Skurdas, savadarbės lūšnelės ir pūliuojančios vaikų kojos dar ilgai išliks gydytojos Aušros Morkūnienės atmintyje. Filipinuose misijoje dalyvavusi panevėžietė liko sukrėsta, tačiau džiaugiasi galėjusi padėti pasaulio atstumtiesiems – vargšams ir ligoniams.
Filipinuose krikščioniškoje misijoje dalyvavusi panevėžietė pediatrė A. Morkūnienė liko sukrėsta, tačiau džiaugiasi galėjusi padėti vargšams ir ligoniams.
Tikslas – pasiekti vargstančiuosius
Pavilnio klinikos pediatrė A. Morkūnienė kartu su kitais Lietuvos gydytojais, pedagogais, moksleiviais ir dvasininkais neseniai leidosi į krikščionišką labdaringą misiją – vyko į egzotišką pasaulio kampelį Filipinus. Dešimties žmonių komanda buvo pakviesta prisijungti prie vieno iš labdaros organizacijos „Hope centers“ (Vilties centrai) vykdomų projektų. Ši labdaros organizacija Filipinuose įkurta amerikiečių krikščionių 1999 metais. Jos tikslas – gatvės vaikus, skurdžiai gyvenančias šeimas pamaitinti, pamokyti raštingumo, suteikti medicininę pagalbą ir įkvėpti viltį. Be lietuvių, šios misijos komandą sudarė grupė Jamaikos medikų ir viena slaugytoja japonė.
Dirbdama neatlygintiną savanorišką darbą A. Morkūnienės ne tik pritaikė savo žinias esant neįprastoms jai sąlygoms, bet ir iš arčiau susipažino su vietiniais, jų problemomis, kultūra. Panevėžietės akimis, kitoje pasaulio pusėje gyvenantieji visiškai kitokie – ryškių bruožų, nedidelio ūgio, nebijantys jokio fizinio darbo, labai draugiški ir paslaugūs.
Per misiją aplankytose vietovėse žmonės gyvena vargingai. Namus renčiasi iš gamtoje atrastų medžiagų – palmių lapų, bambukų, įvairių šakų. Kadangi bambukinės lūšnelės nėra tvirtos, užėjusios liūtys ar audros jas sugriauna, ir filipiniečiams tenka vėl darbuotis.
Kol medikai konsultavo pacientus, pedagogai ir moksleiviai užėmė vaikus: mokė, kaip valyti dantis ir kitų higienos dalykų, žaidė įvairius žaidimus.
Nameliuose šeimos beveik negyvena – ten tik miega. Išaušus vaikai keliasi ir eina žaisti į kiemą, laksto gatvėse. Vyresnieji lanko mokyklą. Moterys augina vaikus, o vyrai verčiasi atsitiktiniais darbais, eina per kaimus ir stato namukus ar atstato sugriautuosius, kai kurie darbuojasi taksistais.
„Pirmas įspūdis labai sukrečia. Didžiuosiuose miestuose viskas gerai, bet išvažiavus iš jų vaizdas pasikeičia. Pakelėse stovi tarytum sandėliukai: iš vienos pusės prikalta lenta, iš kitos – kartono gabalas, viršus apdengtas skarda, prispausta akmenimis ar plytomis, vietoj durų – skylė. Pasirodo tai varguolių namai. Viduje viena kita lentyna, stalas ir gultai. Manau, kad daugelis tose lūšnelėse neturi nei pagalvių, nei antklodžių. Iš bambukinių lazdų pastatyti namai perpučiami vėjo, merkiami lietaus. Matydama tokias pašiūres, negalėjau suvokti, kaip galima gyventi tokiomis sąlygomis ir dar su mažais vaikais“, – „Sekundei“ pasakojo A. Morkūnienė.
Medicinos paslaugos – prabanga
Kone dvi savaites Filipinuose praleidusi gydytoja sakė, kad ten vaikai dažniausiai serga peršalimo ir odos ligomis. Medikų paslaugos šalyje mokamos, o vargingai gyvenantys žmonės, iš mūsų išgirdę, kad būtina padaryti tyrimus ar kreiptis į chirurgą, tik purto galvą: nėra pinigų.
Jeigu bent vienas šeimos narys dirba ir moka valstybei mokesčius, medicininę apsaugą turi visa šeima. Nuo mokesčių dydžio priklauso, kokias medicinines paslaugas galima gauti už dyką. Bet daugelis dirba laikinus darbus, už juos mokama neoficialiai.
„Vaikai, basi arba įsispyrę į gumines šlepetes lakstantys po akmenuotus keliukus, žolynus ir dumblynus, susižaloja kojytes, nusidrasko žaizdeles, spuogus, tad atsiranda įvairių infekcijų, pūlinių. Tačiau nepriteklius uždaro visų medicinos įstaigų duris. Ten nėra privalomos vaikų medicininės priežiūros. Mūsų šalyje, jeigu tėvai, sulaukę kūdikio, laiku neatveža jo pas gydytoją, mes skambiname, teiraujamės, važiuojame, jei kyla įtarimų, pranešame socialiniams darbuotojams. O jie tokios prabangos neturi“, – pažymi A. Morkūnienė.
Pediatrė tikrino filipiniečių vaikų sveikatą, pasitaikė ir labai sudėtingų atvejų, jie sukrėtė iki širdies gelmių. Ne todėl, kad tai būtų sunki ar nepagydoma liga, tiesiog kankino žinojimas, kad Lietuvoje viskas būtų kitaip, o toje šalyje situacijos negali pakeisti. A. Morkūnienę kone labiausiai sujaudino vienerių metų mergaitės liga.
„Išgirdau širdies ūžesius ir paklausiau mamos, ar ji žino, kad mergaitės širdelė nėra sveika. Ji tai pirmą kartą išgirdo. Nors sakė, kad prieš gerą mėnesį vaikas sirgo plaučių uždegimu ir gulėjo ligoninėje, bet specialistai jai nieko nesakė. Aš pamaniau: negali būti, kad gydytojai negirdėjo ūžesių, bet jie turbūt suvokė vargingos šeimos situaciją ir nepasakė, jog mergaitei reikalinga kardiologų konsultacija“, – kalbėjo pediatrė.
Ji įsitikinusi, kad mūsų sąlygomis būtų galima mergaitę operuoti ir užtikrinti jai visavertį gyvenimą. O esamoje situacijoje šio perspektyva veikiausiai labai bloga.
„Mane apėmė toks beviltiškumas, nors paimk ir atsivežk tą mergaitę į Lietuvą, kad jai būtų suteikta šiuolaikiška medicininė pagalba“, – sakė gydytoja.
Gimdo namuose
A. Morkūnienę šokiravo ir kitos mergaitės būklė – jai burnoje auglys. Dėl jo stringa rijimas, mažylė nebegali normaliai valgyti. Bet tėvai bejėgiai, nes dėl skurdo ir mokamų medicinos paslaugų negali kreiptis į medikus.
„Kai matau tokias sudėtingas situacijas, darosi graudu ir skaudu. Tada suprantu, kad mes turime puikią sveikatos apsaugos sistemą ir visiems prieinamą medicinos pagalbą. Filipinuose nėra valstybinės privalomų skiepų programos. Vaikai ir suaugusieji už skiepijimą turi susimokėti, tad skiepytis ar ne – pačios šeimos reikalas“, – pasakojo gydytoja.
Šalyje didelis gimstamumas. Čia įprasta auginti 9–12 vaikų. Jei šeima turi penkias atžalas, vietiniams atrodo, kad labai mažai. Tik nuo 2002 metų valstybė pasirūpino, kad būtų įsteigta daugiau gimdymo namų, ir moterims imta rekomenduoti gimdyti ne namuose, o medicinos įstaigoje. Tačiau gyvenančios toliau nuo didesnių miestelių moterys neturi galimybės pasisamdyti vairuotojo, kad nuvežtų iki gimdymo namų, o ką jau kalbėti apie ten mokamas gimdymo paslaugas.
Gydė sporto aikštelėse
Informacija apie labdaringą misiją buvo išplatinta per vietines krikščionių bendruomenes. Misijos medikai kasdien vykdavo į kitą gyvenvietę. Pagalba dažniausiai buvo teikiama dengtose sporto aikštelėse.
Vietiniai savanoriai iš anksto pasirūpindavo darbo vietomis: kiekvienam medikui pastatydavo po stalą ir keletą kėdžių. Kitas savo darbui reikalingas priemones misionieriai turėjo atsivežti. Ir gydytojų „kabinetai“ ir pacientų „laukiamasis“ būdavo toje pačioje erdvėje. Tik odontologus buvo stengiamasi atskirti užuolaida ar pertvarėle. Misionieriai, kad susikalbėtų su pacientais, turėjo vietinius vertėjus.
„Aš, kaip vaikų gydytoja, apžiūrėjau sergančius vaikus. Pirmą darbo dieną jaučiausi kaip kokiame spektaklyje – šurmulys, daugybė žiūrovų. Tačiau vietinių netrikdė, kad kitų akivaizdoje jie turi pasikelti marškinėlius ar išsižioti. Odontologų pagrindinis darbas buvo traukti dantis, nes jų gydyti paprasčiausiai nebuvo sąlygų“, – pasakojo A. Morkūnienė.
Rinkosi būriai savo sveikata susirūpinusiųjų. Žmonės tiesiog sėdėdavo ant išrikiuotų kėdžių, kiti stovėdavo eilėse ir po vieną prieidavo prie medikų staliukų. Beveik visiems buvo paskiriama vitaminų, kam reikėjo, buvo išrašoma receptų antibiotikams ar kitiems vaistams. Po apžiūros ligoniai skubėdavo prie stalo, nukrauto medikamentais, ir pagal išrašytus receptus gaudavo vaistų.
Natūralus paslaugumas
„Žiūrint globaliai, mes šioje šalyje lyg ir nieko nepakeitėme. Savaime iškyla klausimas, kam reikėjo tokios misijos? Mūsų darbas – kaip lašas vandenyne. Bet, žiūrint į kiekvieną žmogų, kaip į labai svarbų asmenį, tai viską keičia. Biblijoje pasakojama, kaip Dievas žiūri į mažus gerumo darbus – paduoti vandens ištroškusiajam, aprengti nuogą, aplankyti ligonį. Draugiškas kontaktas, vaiko apžiūra, recepto išrašymas, paciento šypsena – tiek nedaug neaprėpiamame skurdo vandenyne, bet tai man neišdildoma“, – pabrėžė gydytoja.
A. Morkūnienė džiaugiasi sutikusi labai daug malonių ir nuoširdžių žmonių. Jaunimas gana gerai kalba angliškai, nes mokyklose viskas dėstoma anglų kalba. Maži vaikai labai draugiški, didesni rūpinasi mažesniaisiais, yra smalsūs, lengvai įsitraukiantys į žaidimus.
Kol medikai apžiūrėdavo pacientus, pedagogai ir moksleiviai užimdavo vaikus: mokė, kaip valyti dantis, kitų higienos dalykų, rengė trumpas viktorinas, žaidė judrius grupinius žaidimus. Vaikai buvo apdovanojami dantų šepetukais, lipdukais, saldainiais.
„Mes gyvenome viešbučiuose, valgėme restoranuose, lankėmės prekybos centruose ir visur jautėme natūralų žmonių paslaugumą. Visuomet sulaukdavome dėmesio, buvome apdovanojami šypsenomis. Manau, kad Filipinų kultūrai būdingas paslaugumas, todėl tikriausiai ne veltui tos šalies gyventojus samdo amerikiečiai senukams slaugyti. Filipiniečiams įgimtas nuoširdus paslaugumas ir pagarbus elgesys. Parduotuvėse prie kasų darbuotojai į maišelius sudeda prekes. Ten daug pardavėjų ir patarnautojų. Jie menkai uždirba, bet žmonėms svarbu turėti darbą ir atsakingai darbuotis“, – sako lietuvė.
Keista egzotika
Kaip pasakojo A. Morkūnienė, nors miestuose ir kaimuose kalnai šiukšlių, tačiau patys žmonės čia gana tvarkingi. Jų drabužiai visuomet švarūs, vaikai nuprausti.
„Lietuvoje į medikus pagalbos besikreipiantieji iš socialiai skurdesnės aplinkos gana dažnai būna netvarkingi, purvinais drabužiais. O Filipinuose su tuo susidurti neteko.
Kone kiekviename kieme yra šulinys su svirtimi. Teko matyti moterį, kieme šalia šulinio dubenyje prausiančią vaiką. Kitame inde buvo sumerkti drabužiai. Beveik prie kiekvieno namelio džiūsta skalbiniai“, – įspūdžiais dalijosi gydytoja.
Gali pasirodyti keista, bet didesniuose miestuose labai intensyvus transporto priemonių eismas. Autobusų gali pamatyti įvairiausių dydžių ir formų – nuo varganų dėžučių su ratais iki prabangių, turinčių oro kondicionierius. Vairuotojai, kaip ir kiti gyventojai, čia labai paslaugūs ir malonūs, keleivius išlaipina, kur jie pageidauja.
Žinoma, miestuose mašinų gerokai daugiau nei atokiuose kaimeliuose. Ten populiariausios dviratės transporto priemonės su primontuotomis vietomis keleiviams vežti. Tokiam transportui nereikalingi degalai, nes jas mina žmogus.
Desertas – paprastas batonas
Pragyvenimo lygis Filipinuose žemas, todėl vietiniai bando įvairiausiais būdais prasimanyti pinigų – parduoda vaisius, ryžius, užsiima žuvininkyste. Jūros gėrybės – kalmarai, tunai, krabai ir kitos – gana dažnos ant filipiniečių stalo.
Tos šalies virtuvė nėra tokia populiari, kaip, pavyzdžiui, kinų, tačiau ir čia galima rasti išskirtinių ir labai egzotiškų patiekalų, tarkim, filipinietiškas balutas. Tai – aštuoniolika dienų perėtas išvirtas anties kiaušinis.
„Mums parodė, kaip pradaužti kiaušinį ir išimti delikatesą – ančiuko embrioną, tačiau nė vienas mūsų komandos narys neišdrįso jo paragauti“, – sakė gydytoja.
Kiaulienos ir vištienos patiekalai dažnai būna gardinti actu ir česnakiniu padažu. Jie patiekiami su ryžiais ar makaronais.
Vaisių gausa čia išskirtinė, net sunku įsiminti visų pavadinimus. Tačiau mangų skonis labai skiriasi nuo Lietuvos prekybos centruose parduodamų tokių pačių vaisių. A. Morkūnienė teigė, kad filipiniečiams vienas egzotiškiausių vaisių – mums įprastas obuolys. Jų sąlygomis obelys neauga, todėl toje šalyje obuoliai pardavinėjami vienetais.
Vargingų gyventojų pagrindinis maistas ryžiai. Juos žmonės valgo kelis kartus per dieną. Čia vaikai nelepinami saldumynais. Šokoladiniai saldainiai ar kremu įdaryti pyragaičiai jiems nėra įprastas gardumynas.
„Filipiniečiai paprastą batoną, ne saldų, valgo kaip desertą. Žinoma, prekybos centruose galima rasti visko, kas yra pas mus. Tik ten ne visi pajėgūs apsipirkti. Atokiuose kaimeliuose gana uždaros mažos bendruomenės, kai kurie žmonės iš savo gyvenamosios vietovės nėra nė karto išvykę“, – pasakojo pašnekovė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
Asmeninio albumo nuotr.
