Saksonijos Šveicarija… Šis paslaptingai skambantis ir jau iš anksto nepaprastus įspūdžius žadantis pavadinimas suvilioja ne vieną kelionių mėgėją.
Iš laivo gerai matyti Elbės pakrančių gyvenimas.
Žmonės svarsto: „Jeigu ypatingu gamtos grožiu pasižyminčios Šveicarijos vardas pasirinktas apibūdinti Vokietijoje esančiam parkui – tai daug ką reiškia.“ Ir leidžiasi į kelionę.
Neapsiriko Saksonijos Šveicariją atostogų savaitei pasirinkusi panevėžiečių Vidos ir Jono šeima. Nors kelias ir nėra artimas – per Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją teko įveikti daugiau kaip tūkstantį kilometrų ir tiek pat atgal, keliauti buvo verta.
„Pasirinkusieji kelionę su turizmo agentūra pamato ir sužino veikiausia gerokai daugiau. Tačiau mes renkamės savarankiškas keliones, kai ne tik svarbu nuvykti iki trokštamo tikslo ir aplankyti numatytus objektus, bet ir mėgautis kiekviena kelionės valandėle, kiekvienu nuvažiuotu kilometru, pamatytu miesteliu, sutiktais žmonėmis“, – tvirtina panevėžiečiai.
Prieš leisdamiesi aplankyti garsaus Vokietijos nacionalinio parko, jie apie tą vietovę žinojo nedaug. Tik tai, kad parkas yra Saksonijoje, vienoje iš Vokietijos žemių, esančioje šalies rytuose ir turinčioje sostinę Drezdeną.
Didžiausia Saksonijos upė – Elbė, aukščiausias kalnas – Fichtelbergas. Kelionių reklamose nacionaliniame parke, pavadintame Šveicarijos vardu, buvo kviečiama žavėtis unikaliais peizažais ir neįprastais vaizdais.
Istorijos faktai
Norėdami sužinoti daugiau apie Saksoniją, panevėžiečiai ieškojo informacijos internete ir sakosi buvę maloniai nustebinti atradę žinią, priminusią, kad kadaise egzistavo bendra Lietuvos, Lenkijos ir Saksonijos valstybė, turėjusi net savo herbą. Jo raudoname fone buvo pavaizduoti du karūnuoti ereliai ir du kardus iškėlę vyčiai, o centre – sukryžiuoti kalavijai ir karūnos fragmentas.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje buvo toks laikas, kai Lietuva, Lenkija ir Saksonija buvo viena valstybė. 1697 metais Saksonijos kurfiurstas Frydrichas Augustas buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Per karūnaciją valdovas pasivadino Augustu II, bet dėl savo nepaprastos fizinės jėgos dažnai buvo vadinamas Stipriuoju.
Bet tai – tik tolimos istorijos faktai. Dabar Saksonija nuo Lietuvos jau nutolusi. Nors, tiesą sakant, sąjunga vėl bendra – kartu su Vokietija Saksonija, kaip ir Lietuva, yra Europos Sąjungoje.
Per visą Lenkiją
Saksonijos nepasieksi neperkirtęs Lenkijos. Didžiulės Lenkijos smalsiems turistams, mėgstantiems vaizdingesnėse vietovėse stabtelėti pasižvalgyti, po miestelius pasivaikščioti, neįmanoma greitai įveikti.
Labai ankstų rytą iš namų išvykę panevėžiečiai pasakoja kelionę suskirstę į keletą etapų. Pirmasis buvo numatytas lietuvių pamėgtuose Suvalkuose. Ten, prie prekybos centrų, dar prieš aštuonias jau rikiavosi automobiliai su lietuviškais numeriais. Lenkija vis dar traukia pigiau apsipirkti norinčius lietuvius.
Antrasis kelionės etapas turėjo baigtis Varšuvoje. Į beveik du milijonus gyventojų turintį miestą turistai nesuko – ir apvažiuodamas jį galėjai puikiai matyti, koks gyvenimas ten verda. Keliai keliomis eilėmis kryžiuojasi vieni su kitais – tiltais ir tuneliais, keliomis juostomis – ir automobiliai jais skrieja į visas puses.
Pailsėjus aikštelėje, toliau kelias veda į vakarus – Vroclavo link.
Jeigu pavyks pasiekti šį miestą, kol nesutemo, labai verta po jį pasivaikščioti, pasižvalgyti.
Iki 1945 metų priklausęs Vokietijai ir vadintas Breslau, Vroclavas yra prie Oderio upės, išsidėstęs ant dvylikos salų. Šis miestas – vienas gražiausių Lenkijoje. Ypač jauki ir įspūdinga jo garsioji Turgaus aikštė, bene didžiausia nuo senų laikų išlikusių tokio tipo aikščių Lenkijoje. Pamatyti šiame mieste tikrai yra ką. Bet pavėlavus laiko čia vaikščioti nebus daug, nes Vroclave reikia ieškoti nakvynės. Net ir iš anksto neužsisakius, ją rasti turėtų pavykti. Priemiesčiuose daug viešbučių, kai kurie privačių namų savininkai siūlo užsukti ir pernakvoti. Žiūrint, kokiu keliu į miestą bus įvažiuota, kai kuriose jo dalyse nakvynę rasti lengviau, kai kuriose – sudėtingiau.
Pernakvojus Lenkijoje, kitą rytą netrukus bus pasiekta ir Vokietija. Tame kelyje gana daug sutvarkytų, jaukių poilsio aikštelių, jose – staliukai su suolais, tualetai, kai kur yra net dušų.
Upe iki Drezdeno
Ponia Vida pasakoja, kad galutinis kelionės tikslas kurortinis miestelis Bad Šandau, esantis nacionalinio Saksonijos Šveicarijos parko teritorijoje. Miestelis išsidėstęs abiejose Elbės pusėse – ši upė atvingiuojanti nuo Čekijos ir nuvingiuoja į Šiaurės jūrą.
Daugiau kaip tūkstantį šimtą kilometrų besitęsianti Elbė yra vienas pagrindinių Vidurio Europos vandens kelių. Kanalais upė sujungta su pramoninėmis Vokietijos sritimis ir Berlynu.
Keletą dienų Bad Šandau gyvenusių lietuvių akiratyje Elbė buvo visą laiką. O vieną dieną Vida ir Jonas praleido plaukdami šia upe laivu.
Laivai Elbe nuolat kursuoja iš vieno galo į kitą, susitikę sveikinasi ūkimu.
Rytą įsėdę į turistus plukdantį garlaivį „Kurort Rathen“ ir sumokėję po 20 eurų, panevėžiečiai plaukė iki Drezdeno ir atgal.
Tiesa, iki pat Bad Šandau laivas neparplukdo – keleiviai išlipa Pirnoje ir persėda į traukinį. Modernus greitasis traukinys atgal nugabena per 40 minučių, o pro vagono langą matomi vaizdai atveria nuostabų Saksonijos grožį.
Pirna – dar vienas kurortinis miestas, vadinamas vartais į Saksonijos Šveicariją. Šiam miestui taip pat dera skirti bent pusdienį.
Prisiminusi kelionę Elbe ponia Vida sako: „Buvo nuostabu. Iš laivo į pakrantes žiūrėjome tarsi vartydami spalvingiausią pasakų knygą – pilys, sodai, išpuoselėti namukai, gėlynai, kalnai, miškai, uolos. Ištisas valandas akių neįmanoma atitraukti. Artėjant prie Drezdeno daugėjo istorinių pastatų, rūmų, apie juos išsamiai pasakojo gidas. Deja, vokiškai. O tos kalbos žinių mums užteko kambariui viešbutyje ar patiekalui kavinėje užsisakyti, pasiteirauti, kaip geriau į vieną ar kitą vietą nukakti. Gido pasakojimo supratome mažiau nei pusę.
Plaukiant laivu buvo galima pamatyti vietovės įžymybę – Kionigšteino pilį-tvirtovę. Toliau, kitame krante, puikavosi įspūdinga įtvirtinimų sistema garsėjanti Stolpeno pilis, kurioje, pasakojama, buvo įkalinta grafienė Ana Kozel.
Atplaukus į Drezdeną galima išlipti, pasivaikščioti po šį miestą, pasigrožėti vaizdais, deja, neilgai. „Kurort Rathen“ netrukus pasuka atgal.“
Akmeniniu Bastėjos tiltu
Vienas iš nacionalinio parko traukos centrų Bastėja – kalnų, uolų, tarpeklių derinys ir jame nutiestas akmeninis, beveik 80 metrų ilgio tiltas.
Vaikščiojant tuo tiltu, kitais šios vietovės takais prieš akis atsiveria, kaip teigiama pasakojime apie Bastėją, „nuostabiausia gamtos panorama Vokietijoje. Stačios Bastėjos uolų sienos pakyla į daugiau kaip trijų šimtų metrų aukštį virš Elbės upės slėnio ir karūnuoja vieną vaizdingiausių Saksonijos kraštovaizdžių.
Bastėjos vaizdai dėl savo neapsakomo grožio buvo įamžinti pirmosiose Vokietijos gamtos fotografijose. Platų Elbės upės slėnį, išvagotą tarpeklių labirintais, supa nepaliesti ir sunkiai pereinami miškai. O virš žalio jo pakloto styrančios paslaptingų uolų bokštų viršūnės, įkvėpė daugybę žymių menininkų sukurti įsimintinus kūrinius“.
Vargu ar dar kur nors galima pamatyti tokias kabančias uolas ir pastovėti jų viršūnėse virš apačioje vingiuojančios Elbės, matyti ypač stačius skardžius, natūraliai susidariusias arkas.
Norint pasigrožėti nepaprastais vaizdais bilieto pirkti nereikia – įėjimas nemokamas. Tik toliau, priėjus pačias įspūdingiausias vietas ir norint pasivaikščioti uolas jungiančiais, virš bedugnių kabančiais tilteliais ir pamatyti tai, ko kitur neišvysi, reikia įsigyti du eurus kainuojantį bilietą.
Rugsėjo viduryje, kai jau pradeda slopti didieji keliautojų srautai, Bastėja neištuštėja – turistų būriai iš įvairiausių šalių plaukia vieni po kitų.
Sakoma, kad Bastėja lankoma jau daugiau kaip du šimtus metų, ir turistų
kasmet vis daugėja.
Įspūdžių daug
Saksonijos Šveicarijoje galima palaipioti uolomis, keliauti dviračiais, pėsčiomis, kopti į kalnus. Be to, čia senos kurortų ir gydyklų tradicijos. Garsiųjų Bad Šandau maudynių, baseinų turistai iš Lietuvos šįsyk neaplankė, pasiliko tą malonumą kitam kartui.
Per trumpą laiką visko pamatyti neįmanoma. Atvykus į Saksoniją verta aplankyti Elbės slėnyje išsidėsčiusį tūkstantį metų gyvuojantį Meiseno miestą, garsų porceliano gaminiais, pabūti muziejuose, dirbtuvėse.
Įdomu pasivaikščioti, pasigrožėti ir pačiu Bad Šandau. Šešis kilometrus nuo Čekijos sienos nutolęs miestas susideda iš
senamiesčio ir penkių prie jo prijungtų priemiesčių. Vienas jų, esantis kitoje Elbės pusėje, yra originali amatininkų ir pirklių gyvenvietė su išlikusiais karkasiniais namais. Ši vietovė buvo minima dar 1379 metais.
Vasaros kurortu Bad Šandau tapo prasidėjus turizmo plėtrai, nuo 19-ojo amžiaus pabaigos. Miestas buvo smarkiai nukentėjęs per Elbės potvynius
1845, 2002, 2006 metais.
Miesto dalis, kurioje panevėžiečiai buvo apsistoję, pavadinta Ostrau ir yra toliau nuo centro, aukštai kalnuose. Pakilus į Ostrau kelias toliau nebeveda. Čia yra jauki gyvenvietė ir klinika.
Turistus už 21 eurą asmeniui parai priėmusi ir dar pusryčiais pavaišinusi ponia Henrieta lėtai rinkdama žodžius ir juos iliustruodama paveikslėliais bei nuotraukomis vis pasakojo apie savo gimtąją Saksoniją, tikino, kad keliautojai šį kartą pamatė tik labai mažą jos žavesio dalelę, ir kvietė būtinai atvykti kitais metais. Sakė, kad čia ypač gražu rudenį, kai medžiai pradeda dengtis aukso spalva.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
