Gelbėjimosi ratas senstančiai visuomenei (papildyta)

Tūkstančius pabėgėlių kasdien priimanti Vokietija pasaulio akyse tapo svetingumo ir gailestingumo šalimi, o kanclerė Angela Merkel vadinama nebe tautos, o tautų motina. Kaip į Vokietijos atvertą glėbį reaguoja ten gyvenantys lietuviai ir patys vokiečiai?

 

„Kam jau kam, bet lietuviui turėtų būti gėda atsisakyti pagelbėti karo pabėgėliams. Mūsų pačių po pasaulį išsibarstę kone pusę milijono. Ir bėgome ne nuo kulkų ir bombų, o ieškodami materialinės naudos“, – mano penktus metus Vokietijoje gyvenanti panevėžietė Justė Briedytė.

Buvusi „Sekundės“ žurnalistė su šeima įsikūrusi Osnabriuko priemiestyje, kur didesnė kaimynų dalis – atvykėliai. Paradoksas: prieš į Vokietiją plūstančius pabėgėlius labiau nusiteikę lietuviai imigrantai nei patys vokiečiai.

Šiuo metu į Vokietiją kasdien atvyksta apie 5000 pabėgėlių. Iki metų pabaigos jų skaičius gali pasiekti milijoną. Pasaulio akyse Vokietija tapo svetingumo ir gailestingumo šalimi, o kanclerė Angela Merkel vadinama nebe tautos, o tautų motina.

Pastarosiomis savaitėmis Vokietijoje pabėgėlių tema sulaukia daugiausia dėmesio. Daug diskutuojama apie tai, kad jų nenori priimti kitos Europos Sąjungos šalys.

„Kalbėjau ne su vienu vokiečiu, asmeniškai bendravusiu su pabėgėliais. Patikėkite, neišgirdau nė vienos priešiškos nuomonės. Netgi atvirkščiai: vyrauja pozicija, kad tiems žmonėms būtina padėti, juk jie – karo pabėgėliai, ne ekonominiai migrantai. Vokiečiai šiurpsta nuo išgirstų baisių istorijų, ką tie žmonės išgyveno karo zonoje“, – pasakoja J. Briedytė.

Tiesa, nors vokiečiai atviri pabėgėliams, pripažįsta radikalų islamistų grėsmę. Apgailestaujama, kad ES nėra bendro sutarimo, kaip patikrinti į Europą plūstančių pabėgėlių tapatybę. Anot Justės, tenka išgirsti ir priekaištų pačiai A. Merkel, esą labiau susirūpinusiai Vokietijos įvaizdžiu Europoje nei pačios šalies vidaus reikalais.

„Tačiau nė karto neišgirdau, kad pabėgėliai būtų nelaukiami dėl grėsmės vokiečių nacijai. Atrodo, šis klausimas, kitaip nei lietuviams, Vokietijoje nėra aktualus. Natūralu, kad per 80 mln. gyventojų turinti šalis nebijo po savo sparnu priglausti dar milijoną“, – pažymi buvusi panevėžietė.

Ateities įžvalgos

Pabėgėlių svajonių šalimi Vokietija tapusi dėl vienos stipriausių Europoje socialinės sistemos. Čia vokietis ir imigrantas turi vienodas galimybes. Anot J. Briedytės, negirdėti, jog ir vieni, ir kiti, turėdami galimybę šalį „nugręžti“ finansiškai, būtų to atsisakę.

„Žinau, kad ir vokiečiai, ir imigrantai naudojasi visais pasipelnymo būdais. Socialinę paramą gaunantis žmogus gali išgyventi be didelių vargų. Todėl dažnos diskusijos, jog už mažesnį atlygį neapsimoka dirbti, nes naudingiau sėdėti namuose verčiantis iš pašalpų ir įvairių kompensacijų“, – sako Justė.

Praturtėti Vokietijoje gana sudėtinga, tačiau dėl puikiai veikiančios socialinės sistemos ir nuskursti praktiškai neįmanoma. Vokiečiai suvokia atsidūrę ties demografinės krizės riba. Vokietijoje moterys siekia karjeros, gimdo vis vyresnės, jų šeimos mažos – vienas, du vaikai arba visai be jų.

Visuomenei sparčiai senstant socialinės problemos aštrėja nebe metais, o mėnesiais, todėl Vokietijos politika nukreipta į šeimą: susituokusioms poroms skaičiuojami mažesni mokesčiai, už kiekvieną vaiką iki 18-os metų mokama 185 Eur, imigrantų vaikai juos gauna iškart vaiką priregistravę kaip Vokietijos gyventoją. Daugiavaikės šeimos aprūpinamos būstais, gauna įvairias kompensacijas. O tokios paramos negaunantiesiems, pavyzdžiui, trijų kambarių buto Osnabriuko priemiestyje išlaikymas (nuoma, komunaliniai mokesčiai) kainuoja 750 Eur, namo dalies nuoma – 1000–1500 Eur, vaiko darželis 270 Eur per mėnesį, sveikatos draudimas, jei nemoka darbdavys, – maždaug nuo 150 eurų, už televizorių bei kitus elektroninius prietaisus – per 50 eurų trims mėnesiams. Pasak Justės, praturtėti Vokietijoje nelengva, bet dėl puikiai veikiančios socialinės sistemos nuskursti praktiškai irgi neįmanoma.

Vokietijos sprendimas priimti šimtus tūkstančių imigrantų iš Artimųjų Rytų gali, pagal išankstinius privačių institucijų vertinimus, šios šalies iždui kainuoti daugiau nei dvi dešimtis milijardų dolerių.

Nors dabar pabėgėliai yra didžiulė finansinė našta Vokietijai, tačiau kai kurie ekspertai tikina, kad atvykusieji galėtų tapti išsigelbėjimu dėl žemo gimstamumo kenčiančiai šaliai.

„Jei kuris vokietis tyliai ir pasišaipo iš vaiką po vaiko gimdančių musulmonių, vis dėlto tikima, jog užaugę jie bus europietiškų pažiūrų, dirbs ir išlaikys vokiečius pensininkus“, – teigia Justė.

Slegia netiesioginė kaltė

Pasak J. Briedytės, neretas vokietis vis dar įsitikinęs, kad daugelio Europos gyventojų jie nemėgstami dėl A. Hitlerio įvykdytų karo nusikaltimų. Vokiečiai pripažįsta šį istorinį tragizmą ir smerkia. Galbūt netiesioginės kaltės veikiami jie atviriau nei kiti rodo širdį pabėgėliams. Pasak Justės, tai akivaizdu. Vokietijoje nuolatos pranešama, kiek pabėgėlių atvyko, kiek jiems padėti užsiregistravo savanorių. Gyventojai raginami dovanoti drabužių, apavo, buitinių daiktų, laukiami turintieji transportą.

„Darželyje, kurį lanko mano dvejų metų sūnus, kabo skelbimas, kviečiantis paremti vaikučius pabėgėlių stovyklose. Mokykloje, kur mokosi 16-metis sūnus, aptariami padegimai pastatų, skirtų pabėgėlių centrams steigti, kalbama, kaip tiems atvykėliams padėti“, – pasakoja J. Briedytė.

Juokauja atsargiai

Justės laikinaisiais namais tapęs Osnabriukas savo dydžiu ir gyventojų skaičiumi būtų trečias miestas Lietuvoje. Čia pilna kitataučių – turkų, italų, rusų, bulgarų, rumunų, lenkų, taip pat ir atvykėlių iš Sirijos.

„Esu įsitikinusi, kad vokiečių akyse imigrantas ir yra imigrantas, nepaisant jo tautybės ir religijos. Tačiau bet kokiu atveju rasizmas smerkiamas. Negaliu pasakyti, kad lietuviai ar italai vokiečiui patinka labiau nei imigrantai iš musulmoniškų šalių. Požiūrį lemia asmeninė patirtis. Man pačiai teko sutikti bjaurių krikščionių ir susidraugauti su mielais musulmonais“, – pažymi Justė.

Tiesa, jos pažįstami musulmonai iš Kosovo, Prancūzijos, Pakistano pripažįsta patys vengiantys radikalių pažiūrų musulmonų. Anot jų, Koranas nemoko žudyti, o islamistinis judėjimas nėra religinis.

J. Briedytė irgi atsidūrė nemalonioje situacijoje vokiečių kalbos kursuose pašmaikštavusi su radikale musulmone iš Maroko. Kai ši, mokydamasi naujų žodžių, per pamoką pasakė, jog kelionėn į lagaminą įsidėtų vyrą, Justė garsiai pajuokavo, jog gal verčiau šį palikti namie, o į lagaminą įsigrūsti kitą.

„Kitą dieną supratau, kad mano pokštas priimtas kaip įžeidimas. Buvau prieš visus kurso draugus griežtai įspėta, jog jei taip kalbėsiu, aiškintis ateis jos vyras“, – nelinksmai pasibaigusius juokus pamena Justė.

Kitą kartą, surengusi kurso draugų susiėjimą savo namuose, emigrantė sulaukė musulmonės pabėgėlės iš Sirijos tiesmuko atsisakymo. Motyvas: krikščionės namai smirdi, nes ji valganti kiaulieną. Paaiškinti, kodėl musulmonai nevalgo kiaulienos, sirijietė nesugebėjo, motyvas tik vienas – tą draudžia Dievas. Vėliau su ta pačia mergina kilo konfliktas pasiteiravus jos ateities planų. Vienintelis pabėgėlės noras buvo ištekėti už pusbrolio ir likusią šeimą atsivežti į Vokietiją.

„Kai pasakiau, kad Europoje niekas už pusbrolio neteka ir tokia santuoka yra kraujomaiša, iš jos reakcijos suvokiau, jog vis dėlto mūsų pasauliai stipriai skiriasi“, – įvertino Justė.

Kiemuose – išmestas šlamštas

J. Briedytė su šeima įsikūrusi rajone, kur dauguma kaimynų – imigrantai, tarp jų ir juodaodžiai, musulmonai. Justė pripažįsta, kad vis dėlto su jais lengviau sutarti nei su preciziškaisiais vokiečiais, linkusiais skųsti nuomininkus būstus nuomojančioms agentūroms. Anot jos, užtenka vakarais garsiau pasileisti televizorių ar įsijungti dulkių siurblį, kad vokietis pasibelstų į duris. Justė pripažįsta ir pati ėjusi aiškintis į agentūrą kaimynei vokietei pasiskundus, kad imigrantė kelias savaites neišplauna bendro koridoriaus. Vokietė puikiai žinojo, kad tuomet kūdikio besilaukianti Justė gulėjo ligoninėje.

Vokietijoje prieglobsčio, materialinės gerovės ieškantys atvykėliai, pasak J. Briedytės, į kitų gyvenimus kišasi mažai. Vietinių nepasitenkinimą jie užsitraukia nebent dėl po savęs paliekamos netvarkos. Prie namų pakrūmėse išmėtyti seni televizoriai, sulūžę vaikų vežimėliai, baldai ir kitas šlamštas, po mamyčių pasisėdėjimų ant suoliukų vaikų žaidimo aikštelėse palikti tušti limonado buteliai, popieriai, kalnai prispjaudytų saulėgrąžų, tikėtina, tikrai ne tvarkingumu ir atliekų rūšiavimu garsėjančių vokiečių darbas.

Saugiau nei Panevėžyje

Justė sako turinti pripažinti: vėlų vakarą labiau bijotų išeiti pasivaikščioti Panevėžio gatvėmis, nei Osnabriuko.

„Blogiausiu atveju gražesnė moteris nulydima akimis ar pasakomas komplimentas. Esu girdėjusi, kad musulmoniškų šalių vyrai yra vieni pagrindinių legalių Vokietijos viešnamių klientų. Tačiau neteko matyti, kad viešojoje vietoje kuris nepagarbiai elgtųsi su savo ar svetima moterimi“, – pažymi Justė.

Tiesa, atvykėliai iš Afrikos drąsesni. Kai kurie jų iš tiesų gan įkyriai kalbina moteris. Kai J. Briedytei dirbant lošimo automatų salone vakarinėje pamainoje tekdavo vėlai vakare grįžti namo pro afrikietišką klubą, neretai iš jo išpuldavo ir paskui sekdavo juodaodis, anglų kalba dosniai žeriantis komplimentus.

„Iš pradžių norėdavau pasirodyti mandagi, pasakydavau ačiū, bet greit supratau, kad geriau į jų pusę nė nežiūrėti. Užtenka bet kokio atsako, kad sektų iki pat namų durų, net baugu tapdavo. Viena pažįstama vokietė pasakojo, kad su drauge klube draugiškai atsakė į juodaodžio kvietimą sušokti šokį. Vyrukas taip įsijautė, jog kandidatą kitam šokiui puolė talžyti rėkdamas, jog šis kalbina jo moterį“, – pasakoja Justė.

Nors Vokietija sudariusi palankias sąlygas lietuviams atvykti ir dirbti, pasak J. Briedytės, neteisinga manyti, kad mes vokiečiams už kitus imigrantus geresni ir labiau laukiami. Kai Darbo biržoje apsilankiusi Justė papasakojo baigusi Lietuvoje du universitetus, studijavusi lietuvių filologiją, teatro režisūrą, žurnalistiką ir pateikė į vokiečių kalbą išverstus diplomus, darbuotojos požiūris į imigrantę akivaizdžiai pasikeitė.

„Neskubėkime ir mes teisti pabėgėlių. Galbūt tarp jų bus tokių, kurie užims emigravusių lietuvių vietas ir pasitarnaus Lietuvai savo žiniomis ir darbais“, – sako Justė.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ

 

Galės pasikviesti sutuoktinį ir vaikus

Artimiausiu metu Vidaus reikalų ministerijos ir jai pavaldžių institucijų atstovų delegacija planuoja vykti į pabėgėlių stovyklas Italijoje susipažinti su esama situacija. Vidaus reikalų ministro patarėjo Tomo Beržinsko teigimu, netgi bus vykdomas lobistinis darbas, kad į Lietuvą būtų perkelti jai artimiausių vertybių ir tikėjimo žmonės. Vienas iš vizito tikslų – pabendrauti ir su pačiais pabėgėliais.

Pasak T. Beržinsko, siekiama į Lietuvą perkelti tik su tuo sutinkančius žmones. Ministro patarėjo teigimu, stovyklose dirbančių pareigūnų žiniomis, tarp pabėgėlių nemažai tokių, kuriems nėra skirtumo, kurioje ES šalyje apsistoti.

Į Lietuvą perkeliamų pabėgėlių atrankoje dalyvaus Migracijos departamento specialistai, teisėsaugos institucijų atstovai, Valstybės saugumo departamento pareigūnai. Siekiama, kad į Lietuvą patektų žmonės iš Sirijos, Eritrėjos ir Irako. Pirmieji prieglobsčio prašytojai Lietuvą pasieks dar šiais metais.

Perkeliamas asmuo turi teisę prašyti priimti ir jo šeimos narius: vieną iš sutuoktinių bei nepilnamečius vaikus. T. Beržinsko teigimu, į šiuos aspektus bus atsižvelgiama skirstant pabėgėlius, nes negali būti viršijamas maksimalus kiekvienai šaliai nustatytas jų skaičius. Lietuvai – 1105.

VRM pabrėžia, jog esama įvairių priemonių atskirti karo pabėgėlius nuo ekonominių migrantų.

Į Lietuvą perkeltų pabėgėlių perspektyvos priklausys nuo jiems suteikto statuso.

Suteikta laikinoji apsauga reiškia, kad išnykus grėsmei gimtojoje šalyje asmuo būtų grąžinamas į tą šalį. Pabėgėlio statusas suteikia ilgalaikį leidimą gyventi Lietuvoje. Net ir grėsmei išnykus, grįžti į gimtąją šalį jis neprivalo, nebent pats to norėtų.

Pabėgėliui – 6000 Eur

Už kiekvieną priimtą pabėgėlį ES šaliai bus mokama po 6000 Eur. Taigi Lietuvai už 1105 pabėgėlius bus pervesta 6,63 mln. Eur.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija planuoja, kad pradinė jų integracija Ruklos pabėgėlių centre truks 2–3 mėnesius. Vieno atvykėlio išlaikymas centre per mėnesį atsieina apie 600 Eur.

Kiti pabėgėlių integracijai skirti pinigai bus leidžiami padedant jiems įsikurti savivaldybėse – būsto nuomai, būtiniausiems reikmenims įsigyti. Ministerija pabrėžia, kad šiais pinigais disponuos ne patys atvykėliai, o jiems paskirti kuratoriai, tai yra nevyriausybinės organizacijos ir pan. Pabėgėliai gaus lėšų tik smulkioms išlaidoms – žmogui 50 Eur per mėnesį.

Perkeltaisiais pabėgėliais kuratoriai rūpinsis ne ilgiau nei metus. Vėliau šiems žmonėms patiems teks kabintis į gyvenimą Lietuvoje.