliu.
„Žinoma, tai nebuvo laisvė, kokią suprantame šiandien“, – patikslina R. Leonavičius.
Pažagieniuose siųstuvų bokštai iki 1989-ųjų atliko toli gražu ne taikią misiją. Čia veikė viena iš penkių Lietuvos trukdyklių, turėjusių intensyviai slopinti užsienio radijo stotis.
Radistams buvo galima diskutuoti neutraliomis temos – tik tomis, kurias sovietų valdžia leido aptarti su užsienio kolegomis. Pasak R. Leonavičiaus, kone įkaltas buvo pokalbių scenarijus: paklausiamas kolegos vardas, trumpai pašnekama apie radijo signalus, aparatūrą, orą. Karčiausiems pasaulio įvykiams aptarti radijo bangos, šiukštu, negalėjo būti naudojamos.
Užsiminti apie politiką, vadinasi, laukti rimtų problemų.
„Vakaruose radijo mėgėjai buvo korektiški. Visi suprato, kas yra Rytų blokas, ir stengėsi nieko neklausinėti, neįstumti kolegos į nepatogią padėtį, kad jam neatsirūgtų“, – pasakojo R. Leonavičius.
Silpnaregis panevėžietis radijo mėgėjas Vytautas Merkys pasakoja sovietmečiu radijo bangomis susisiekdavęs su lietuviais išeiviais, Antrojo pasaulinio karo nublokštais į Angliją, Vokietiją, JAV, Kanadą.
„Jonas iš Anglijos kartą su lietuviais bekalbėdamas ironiškai paklausė, kiek Lietuva per metus išsiuntė ešelonų mėsos, bulvių, grūdų į Maskvą. Lietuviui, kuris į tokį klausimą kažką atsakė, metams buvo atimta licencija – neteko teisės būti radijo mėgėju“, – pamena V. Merkys.
Ir jam pačiam bendraujant su Vakarų radistais ne kartą teko išgirsti pokalbį pertraukusį perspėjimą rusų kalba: tai ne radijo mėgėjų tema, kalbėkite, kas priklauso.
Radijo stotis Seime
Kone per vieną naktį Lietuvos radijo mėgėjai tapo jėga, neįveikiama sovietų valdžiai. Sausio 13-osios naktį radijo bangomis mėgėjų iš Lietuvos pasauliui pasiųsta informacija peržengė visas sovietinės sistemos nubrėžtas ribas.
1991-ųjų sausio pradžioje radijo mėgėjai, nujausdami grėsmę, Seimo rūmuose įrengė trumpųjų bangų radijo stotį, kad prireikus būtų galima palaikyti ryšį su Vakarais. Kai sausio 13-osios išvakarėse Maskva nukirto Lietuvos tarptautinius ryšius, blokavo telefoninius pokalbius su užsieniu, radijo mėgėjai paskleidė pasaulio visuomenei informaciją apie kruvinuosius įvykius Vilniuje. Grupė radistų – laisvės šauklių – darbavosi Seime, o įvairiuose Lietuvos kampeliuose, namuose, prigludę prie radijo imtuvų, mėgėjai trumpabangininkai, rizikuodami savo ir artimųjų saugumu, radijo kanalais Vakarams ir Rytams siuntė žinią apie Vilniaus gatvėse okupantų tankų traiškomus žmones, apie Televizijos bokšto šturmą – apie laisvės kainą.
„Sausio 13-osios naktį nebeliko senųjų taisyklių. Radijo mėgėjų pokalbius bandė pertraukti įspėjimais, bet mums tai jau buvo nė motais“, – „Sekundei“ teigė V. Merkys.
Rusams trukdė savi
Silpnaregis panevėžietis, tą naktį palinkęs prie radijo aparato, klausėsi naujienų iš Vilniaus, kai kitame kambaryje žmona sušuko lėkti prie televizoriaus. V. Merkys suprato esant gyvybiškai būtina pasauliui perduoti tai, ką transliuoja okupantų šturmuojama Lietuvos televizija.
Panevėžietis pamena, kad jautėsi tarsi užhipnotizuotas iš sostinės perduodamų žinių. Sunku buvo patikėti Lietuvos televizijos darbuotojų pranešimais apie augantį pavojų Vilniaus televizijai, apie artėjančius okupantų tankus ir juos dainomis pasitinkančią už rankų susikibusią minią. Laisvam žodžiui televizijoje grėsė būti nutildytam, tačiau V. Merkys žinojo: Lietuva neatskirta nuo pasaulio tol, kol veikia radijas.
V. Merkys stvėrė savo sumeistrautą mėgėjišką radijo aparatą, mikrofoną ir pasauliui pasiuntė šaukinį.
„Pasakojau viską, ką transliavo televizija – apie degančius laužus, rankomis susikibusius žmones, į juos nusitaikiusius tankus ir ant vieno jų užlipusį žurnalistą, Televizijos bokšto šturmą ir aukas. Viename kambaryje išklausydavau televizijos naujienų ir lėkdavau į kitą prie savo aparatūros“, – kalbėjo V. Merkys.
Anot jo, labai geras bangų sklidimas ir girdimumas buvo su Rusija. Tą naktį labai daug rusų klausėsi iš Panevėžio radijo bangomis siunčiamos tiesos.
„Rusai ragino pasakoti daugiau, sakė, kad informacija labai įdomi, bet jiems klausytis trukdė savi. Mano pokalbius bandė nutraukti birbindami, eterį slopino traškesys. Reikėjo ieškoti naujų dažnių“, – pamena radijo mėgėjas.
Jo pranešimus 1991-ųjų sausio 13-ąją išgirdo Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Sibiro, Vokietijos, Švedijos, Austrijos, net tolimosios Australijos, Malaizijos, Indonezijos radijo mėgėjai. Eterio kolegos neklausė, tiesą kalba lietuvis ar meluoja – jie tikėjo tuo, ką girdi, ir linkėjo Lietuvai išvengti kraujo.
Silpnaregis V. Merkys prieš 25-erius metus sausio 13-ąją nesitraukė nuo savadarbio radijo siųstuvo – iš savo buto Panevėžyje pasauliui pasakojo apie įvykius Vilniuje.
Įkalčius priglaudė dailininkas
Vytautas ir kiti radijo mėgėjai, siuntę pasauliui pranešimus iš Lietuvos, apie jiems gresiančias pasekmes negalvojo, nors tą naktį ne kartą iš ryšio blokuotojų sulaukė perspėjimo. Paryčiais radistai iš Vilniaus įspėjo: būkit pasiruošę. Kažkas iš kolegų V. Merkiui patarė: jei atvažiuotų sovietinių represinių struktūrų tikrintojai, radijo imtuvą paleisti žemyn iš balkono – tegul subyra.
„Kieme išgirdę suūžiančią mašiną su žmona krūptelėdavome – ar ne manęs areštuoti atvažiavo. Visko buvo galima laukti. Gyvenome nežinomybėje“, – pasakoja radijo mėgėjas.
Po kruvinosios sausio 13-osios nakties V. Merkys vis dėlto suskubo paslėpti svarbiausią įkaltį – kovoje už Nepriklausomybę jo ginklu buvusį radijo siųstuvą.
Ne visi paprašytieji sutiko priglausti istoriniu tapusį įrankį.
Nė akimirkos nesuabejojo žinomas tapytojas Kazimieras Naruševičius.
„Supakavau, suraišiojau virvutėmis ir abu su žmona nutempė Naruševičiams. Po kurio laiko, kai viskas nurimo, parsinešėm“, – sako V. Merkys.
Radistų pasaulyje lūžis įvyko dar po daugiau nei pusmečio, žlugus 1991-ųjų rugpjūčio pučui. Tada absoliuti dauguma Lietuvos radijo mėgėjų pasikeitė sovietinius radijo šaukinius į lietuviškus.
V. Merkys siųstuvą, Lietuvai lemtingą naktį virtusį tiltu su pasauliu, padovanojo Šiaulių radijo muziejui. Šiais informacinių technologijų laikais, kai be jokių pastangų su visu pasauliu galima susisiekti internetu, radijo įranga jam nebereikalinga.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
