Raktas į sėkmę – žinių troškimas (papildyta)

Per tris savaites – aplink pasaulį

Jei artimiausiu metu planuojate kelionę aplink pasaulį per tris savaites, padėti sudaryti maršruto žemėlapį galite paprašyti puikaus gido, televizijos žaidimo „Auksinis protas“ nugalėtojo Jono Mikalkėno. Intelektualų žaidime laimėtas prizas – kelionė aplink pasaulį – suteikė progą 35 metų IT specialistui pagaliau atsiplėšti nuo profesinės veiklos. Kaip jis pats pripažino, kone dešimtmetį neturėjo normalių, ilgesnių atostogų. Sėkminga karjera IT srityje atnešė savų dividendų – iš Obelių miestelio kilęs vyras šiuo metu užima Lietuvoje sėkmingai veikiančios tarptautinės skandinavų kompanijos IT vadovo pareigas.

„Po kelionės savijauta tokia, kad pirmąsias kelias naktis grįžus iš tiesų sapnavosi oro uostai, jų nesibaigiantys labirintai, elevatoriai, lagaminai, atrodo, kažkur keliaujame, laukia nauji skrydžiai ir kelionė tikrai nepasibaigusi“, – apie adaptaciją kalbėjo J. Mikalkėnas.

Nuo kelionės prabėgo daugiau nei mėnuo, o įspūdžių –nors vežimu vežk. Kad laikas neištrintų naujų patirčių ir detalių, Jonas sąžiningai viską aprašė kelionės dienoraštyje. O laiko tam buvo: jei lėktuve neimdavo miegas, čiupdavo kompiuterį ir švieži įspūdžiai pavirsdavo rišliu tekstu.

IT specialistas dabar žino, kurio miesto nebeįtrauktų į savo maršrutą arba kurią pasaulio vietą mielai rekomenduotų bičiuliams. Jonas taip pat galėtų išsamiai papasakoti, kas slypi už Amerikos gražiosios fasadinės pusės.

Kelionė aplink pasaulį prasidėjo birželio 14-ąją, o į Lietuvą Jonas su drauge Raminta grįžo tik liepos 7-ąją. Vilnius–Londonas, Londonas–Niujorkas, Niujorkas–Los Andželas, Los Andželas–Brisbenas, Brisbenas–Honkongas, Honkongas–Bankokas, Bankokas–Dubajus, Dubajus–Londonas, galiausiai Londonas–Vilnius. Štai toks 23-ijų dienų planas laukė lietuvių poros.

„Kelionės maršrutą, miestus, kuriuose lankysimės, sužinojau po laimėjimo praėjus porai savaičių. Tačiau tikslesnę informaciją, visas smulkias detales pranešė tik likus savaitei iki skrydžio. Per tą laiką pagrindinius „namų darbus“ apie Londoną, Ameriką suspėjau parengti, o kitą informaciją rinkau jau kelionėje“, – kalbėjo J. Mikalkėnas.

Saugių valstybių šalininkas

Pagal TV žaidimo sąlygas laimėtojas neturėjo daug laisvės planuojant kelionę.

„Prieš pusfinalį pildėme anketas, reikėjo nurodyti vieną savo svajonių šalį. Organizatoriai pergalės atveju žadėjo į tai atsižvelgti. Taigi mano maršrute atsirado Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). Visą likusią kelionę suplanavo viena kelionių agentūra. Buvo truputis derybų ir korekcijų, bet labai nedidelių. Tiesa, dar galėjau rinktis: Stambulas ar Dubajus. Kadangi Stambule tenka lankytis per komandiruotes, pasirinkau Dubajų“, – kelionės maršruto sudarymo ypatumus atskleidė „Auksinio proto“ nugalėtojas.

Į kelionės paketą įtraukti visi skrydžių bilietai, viešbučiai bei transportas iš oro uosto į viešbučius ir atgal. Visa kita – asmeninės išlaidos.

„Dėl praktinių sumetimų norėjosi rinktis saugias šalis. Pavyzdžiui, iš pažįstamų teko ne kartą girdėti apie nemalonias patirtis Brazilijoje, Venesueloje, Kolumbijoje ir Pietų Afrikoje. Neabejoju, ekstremalių pojūčių šiose šalyse netrūksta, bet man to visai nesinorėjo“, – teigė IT specialistas.

Tad Afrikos ar Pietų Amerikos šalys nepretendavo atsidurti Jono kelionės aplink pasaulį maršrute.

Netikėta pažintis su meksikiečių kultūra

J. Mikalkėnas nėra tas, kuriam visų pirma rūpėtų pasidaryti asmenukę gerai visiems žinomuose turistiniuose taškuose. Pirmenybę lietuvių pora teikė vietos autentikai.

Vienas pavyzdžių – viešnagė Los Andžele, Bells Gardeno rajone. Nors pirmasis įspūdis Jono draugę Ramintą nuvylė – aplinkui viskas atrodė kaip iš filmų apie Lotynų Amerikos gangsterius, o ne kaip išsvajotoji Kalifornija – vėliau šis kvartalas pateikė malonių staigmenų.

Aplankytas meksikiečių restoranas pranoko visus lūkesčius, čia – įspūdingas mariačių (telenovelėse serenadas dainuojantys bei sombrerais pasidabinę meksikiečiai vyrukai) pasirodymas, ispaniškos dainos ir tikra meksikietiška dvasia.

„Labai įdomus potyris. Viešėjome Kalifornijoje, Los Andžele, šalia Holivudas, o mus apgyvendino turtingų meksikiečių rajone Bells Gardene.

Aplinkui – vien lotynų amerikiečiai, nors esi JAV, visi visur kalba ispaniškai, gatvėse, net viešbutyje įsijungus televizorių – ispaniški kanalai“, – apie netikėtą patirtį pasakojo J. Mikalkėnas.

Beje, tokioje aplinkoje lietuvių pora nesijautė it baltos varnos. Ispanų kalbos pagrindai leido suprasti vietinio meniu turinį. Be to, Jonas puikiai kalba angliškai, rusiškai, supranta vokiškai, atmintyje – ir italų kalbos pradmenys.

Viešint Kalifornijoje ne už kalnų ir pasaulio pramogų sostinė Las Vegasas.

„Mums organizatoriai parengė po tris dienas Niujorke ir Los Andžele. Tad pagal planą laiko Las Vegasui neliko. Bet kai keliavome iš Los Andželo oro uosto į užsakytą viešbutį, mus vežė armėnų tautybės rusakalbis vairuotojas. Jis pasisiūlė nuvežti mus į Las Vegasą už specialią kainą. 400 dolerių – ir vieną dieną į priekį, kitą – atgal. Gana rimtai aptarėme šį pasiūlymą, bet visgi nusprendėme, kad gyvenime dar tikrai teks apsilankyti Kalifornijoje, tad pasirinkome Los Andželą“, – šypsosi J. Mikalkėnas.

Už dangoraižių – nuviliantis vaizdas

Jonas prisipažįsta – Amerikos įvaizdį realybė kiek pakoregavo.

„Ne iš vieno teko išgirsti – Amerika atvirukuose atrodo gražiau. Iš arti susipažinus ji turi ir daugiau spalvų, ne tik tą pompastišką didybę. Niujorkas – ne išimtis. Centrinėse gatvėse, Manhatano rajone, pastatai, dangoraižiai išties įspūdingi, tačiau išsukus iš pagrindinio maršruto dvi gatveles į šalį atsiveria kitas vaizdas – benamiai, šiukšlės, smarvė. Jie akivaizdžiai neturi kur dėti atliekų. Nors kiekvieną naktį šiukšles išveža, bet apie pietus vėl siaurose gatvelėse aibė karštyje dvokiančių atliekų maišų“, – Niujorko problemas vardijo J. Mikalkėnas.

Ir Kalifornijoje Holivudo blizgesys – tik paviršinis. „Iš arti vadinamoji Žvaigždžių alėja tėra paprastomis plytelėmis grįsta gatvė. Šaligatvio grindinys vietomis taip nutrintas, kad kai kuriose plytelėse nebeįmanoma įskaityti pavardžių. O šiaip eilinė gatvė, daugybė prekeivių, intensyvus eismas. Pavyzdžiui, Honkongo Žvaigždžių alėja – kur kas įspūdingesnė. Tik tiek, kad mes ten iš vardų atpažinome vos du aktorius: Briusą Li ir Džekį Čaną“, – nusijuokė J. Mikalkėnas.

O Niujorko Laisvės statula? „Tiesą sakant, ją apžiūrėjome nuo „Empire State Building“ dangoraižio viršaus. Vien dėl įžymiosios statulos trenktis į kitą milžiniško miesto dalį neverta. Pamatėme iš toli ir gana“, – savo sprendimą paaiškina Jonas.

Užtat lietuvių pora nepraleido progos pakilti į minėtą „Empire State“ dangoraižį, iš arti pamatyti „New York Knicks“ namus – legendinę „Madiso Square Garden“ areną, užsukti į Centrinį parką, aplankyti Brodvėjų. „Jei būtume atskridę NBA sezono metu, tikrai būtume užsukę į „New York Knicks“ rungtynes“, – šyptelėjo aistringas sporto gerbėjas.

Planetos geriausiųjų sąraše

Gerai atlikti namų darbai buvo lyg netikėtų staigmenų prevencija. Keliautojai beveik visur žinojo, ko tikėtis. Bet, anot Jono, Bankokas tikrai pranoko lietuvių fantaziją.

Net ir labai gerai atlikti namų darbai, detaliai valandomis suplanuota kelionė neapsaugo nuo netikėtumų. Visų didžiausia staigmena – netikėtas apsilankymas Australijoje.

„Gaila, kad iš viso turėto laiko Brisbene mes dėl nuovargio išnaudojome vos porą valandų. Net ir tiek pakako suprasti, kad tai kažkas nerealaus. Visai kitokia šalis, neįprasta akiai augmenija, kraštovaizdis. Žiūri pro langą ir tau atrodo, kad esi kitame pasaulyje. Viskas taip gražu, tvarkinga. O australiškas viduržiemis artimas mūsų įprastai lietuviškai vasarai – apie dvidešimt laipsnių šilumos“, – apie patirtį Australijoje kalbėjo J. Mikalkėnas.

Įdomu tai, kad Australija turėjo būti tik tarpinė stotelė skrendant į Honkongą. Tačiau dėl techninių kliūčių lėktuvas Los Andžele net kelias valandas vėlavo pakilti ir nusileidus Brisbene lėktuvas į Honkongą jau buvo seniausiai pakilęs. Teko laukti kito skrydžio. Čia pat vietoje lietuviams buvo suteikta trumpalaikė viza, o kitas skrydis į Honkongą – kone už paros.

„Puikiai pavyko su viešbučiu – pačiame centre, nuostabi panorama į gražiausią miesto dalį, „viskas įskaičiuota“ paketas. Nufotografavus vaizdą ir įkėlus draugams į socialinį tinklą, tai iš karto pasigavo ir mūsų naujienų portalai“, – taigi Jonas Jonines netikėtai sutiko Brisbeno centre.

Kodėl Honkongui Jonas taria „ne“?

Po trumpo vizito Autralijoje lietuvių laukė netrumpas skrydis į Honkongą. Tačiau megapolis nesužavėjo. „Daugybė žmonių, kaip skruzdėlės, susispaudę vienoje vietoje. Man trūko erdvės“, – prisipažįsta J. Mikalkėnas.

„Galų gale nusprendėme aplankyti erdvesnes Honkongo vietas – vietinę holivudinio tipo žvaigždžių alėją bei centrinį Kowloono parką. Abu šie objektai yra žemutinėje Nathan Road gatvės dalyje, – dienoraštyje rašo Jonas. – Keliavome savo didžiąja gatve žemyn, kol pasiekėme milžinišką požeminę perėją, vedančią į lankytinų vietų zoną – čia ir muziejai, ir nacionalinė galerija, ir mūsų ieškomas vietinis „Holivudas“. Kai išlindome iš šios perėjos, atsivėrė visai žavus vaizdas – pilna laivų įlanka ir gražūs dangoraižiai abiejose jos pusėse. Įspūdingai atrodo Viktorijos kalnas kitame krante, pilna prabangių didžiulių viešbučių. Visai kitoks Honkongas, neprimenantis košmariško skruzdėlyno.“

Suradę ieškomą žvaigždžių alėją, Jonas ir Raminta vienbalsiai nutarė, kad ji gražesnė už esančiąją Los Andžele. Žvaigždžių plytelėmis su rankų įspaudais grįsta alėja driekiasi palei krantą be jokių automobilių ir šiukšlių. Alėjos pradžioje įrengta pakyla, ant kurios visi norintieji gali nusifotografuoti reklaminio stendo fone ir pasijusti žvaigždėmis. „Čia ir „užsirauname“, – nuotykius dienoraštyje aprašo Jonas. – Stojome į eilutę, laukėme savo eilės fotografuotis, tačiau keletas akivaizdžiai iš didžiosios Kinijos užklydusių moteriškių turisčių priėjo prie mūsų ir paprašė leidimo nusifotografuoti su Raminta – matyt, baltieji turistai su akiniais nuo saulės jiems atrodo tikrai egzotiškai azijietiškoje minioje“, – nusikvatojo Jonas.

Netrukus suveikė sniego gniūžtės efektas: jam teko atlaikyti eilę fotosesijų ir asmenukių su Kinijos turistėmis. Nežinia, ką jos galvojo, bet Honkongo žvaigždžių alėjoje Jonas tapo traukos objektu.

O Bankoke visai kitaip. Anot lietuvio, tai ypatingas miestas.

„Internete radau straipsnį, kuriame buvo išvardinta 10 nuostabiausių pasaulio miestų, kuriuos verta aplankyti. Į šį sąrašą įtrauktas ir Bankokas. Aš tikrai pritariu šiai minčiai, tikrai padarė įspūdį savo įvairiapusiškumu – visko gali rasti: ir istorijos, ir modernumo, ir didžiulių prekybos centrų, ir muziejų, ir vietinių gyventojų autentikos, kiti gal ir kitų dalykų ieško ir randa“, – šypsosi Jonas.

„Su drauge kalbėjome, kad į Tailandą tikrai norėtume sugrįžti. Kitas dalykas, su lietuviškomis pajamomis tu ten tikrai nesijauti blogai, kainos tikrai nesikandžioja. Brangiausia yra skrydis, o visa kita – atsiperka. Kainos ir kokybės santykis geriausias, kurį man teko patirti keliaujant“, – sako J. Mikalkėnas.

Turėklų blizgintojo etatas

Labiausiai lietuviai apgailestavo dėl Dubajaus. „Apsilankėme kelionės pabaigoje, buvome tokie pavargę, be to, tvyrojo nežmoniškas karštis, saulė kepino beveik 50 laipsnių“, – Jonas neslėpė apmaudo dėl paskutinės kelionės dalies. Tik nepamanykite nieko blogo, Dubajus išties vertas visų jūsų girdėtų liaupsių apie šį miestą.

Pasak Jono, tai galbūt vienintelė vieta, atitinkanti turistiniuose paveiksliukuose vaizduojamą grožį.

„Kalbėjomės su pažįstamais apie šį Jungtinių Arabų Emyratų miestą. Pasakojo, kad prekybos centre, kuriame jie dirba, yra turėklų blizgintojo etatas. Nusamdytas malaizietis, kuris nieko kito neveikia, tik aštuonias valandas blizgina turėklus. Tada supranti, iš kur tas miesto blizgesys, kodėl ten nėra nė vienos šiukšlytės.

Tiesa, ten kainos nėra itin draugiškos. Kai kurios prekės Europoje kainuoja dvigubai ar trigubai pigiau, tačiau tokį skirtumą iš dalies galima suprasti: pardavėjai kone priversti pakelti kainas, antraip rizikuoja likti nesuprasti arabų šeichų ir pasiturinčio elito“, – įdomių detalių atskleidžia Jonas.

Apie vargus ir terminus

Trijų savaičių kelionė aplink pasaulį – žavi, bet reikalaujanti didžiulių jėgų ir geros sveikatos.

„Vienbalsiai su drauge sutikome – labiausiai vargino ilgi, keliolikos valandų skrydžiai, slėgių pasikeitimai. Tai tikrai sekino, reikėdavo laiko atgauti jėgas. Jei atskridus naujame mieste tu turi tris dienas, tai pirmoji iškrisdavo, nes turėdavai atsigauti, adaptuotis“.

Laiko juostų skirtumai taip pat kaip reikiant išmušdavo iš vėžių. Laikrodžio rodykles kas kelias dienas reikėdavo sukioti po keletą valandų, buvo tikrai sudėtinga.

„Pavyzdžiui, atskridus į Ameriką 18-ą valandą žiauriai norėdavai miegoti, o vėliau pabusdavai kokią 3 valandą nakties ir laukdavai ryto, pusryčių meto“, – adaptacijos ypatumai kartais sujaukdavo visos dienos planus.

Jei Jonas pats dėliotų maršrutą, daug ką darytų kitaip. Krūvį padalytų taip, kad nebūtų tokių kardinalių permainų ir didžiulių šuolių tarp žemynų ir skirtingų laiko juostų. Kiekvienam miestui jis skirtų ne po tris, o po šešias dienas.

Ar 2–3 dienų naujoje vietoje užtenka norint susipažinti su svarbiausiais miesto objektais?

„Iš visų tų miestų, kuriuos aplankėme, Honkongui nebūčiau skyręs tiek laiko, kiek turėjome. Visuose kituose aplankytuose miestuose reikėtų ir daugiau dienų. Niujorkas iš vienos pusės mus vargino, visai neprieštaravome, kai reikėjo jį palikti. Bet labai daug liko neaplankytų vietų ir ką tikrai norėtųsi pamatyti, bet tiesiog pritrūko laiko“, – apie kelionės terminus kalbėjo J. Mikalkėnas.

Čempiono titulo negins

Nors Jonui nesvetimos įvairios gyvenimo avantiūros, kol kas jis tikrai neketina ginti „Auksinio proto“ čempiono vardo.

„Šioje sporto šakoje pasiekiau viską, ką galėjau. Reikia vietą užleisti kitiems ir pasidžiaugti pergalės skoniu“, – šypsosi Jonas.

Jono protų mūšio komandos draugai liko netoli tikslo „Auksinio proto“ žaidime, tad, kaip jis juokauja, dabar jiems atviras kelias, tegul pabando laimėti.

Kuri sritis Jonui yra Achilo kulnas, o kur jis jaučiasi stiprus?

„Stipriausia pusė visada buvo sportas. Visą gyvenimą viriau toje košėje, netgi teko sporto žurnalisto duonos paragauti. Be to, su draugais reguliariai dalyvaujame sporto tematikos protmūšiuose.

Sporto faktų, įvykių žinojimas visada buvo mano privalumas“, – kalbėjo J. Mikalkėnas.

Pasak IT specialisto, apskritai jis gana universalus, nė vienoje srityje nebandė tapti labai geru, bet siekė įvairių sričių žinių po truputį.

„Kur mano Achilo kulnas? Finale vos neiškritau gavęs klausimą apie Nobelio literatūros premijos laureatus. Humanitarių mokslų atstovai, gavę tokį klausimą, būtų trynę rankomis, o man tai buvo tikrai sudėtinga ir čia sėkmė padėjo išsisukti. Klausimas apie fizikus, Nobelio premijos laureatus, būtų galbūt nužudęs visus kitus, bet ne mane“, – šypsosi taikomosios matematikos bakalauras ir IT programų inžinerijos magistras.

Jis vis sulaukdavo universiteto kvietimo studijuoti doktorantūrą ir universitetas tikrai liko nusivylęs, kai Jonas pasirinko kitą kelią.

„Bet versle aš jaučiuosi kur kas geriau“, – užtikrintai kalba J. Mikalkėnas, galintis pasigirti 12 metų trunkančia sėkminga IT specialisto karjera nuo programuotojo iki vadovo.

„Daugiausia tobulėju savo profesinėje srityje – informacinių technologijų. Dabar dirbu kompanijoje, kuri suteikia daug mokymų, įdomių seminarų, tarptautinių konferencijų ir panašių progų tobulėti. Būtų klaida, jei praleisčiau tokią galimybę. Užsienio kalbų gyvenimas privertė mokytis. Ilgą laiką anglų buvo mano Achilo kulnas, trukdęs mano karjerai. Pastaraisiais metais šis barjeras savarankiškai buvo įveiktas“, – vunderkindu vaikystėje vadintas Jonas džiaugiasi gyvenime pasiekęs dar vieną užsibrėžtą tikslą.

Jeigu abejojate Jono universalumu, matyt, nežinote – jis ne tik puikus matematikas ir IT specialistas, bet ir muzikantas.

„Tiesa, pastaraisiais mėnesiais trūksta laiko paimti į rankas akordeoną, dabar šiek tiek primirštas pomėgis. Bet muzikos niekada neapleidau. Pavyzdžiui, naujamečiame bendrovės vakarėlyje teko parengti muzikinį pasirodymą“, – šypsojosi Jonas.

„Gyvenime man sekasi, turėjau daug pagundų tapti ir muzikantu, ir sportininku, ir kitų sričių specialistu. Nesijaučiu labai atitrūkęs nuo muzikos ir sporto. Kokia artimiausia kelionė? Spalio mėnesį keliausiu į Olandiją, tai bus darbo komandiruotė, savaitę teks praleisti Hagoje, Roterdame. Ilgesnės atostogos ir tolimesni kraštai – galbūt kitais metais. Konkretaus tikslo dar neturiu, bet žinau, kad kelionių tikrai netrūks. Turiu daug idėjų, kurią pirmą įgyvendinsiu, dar nežinau“, – šypsojosi „Auksinio proto“ čempionas.

Linas JOCIUS

 

 

 

 

Asmeninio archyvo nuotr.