Ar sielos buvimas įrodytas?

Ar išties egzistuoja anapusinis pasaulis, o žmogaus sielos buvimo įrodymą įmanoma užfiksuoti specialia aparatūra? Visų laikų pasaulio mokslininkai bando užčiuopti to nemirtingo prado esmę. Yra skelbiančiųjų, kad tai pavyko. Yra netgi pasvėrusiųjų sielą. Sakoma, kad šios svoris svyruoja nuo 20-ies iki 80-ies gramų.

 

Technikos mokslų daktaro, biolauko tyrinėtojo ir aurų specialisto Artūro Dabkevičiaus teigimu, tarp mokslu pagrįstų techninių dalykų ir dvasinio pasaulio bendrumų yra daugiau, nei dažnas gali įsivaizduoti. Jis įsitikinęs, kad šalia materialiosios egzistuoja ir kita, plika akimi nematoma, plotmė. Kvantinės fizikos mokslininkai seniai iškėlė versiją apie daugelio viena į kitą panašių visatų buvimą. Jose esą verda panašūs gyvenimai ir galbū gyvena mūsų kopijos – žemiškąją kelionę baigusios sielos. Pasak A. Dabkevičiaus, įvairiais skaičiavimais tokių visatų, astronomų neatrastų, gali būti nuo septynių iki vienuolikos.

„Tai įrodymas, kad išties egzistuoja ne tik šiurkštus Niutono pasaulis“, – mano A. Dabkevičius.

Matavo mirusiųjų laukus

Kauno technologijos universitete baigęs bakalauro, magistro studijas, įgijęs mokslų daktaro laipsnį A. Dabkevičius tiki tuo, ką daro, bet nėra pripažinta mokslo pasaulyje. Rusijoje sukurtu bioelektrografijos aparatu jis fotografuoja auras, tyrinėja žmonių biolaukus.

„Pasaulyje ta tema ginamos disertacijos, o Lietuva gerokai atsilieka šioje srityje“, – tikina tyrėjas.

Jo teigimu, dalis gyvo kūno skleidžiamos į aplinką energijos patenka ir į matomą spektrą. Tik tas spinduliavimas pernelyg silpnas, kad užfiksuotų mūsų akys. Pasak A. Dabkevičiaus, kūnus gaubiančius nematomus laukus leidžia išvysti elektrografijos aparatūra. Ji atveria vartus į nepažintą paslaptingą pasaulį. Jos gamintojas Konstantinas Korotkovas iš Sankt Peterburgo skelbiasi atlikęs eksperimentą – matavęs ką tik mirusių žmonių biolaukus ir, kaip tvirtina A. Dabkevičius, surinkęs akivaizdžių sielos buvimo įrodymų.

Kūnas miršta, energija lieka

Nors po mirties biocheminiai procesai organizme vyksta monotoniškai mažėjančia kreive – krenta temperatūra, prasideda irimo procesai, K. Korotkovo bioelektrografijos metodas atskleidė neįtikėtinus žmogaus energetikos pokyčius.

K. Korotkovas fotografavo mirštančiųjų aurą ir įrodė, kad švytėjimas, pamažu silpnėdamas, kurį laiką tęsiasi ir po mirties. Tai įrodo, kad energetinis apvalkalas gyvena ilgiau už organizmą.

Jo sukurta aparatūra fiksavo mirusių žmonių staiga kylančią, paskui krentančią energetikos kreivę. Toks šokinėjimas, pasak A. Dabkevičiaus, traktuojamas kaip sielos bandymas sugrįžti į kūną.

Jo teigimu, energetika, arba sielos būsena, labai priklauso nuo to, kaip žmogus mirė.

Sulaukusiųjų 80–90 metų ir šį pasaulį palikusiųjų dėl natūralių procesų, A. Dabkevičiaus tvirtinimu, bioenergetikos kreivė stabiliai krenta ir maždaug po paros užgęsta – siela apleidžia kūną.

Mirusiųjų netikėtai – žuvusiųjų per avarijas ar kitus nelaimingus atsitikimus – dar bent tris keturias valandas energetikos kreivė būna to pačio lygio, kaip ir esant gyvam. Paskui staigiai pašoka, tada krenta ir tik po paros ar pusantros tampa tokia pat, kaip mirusiųjų natūralia mirtimi.

Kiek sveria siela?

Sudėtingiausi, A. Dabkevičiaus teigimu, yra savižudžių atvejai. Nuo jų mirties praėjus net trims keturioms paroms energetikos kreivė vis dar šėlsta – pakyla į gyvo žmogaus lygį, krenta į mirusiojo, vėl pašoka ir netgi aukščiau nei gyvųjų. Taip neva siela vis bando sugrįžti į kūną, nes jos laikas dar nesibaigęs.

Anot A. Dabkevičiaus, techniniais prietaisais išmatuoti pačios sielos neįmanoma, nes tai dvasinė substancija. Bet jos poveikį fizinei materijai galima vizualizuoti.

Tyrėjas šioje vietoje veda paralelę su magnetiniu Žemės lauku. Nors jis neišmatuojamas, tačiau apie egzistavimą sprendžiama iš poveikio fiziniam pasauliui. Pasak A. Dabkevičiaus, taip yra ir su siela – aparatais po žmogaus mirties fiksuojama energetikos kreivė įrodo jos buvimą.

„Kai žmogus natūraliai miršta, siela rami palieka kūną. Jei gyvybė nutrūksta staiga, siela nespėja greitai susivokti, kad kūnas jau miręs. Todėl kurį laiką dar stebimas jos bandymas sugrįžti į kūną, kol pagaliau ateina suvokimas, kad fizinis gyvenimas baigtas“, – „Sekundei“ aiškino tyrėjas.

Šiandienos mokslininkai skelbia netgi pasvėrę sielą. Vieni tikina, kad paskutinį atodūsį išleidęs žmogus „suliesėja“ 20 gramų, kiti skaičiuoja, kad 80 gramų.

A. Dabkevičius tokius matavimus vertina skeptiškai. Jis palaiko poziciją, jog siela – nemateriali, todėl jokiais materijos matais neišmatuojama, o kūnas palengvėja dėl tam tikrų oksidacijos procesų, vykstančių mirštančiojo kūne.

Vaikų biolaukai spygliuoti

Bioelektrografijos metodas, A. Dabkevičiaus teigimu, leidžia pamatyti, kas vyksta dvasiniu lygmeniu ir kūnui esant gyvam. Žmogaus energetika kinta, tai priklauso nuo emocinės būsenos, fizinės savijautos. Pasak tyrėjo, vaikų biolaukai galingi, bet savo forma primena ežio spyglius. Kuo žmogus vyresnis, tuo silpniau spinduliuoja jo energetika, o biolaukas darosi glotnesnis.

„Vaiką valdo instinktai, jis nepajėgia kontroliuoti savo impulsyvaus elgesio, todėl ir jo laukas šakotas. Vyresni jau turi patirties ir žino, kad niekur nebenuskubės, todėl senjorų biolaukai dvelkia ramybe. Biolaukas suteikia daug informacijos apie žmogaus brandą. Tarkim, vyresnio amžiaus ūmaus, impulsyvaus charakterio žmonių jis išsišakojęs panašiai kaip vaikų. O pasitaiko ir jaunuolių, turinčių gražų, glotnų lauką“, – pasakoja A. Dabkevičius.

Anot jo, bioelektrografijos aparatūra, fiksuojanti sielos buvimą, naudojama ir ankstyvajai ligų diagnostikai. Esą tradicinės diagnostikos metodai – rentgenas, magnetinis rezonansas – neparodo sutrikimų, jei šie dar neprasidėjo organiniame lygyje. O bioelektrografijos metodas leidžia matyti tuos sutrikimus ne tada, kai žmogus jų dar nesuvokia. Nieko gyvenime nekeičiant dvasinės problemos po keleto metų gali prasiveržti ir fiziniame kūne.

„Staiga nesusergama. Egzistuoja vadinamasis priešligio periodas, jis gali tęstis nuo dvejų iki ketvertą metų“, – tvirtina A. Dabkevičius.

Lietuvoje nepripažinta

Cheminiai vaistai, pasak tyrėjo, gydo ligos pasekmes, bet ne priežastis. Jų A. Dabkevičius moko ieškoti savo dvasiniame pasaulyje. Jei streikuoja kepenys, tulžis, vadinasi, žmogų griaužia užslėptas pyktis. Jei inkstai, šlapimo sistema – kankina baimės, kompleksai. Dažnai liūdinčiam, ilgesį išgyvenančiam žmogui ilgainiui atsiranda kvėpavimo sistemos sutrikimų.

A. Dabkevičius sutinka, kad jo taikomą diagnostikos metodą Lietuvoje tradicinės medicinos atstovai vertina skeptiškai. Esą tokią gydytojų poziciją suformavęs požiūris į žmogų kaip žinduolį, sudarytą tik iš kaulų ir mėsos.

Kaip diagnostikos priemonė, bioelektrografijos metodas Lietuvoje nėra aprobuotas.

Tačiau toks biolaukus tiriantis aparatas stovi Rusijos, Baltarusijos, Vokietijos, Šveicarijos, Japonijos ir net JAV keleto valstijų gydymo įstaigose – kai kuriose poliklinikose, sanatorijose

„Žmogus gali pats nuspręsti, kokį gydymo būdą jam rinktis – tradicinį ar kitokį. Lietuvoje bendros sveikatos priežiūros sistemoje alternatyviems diagnostikos bei gydymo būdams kol kas vietos nėra“, – apgailestauja A. Dabkevičius.

Išeina amžiams

Vienas iš kelių Lietuvos kunigų egzorcistų, Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Edmundas Rinkevičius, nekart padėjęs apsėstiesiems ir kovojęs su piktosiomis dvasiomis, tvirtina, kad sielos buvimas jokiais aparatais neužfiksuojamas.

„Siela yra Dievo žmogui duota dvasia. Nė nereikia bandyti įrodyti jos materialumo“, – sako dvasininkas.

Teologija moko, kad po žmogaus mirties siela iš karto atsiskiria nuo kūno ir eina į Dievo teismą, paskui – ten, kur nusipelnė. Anot klebono, ir nesvarbu, ar jis mirė natūraliai, ar pats sau nutraukė gyvybę.

„Ne žmogui suvokti ir paaiškinti sielos buvimą. Jei Dievas būtų suprantamas, jis nebebūtų Dievas, ne dvasinė, o tik materialioji būtis“, – primena E. Rinkevičius.

Pasak egzorcisto, žmogus gali regėti ne mirusiųjų sielas, o tik piktąją dvasią, esą gebančią prabilti bet kokiu balsu ir netgi pasirodyti laukiamu pavidalu.

„Bet Dievo žinioje esančios sielos į Žemę niekada negrįš kalbinti ar gąsdinti čia pasilikusiųjų“, – tvirtina dvasininkas.

Anot jo, tikėjimas, kad Vėlinės – vienintelė diena per metus, kai mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius skiria tik plonytė linija, irgi tėra žmonių susikurta tradicija, paguoda nuraminti išėjusiųjų ilgesį.

Dvasininko teigimu, mirusiuosius dera palikti ramybėje. Anot jo, vienintelė įmanoma bendravimo forma su išėjusiaisiais yra malda.

„Lankome kapus, degame žvakutes, klojame gėles taip tik susikurdami ilgesingą nuotaiką. Bet mirusiesiems nereikia nei žvakių, nei gėlių. Jiems reikalingos tik maldos“, – pabrėžia E. Rinkevičius.

Gydytoja aurų nemato

Ligų diagnostika pasitelkiant netradicinius metodus dažnam medikui kelia net ne šypseną, o neviltį. Daugiau nei dvi dešimtis metų bendrosios praktikos gydytojos patirtį turinti, kasdien su ligų ir kančios nualintais žmonėmis susidurianti, dažną į anapus išlydinti Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorė Violeta Grigienė siūlo tikėti mokslu, o ne prielaidomis.

„Gyvename civilizuotame XXI a., kai medicina padariusi sunkiai įsivaizduojamą milžinišką pažangą, rizikuoti savo sveikata ir bandyti gydytis viduramžių metodais yra ne tik neprotinga, bet ir pavojinga. Liūdniausia, kad auras fotografuoja, biolaukus tiria ir taip ligų ieško tie, kurie net pradinio medicininio išsilavinimo neturi“, – stebisi V. Grigienė.

Nors gydytoja neslepia tikinti, kad žmogus sudarytas kur kas daugiau nei iš kaulų, mėsos ir skysčių, kalbos apie sielos buvimo įrodymus jai nesuprantamos. Ligoninėje, kuri nemažai daliai pacientų tampa paskutine gyvenimo stotele, dirbanti gydytoja tvirtina nė karto nėra regėjusi neįprastų, mokslo nepaaiškinamų reiškinių.

„Netikiu nei auromis, nei biolaukais, nei kitais mistiniais reiškiniais“, – teigia V. Grigienė.

Gydytoja sutinka, kad žmogaus fiziniai negalavimai išties susiję su dvasine savijauta. Tačiau, anot jos, užuot ieškojus patarėjų – aurų fotografų, biolaukų tyrėjų ir kitų pranašų, pasiskaityti Dekalogą ir stengtis gyventi pagal jame surašytus įsakymus.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ