Dvidešimt septintąjį gimtadienį panevėžietis Arnas Petronis sutiko įžengęs į visiškai naują savo gyvenimo etapą. Praėjusių metų pabaiga ir šių pradžia vaikinui atnešė ypatingas permainas, suteikė naujas galimybes ir net išgarsino visoje šalyje.
Darbštus ir išradingas A. Petrokas nugalėjo nemažą būrį varžovų ir pelnytai tapo superšefu.
A. Petronis – pirmasis televizijos projekto „Lietuvos superšefas“ nugalėtojas, Lietuvos superšefu tituluotas kulinarijos žvaigždės Liutauro Čepracko. Darbštus ir išradingas Arnas nugalėjo nemažą būrį varžovų ir pelnytai buvo apdovanotas garbingu titulu.
Tačiau ši pergalė ne vienintelis jo laimėjimas. Jaunuoliui labai svarbu ir tai, kad dar nepasibaigus konkursui jis buvo pastebėtas ir įvertintas garsaus kulinaro L. Čepracko, pakviestas persikelti į Vilnių ir pradėti darbą jo kulinarijos ir meno lofte „Gastronomika“.
Tame restorane bet kaip dirbti negalima. Čia ruošiamos degustacinės vakarienės tikriems maisto gurmanams – visi septyni per tas vakarienes pateikiami patiekalai – nepaprasti.
Arnas juokauja, kad ten cepelinų tikrai negaminama. „Gastronomikoje“ pateikiama tai, ko kitur vargu ar gausi. Pavyzdžiui, patiekalai iš rajos ar kitokių retų jūros gėrybių.
Ypatingu maistu norintys pasimėgauti žmonės į tokias vakarienes registruojasi iš anksto, kartais tenka ir porą savaičių jų palaukti.
Meistriškumo pamokos
Šiame garsiame sostinės restorane dirba patys gabiausi ir išradingiausi virtuvės meistrai – panevėžietis tarp jų žengiantis tik pirmuosius žingsnius jau spėjo įvertinti ir suprasti, kad atsidūrė savo vietoje, ten, kur jam įdomu ir gera.
Arnui labai svarbu ir tai, kad jis buvo pastebėtas ir įvertintas garsaus kulinaro L. Čepracko ir pakviestas pradėti darbą jo kulinarijos ir meno lofte.
Arnas džiaugiasi, kad virtuvės meno paslapčių gali semtis ir kituose garsaus kulinaro restoranuose. Durys įgyti žinių ir patirties tokiems žmonėms ten atviros.
O žinių geram virtuvės šefui reikia labai daug. Be to, jis turi būti labai darbštus, smalsus, kantrus, pasitikėti savo jėgomis, bet neužmigti ant laurų, nuolat siekti vis daugiau. Būtent tokias panevėžiečio būdo savybes ir pastebėjo L. Čeprackas.
Į projektą „Lietuvos superšefas“, kuriame dvi virėjų komandos varžosi tarpusavyje, kas pagamins geresnį patiekalą ir taps geriausiuoju, panevėžietis A. Petronis pateko užpildęs dalyvio anketą. Iki tol vaikinas buvo išbandęs jėgas įvairiose srityse. Darbas virtuvėje jam taip pat nebuvo naujiena.
Panevėžiečiai, ko gero, prisimena miesto centre esančiame sušių bare dirbusį simpatiška sušių meistrą. Nors, kaip sako Arnas, ten jis ne tik šį japonišką patiekalą gamino, bet ir visus kitus virtuvės darbus dirbo.
Dabar į gimtąjį miestą vaikinas atvyksta kaip svečias. Su drauge sostinėje butą išsinuomojęs A. Petronis pas mamą ir seserį stengiasi parvažiuoti bent kas antrą savaitgalį.
Vis labiau garsėjantis virtuvės šefas tikina, jog kas kartą, kai grįžta namo, su pasimėgavimu kemša mamos gamintus patiekalus. Sako, viskas, ką mama išverda ar iškepa, jam labai patinka.
„Mamos patiekalai – patys skaniausi“, – tvirtina Lietuvos superšefas.
Grįžęs į savo darbo vietą Arnas stengiasi, kad ir apie jo gaminamus patiekalus žmonės atsilieptų tik gerai ir jis galėtų įtikti pačiam subtiliausiam skoniui.
Spaudė sūrius
A. Petronis pasakoja, kad jam baigus K. Paltaroko gimnaziją būta svarstymų, kuriuo keliu pasukti, ką pasirinkti, kad galėtų jaustis suradęs savo vietą gyvenime.
Išvykęs į sostinę ir pradėjęs studijuoti transporto inžineriją, greitai suprato, kad šis kelias vis dėlto ne jam. Vėliau mokėsi staliaus amato, jo ir išmoko, kurį laiką dirbo pusę etato vieno sostinės restorano virtuvėje. Metams Arnas buvo išvykęs į Angliją, padirbėjęs ten, sugrįžo į Panevėžį.
Tuomet ir buvo žengtas, ko gero, lemiamas žingsnis – pasirinktas su maisto gamyba susijęs darbas sušių bare.
„Gaminti man patiko nuo mažens. Vasarodamas pas senelius Zarasų rajone jau nuo septynerių metų sukiodavausi virtuvėje, padėdavau, o kartais ir pats spausdavau sūrius, kepdavau žuvį, dirbau kitus darbus ir man tie užsiėmimai labai patikdavo. Kai lankiau mokyklą, mokėjau ir sau, ir kitiems valgyti padaryti“, – „Sekundei“ pasakojo Arnas.
Dirbdamas sušių bare jis domėjosi ir kitokių patiekalų gamyba, pats kūrė receptus.
Kai internete pamačiusi kvietimą dalyvauti „Lietuvos superšefo“ konkurse Arno draugė Kamelija pasiūlė ir jam užpildyti anketą, jis lengva ranka tai ir padarė. Išsiuntus anketą tas poelgis greitai užsimiršo, nes ilgą laiką nebuvo jokio atsakymo. Arnas sako nė neabejojęs, kad į projektą nepateko.
Tačiau atėjo laikas, kai buvo pakviestas į atranką. Po atrankos vėl kurį laiką tyla – buvo neaišku, perėjo jis atranką ar ne.
Tarp stiprių varžovų
Kvietimą į pirmąjį filmavimą panevėžietis gavo rugsėjo viduryje.
„Buvo baugoka ir labai įdomu, tada neįsivaizdavau, ar pavyks išlikti po pirmos laidos. Tačiau sulig kiekvienu filmavimu mano pasitikėjimas savimi augo. Nugalėjęs jaudulį dariau tai, kam buvau pasiruošęs, ką mokėjau. Paskui jau buvo kiti filmavimai – per kiekvieną jų iškrisdavo po vieną dalyvį“, – pasakojo Arnas.
A. Petronis laukia pavasario, kai galės vėl sėsti ant savo plieninio žirgo, – jis aistringas motociklininkas.
Jis sako, kad sunkiausia buvo likus trise su dviem profesionalais – varžovai buvo stiprūs, tikrai nemanė laimėsiantis. Didžiajame finale A. Petronis susikovė su profesionaliu šefu Gediminu Albrichtu bei architektu Andriumi Baleženčiu. Panevėžietis tapo nugalėtoju.
Dabar A. Petronis gyvena ypač aktyviai, laisvo laiko jam lieka labai nedaug.
„Kartais, gal ir atrodys neįtikėtina, dirbant virtuvėje net pavalgyti nėra kada“, – šypsosi superšefas.
Prie darbo virtuvėje, meistriškumo pamokų prisideda dar ir filmavimasis televizijos laidose. Bet, sako vaikinas, jam patinka būti užimtam, turėti galimybę tobulėti.
Laisvą valandėlę A. Petronis skiria sportui, o sulaukęs pavasario tikisi rasti progų bene mėgstamiausiam savo užsiėmimui – važinėti motociklu.
Nuo jaunų dienų plieniniais žirgais susidomėjęs jaunuolis vieną net pats savo rankomis yra sukonstravęs.
Lietuvos superšefas mano, kad kiekvienas jaunas žmogus turėtų ieškoti savo kelio, užsiėmimo, kuris jam būtų svarbus ir įdomus. Kokioje srityje geriausiai jaučiasi, kur linksta širdis, ten geriausia ir eiti – sėkmė būtinai ateis. Tačiau kad ir kokiu keliu pasuktum, dirbti teks daug ir gerai.
A. Petronis sako, kad iš savo šviesaus atminimo tėvelio mokėsi darbštumo, atsakingumo, pareigos kiekvieną darbą atlikti gerai. Toks žmogaus bruožas dažniausiai atveria daug galimybių, suteikia šansų sėkmei.
Arno pyrago, sukurto Pyragų dienai, receptas
Tešlai reikia 250 g miltų, 70 g miltinio cukraus, 125 g sviesto, 3 trynių.
Sviestą reikia supjaustyti kubeliais ir laikyti kuo šalčiau. Miltus suberti į dubenį, sumaišyti su miltiniu cukrumi, tada įdėti šaltus sviesto kubelius ir pradėti viską minkyti rankomis, kol miltų ir sviesto masė taps panaši į rupius duonos džiūvėsius. Tada supilti trynius ir viską vėl permaišyti.
Gautą masę pilame ant stalo, kad būtų galima pradėti minkyti tešlą. Jeigu masė per daug sausa, galima įpilti truputį vandens. Tada masę dedame dviem valandoms į šaldytuvą.
Išėmus minkome tešlą, formuojame 4–5 mm storio lakštą ir dedame į kepimo formą. Geriausiai tinka kvadratinė kekso forma, 10×20 cm ir 10 cm aukščio arba apvali, kurios skersmuo apie 20 cm.
Tešlos dedame ir ant kepimo formos šonų, kad pasidarytų tarsi dėžutė, ir vėl dedama valandai į šaldytuvą. Reikėtų pridengti rankšluostėliu, kad neprisigertų kvapų.
Ištraukus formą iš šaldytuvo, tešlą subadome šakute (šonų nereikia, tik dugną).
Į vidų, ant tešlos, įdedame foliją ir pripilame kruopų, centų, akmenukų ar kažko, kas slėgtų tešlą. Reikia kepti 180’C orkaitėje 30 min.
Pasidarome įdarą. Jam reikės 4 citrinų, 200 gr sviesto, 100 gr cukraus, 3 kiaušinių ir vieno trynio.
Dedame dubenį ant verdančio vandens puodo, į dubenį dedame sviestą, jį ištirpiname jį, beriame cukrų, nuolat maišome. Kiaušinius atskirame inde lengvai perplakame, į sviestą pilame citrinų sultis ir nutarkuotas žieveles – vis maišome – po truputį pilame trynį ir laukiame, kol sutirštės.
Gautą masę padalijame: trečdalį jos maišome su mėlynėmis ir Filadelfijos sūriu. Šią masę, išėmę slėgmenis, pilame į iškeptą tešlos dėžutę. Bus pirmas sluoksnis. Ant viršaus supilame likusius du trečdalius citrinų kremo, bus antras sluoksnis.
Pusei valandos kišame į 160’C karštumo orkaitę. Kai pyragas iškeps, dedame ant viršaus mėlynes, barstome miltiniu cukrumi.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
