Artėjant Tarptautinei mokytojų dienai jau skamba šventiniai sveikinimai pedagogams. Ir nenuostabu – mokytojas nusipelno išskirtinio dėmesio. Juk kiekvienam teko ar dar tenka keliauti jų nutiestu tiesos ir pažinimo keliu.
A. Meškauskas įsitikinęs, kad kiekvienas pedagogas turi rasti kelią į mokinių širdis.
Svarbu atrasti save
Daugelis sutiks, kad vaikų norą atverti mokslo šventovės duris lemia ir tai, kokie mokytojai už jų gyvena. „Supratingi, atlaidūs, linksmi, ne „seno kirpimo“, gražūs, jauni, šiek tiek griežti, bet svarbiausia – tikri draugai“, – taip moksleiviai apibūdina savo svajonių mokytoją.
Tokį rado ir „Sekundės“ korespondentai. 31 metų mokytojui Andriui Meškauskui koridoriuje vaikai tiesia ranką, šypsosi ir nekantriai laukia netradicinių jo pamokų.
„Kas nori vesti maldą? Matau rankų mišką, todėl, kad nebūtų nesutarimų, vesiu aš“, – pamokos pradžioje moksleiviams sako Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos tikybos mokytojas A. Meškauskas.
Ugdymo metodai yra ne mažiau reikšmingas pedagoginio darbo veiksnys nei pats ugdymo turinys. Nėra ir negali būti universalaus, kiekvienam pedagogui ir vaikui tinkamo metodo. Todėl A. Meškauskas renkasi geriausiai padedančius atskleisti kiekvieno vaiko individualybę.
Tikybos mokytojas įsitikinęs, kad būtina rasti kelią į mokinių širdis. Tikriausiai todėl šio mokytojo dėstoma tikyba neatrodo miglota. „Viskas turi būti arti žmogaus“, – tikina pedagogas.
Trejų metų patirtį turintis mokytojas sako, kad svarbu išmokti informaciją perteikti be „primetimų“, kitaip visada atsiras atmetimas. Kad taip neatsitiktų, A. Meškauskas imasi įvairiausių būdų.
Kartu su mokiniais žiūri trumpametražius filmus, klausydami muzikos analizuoja dainų tekstus, veda pamokas mokyklos kieme. Ir nenustebkite, jei prie sankryžos sutiksite būrelį jaunuolių ir jų mokytoją.
„Įvairiapusis ir netradicinis mokymas būtinas, kitaip nieko gero neišeis. Būdami lauke leidžiamės į įvairiausius pamąstymus. Mes nebijome sustoti prie gatvės sankryžos ir įsivaizduoti, kad stovime gyvenimo kryžkelėje ir renkamės būtent tą kelią, kuriuo tikrai norime eiti“, – apie netradicines pamokas pasakoja A. Meškauskas.
Mokytojas teigia, kad ši profesija ne tik dvasiškai praturtina, bet ir ugdo nuolankumą, nors tikyba kaip dėstomas dalykas kol kas nėra nei patrauklus, nei visuomenės vertinamas. Pedagogas pažymi, kad dažnas vaikas, atėję į pirmąją pamoką, iš karto rėžia: aš netikintis.
„Tokius žodžius priimu nuolankiai. Juk jis tiesiai šviesiai sako, ką galvoja. Bet mes esame žmonės ir galime kalbėti apie tam tikrus dalykus, vertybes. Tikėjimas – asmeninis apsisprendimas. Bet laikui bėgant tas netikintis mokinys į viską pradeda žvelgti kitaip. Iš pradžių neigia, kritikuoja, tačiau iš to atsiranda dialogas, diskusija ir taip gimsta įdomūs debatai“, – sako mokytojas.
Vaikystėje A. Meškauskas norėjo būti policininku ar gaisrininku, tačiau gyvenimo vingiai jį nuvedė kitais keliais.
Sielovados ugdytojas
A. Meškausas ramus, romantiškas, bet racionalus, moka išklausyti ir suprasti. O norintiesiems išvesti jį iš kantrybės reikėtų labai pasistengti.
Andrius neseniai išpildė savo vaikystės svajonę – pradėjo lankyti pramoginius šokius.
„Siūlau visiems išbandyti, labai geras užsiėmimas. Kartais jaučiuosi kaip kelmas, bet kai matau rezultatą, suvokiu dėl ko taip reikia stengtis“, – prisipažįsta.
Jaunam vyrui patinka ir sportuoti. Kasdien jis bėgioja ar mina dviratį.
„Toks užsiėmimas padeda atsipalaiduoti. Vėjas susikaupusią įtampą, blogus žodžius, prastą nuotaiką labai gražiai iškedena, išpučia iš galvos“, – tvirtina A. Meškauskas.
Į klausimą, kodėl pasirinko pedagogo profesiją, vyras atsako, kad tai ne darbas ir ne gyvenimo būdas, o stiprus pašaukimas, jis leidžia mylėti ir atsiduoti šiai unikaliai profesijai.
„Mokytojo darbas labai sudėtingas. Ši specialybė turi daug iššūkių. Tačiau su sudėtingumu ateina ir įdomumas“, – teigia mokytojas.
Nors vaikai nori, kad mokytojas būtų geras draugas, A. Meškauskas sako, kad tai labai slidus reikalas.
„Ne draugu, o jų lyderiu reikia būti. Mokytojas turi palenkti jauną žmogų savo geru pavyzdžiu, vaiką išmokyti dėlioti savo vertybių skalę ir prioritetus“, – pabrėžia pedagogas.
Vaikystėje A. Meškauskas apie pedagogo profesiją tikrai nesvajojo. Užaugęs jis norėjo būti policininku, gaisrininku ar karininku. Tačiau gyvenimo vingiai jauną vyrą nuvedė kitais keliais. Baigęs mokyklą, kurioje dabar dirba, A. Meškauskas įstojo į Švento Juozapo kunigų seminariją. Ten baigęs mokslus pasirinko mokytojo profesiją.
„Daug kas priklauso nuo to, su kokiais žmonėmis bendrauji, kas šalia tavęs vyksta. Sutikau gerų žmonių ir jie man buvo pavyzdys. Taip randi širdį jaudinančių dalykų. Dėl to buvo mano toks pirminis pasirinkimas – ganytojo pašaukimas. Kunigų seminarijoje pamačiau, kad galima būti geru žmogumi ir kitaip. Taigi gyvenimo vingiai pasikoregavo. Šiuo metu nei vedęs, nei kunigas, bet esu laimingas. Tiesiog ėjau ten, kur spurda širdis, kur jaučiausi laimingas“, – atvirai kalba A. Meškauskas.
K. Paltaroko gimnazijoje mokytojas su vaikais pradėjo dirbi neformaliose ugdymo grupėse, todėl su jais bendrauja taip pat neformaliai. Stengiasi atrasti kontaktą, kiekvienam paspaudžia ranką.
„Aš atsakingas už vaikų sielovados ugdymą, todėl su jais esu nuoširdus. Moku išklausyti ir suprasti. Paduodamas ranką visada parodau, kad esu atviras. Lygiai taip pat jaučiasi vaikai.
Žinoma, jie gudrūs, pamokose jaučiu, kaip mane išbando, tikrina ribas. Tai savotiškas žaidimas. Svarbiausia – nubrėžti teisingą liniją ir leistis tik iki tam tikrų kraštutinumų. Tikriausiai kiekvienoje mokykloje kasdien galima išvysti šaltus, liūdnus vaikų veidus. Man tai nepriimtina, todėl stengiuosi daryti viską, kad tokių būtų kuo mažiau“, – prisipažįsta mokytojas.
Reikia vytis mokinius
A. Meškausko nuomone, geras mokytojas visų pirma turi būti puikus savo srities specialistas. Tuomet perteikiamos žinios nebus vien tik sausas pasakojimas.
„Aš nesu kompetetingas dėstyti chemiją, bet tikyba su chemija arba su biologija labai suderinami dalykai. Mokytojas turi būti autoritetu. Deja, šiandien autoritetas sumenkęs“, – mano A. Meškauskas.
Anot jo, šios pasekmės priežastis gali būti atotrūkis. Nors mokytojo asmenybė, žinių bagažas ir profesionalumas žavi, tačiau greitas gyvenimo tempas diktuoja kitokias sąlygas.
Pedagogas pabrėžia, kad klaidų daro ir patys tėvai. Pagal švietimo reformas atsiradęs profiliavimas koją kiša ir tėvams, ir mokytojams, ir vaikams.
Dažniausiai tėvai, o ne patys vaikai, renkasi, ką mokytis. Ir, anot A. Meškausko, esant tokiai situacijai dažniausiai prašauna suaugusieji. Jie nori, kad sūnus ar dukra taptų gydytoju, nors pats vaikas svajoja būti dailininku. Tada ir vaikai, ir tėvai lieka nepatenkinti ir, be abejo, nukenčia mokytojai. Jiems sunku dirbi su nemotyvuotais moksleiviais.
„Vaikas mokykloje turi būti ugdomas visapusiškai. Matematika, lietuvių kalba ar fizika svarbu, bet lygiai taip pat yra svarbios technologijų, tikybos ar etikos pamokos. Pastebėjau, kad mokyklose perteikiamos tik žinios, o vaiko asmenybė mažai tobulinama. Taip, žinios svarbu, bet žmogaus asmenybė svarbiausia“, – įsitikinęs A. Meškauskas.
Pasak A. Meškausko, pedagogo specialybė – pašaukimas, kuris leidžia mylėti ir atsiduoti šiai profesijai.
Žmonės – ne šachmatai
Kartą per vieną tikybos pamoką mokiniai žiūrėjo trumpametražius filmus apie vaikus, kaip jie išgyvena įvairiausias situacijas. Filme „Visi nepastebėti vaikai“ atskleidžiama, kaip įvairiuose pasaulio kampeliuose gyvenai vaikai. Po matytų vaizdų, kaip Afrikoje į kariuomenę imami trylikamečiai, kaip Brazilijoje vaikai renka šiukšles, kuo skiriasi turtingo ir neturtingo japono paauglio gyvenimas, vienai mokinei kilo klausimas, kodėl Dievas toks žiaurus.
A. Meškauskas pripažįsta, ne iš karto radęs atsakymą.
„Kad ir kaip būtų, visi esame laisvi ir viskas priklauso nuo to, kaip laisve gebame naudotis. Dažnai ji atsiejama nuo atsakomybės. Tada gimsta laisvė daryti tai, ką noriu, ir nesvarbu, ko nori kitas, visiškai nelieka socialumo. Bet mes vis tiek esame bendruomenė – šeimos, mokyklos, Panevėžio, Lietuvos, galiausiai – viso pasaulio. Dievas nėra žiaurus. Jis tiesiog žmonėms leidžia ieškoti ir atrasti. Dievas vedė savo tautą, bet nesakė jai, kaip turi gyventi, nedėliojo žmonių kaip šachmatų figūrėlių. Jis kviečia: eikite, sekite, bet darykite kaip išmanote“, – paaiškino A. Meškauskas.
Krėtė išdaigas
Prisiminimų apie mokyklą kiekvienas turi į valias. Istorijų, kaip kokiam nors mokytojui iškrėtėme šunybę, galime papasakoti nemažai. Kas išdaužė langą, kas kramtomąją gumą priklijavo ant kėdės, kas žurnale blogą pažymį išsitaisė į geresnį…
Įvairioms išdaigoms paauglystėje neatsispyrė ir A. Meškauskas. Chemijos pamokų nemėgęs Andrius degtuku užkišo laboratorijos kabineto durų spyną.
Mokytojas sako, kad jaunystėje išdaigų prikrėtęs ne vieną ir ne dvi, tačiau viešai jų pasakoti nesiryžo.
„Nepykit, tikrai negaliu pasakoti, vėliau bus gėda visiems į akis pažiūrėti“, – juokiasi tikybos mokytojas.
Lyg ir bandydamas nukreipti temą Andrius priduria: „Patikėkit, ir dabar vaikai išdaigas krečia, laimė, savo kailiu to dar nepatyriau. Todėl ir stengiuosi surasti bendrą kalbą, palaikyti teigiamą kontaktą.“
A. Meškauskas, paklaustas apie įsimintiniausią įvykį mokykloje, susimąsto. Keletą minučių mintyse ieškojęs atsakymo mokytojas jį rado.
„Iš Amerikos į mūsų mokyklą atvažiavo du broliai vienuoliai. Jie vedė anglų kalbos pamokas. Broliai atliko ne tik savo tiesioginį darbą, bet ir mokė žaisti beisbolą. Jų atvirumas ir nuoširdus bendravimas atvėrė man akis. Tikrai nebuvau pats geriausias mokinys, krėčiau išdaigas, mokytojams buvau didžiausias galvos skausmas. Bet vienuoliai mus visus priėmė tokius, kokie esame. Jie į mus žvelgė ne iš aukštai. Per žaidimą sugebėjo užauginti brandžius vaisius. Jų tikėjimas, pasitikėjimas ir atviras priėmimas mūsų grupelei atvėrė kitokį gyvenimą. Čia ir jų indėlis, kad dabar toks esu“, – sako pedagogas.
Mokytojų dienos proga A. Meškauskas pedagogams linki išdrįsti būti lyderiais, mokiniams – išmokti daugiau pagarbos, o tėvams – nepamiršti, kad visi esame mokytojais ir dėl savo vaikų stengtis reikia visiems, nepakanka savo atžalas atiduoti į pedagogų rankas.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
