Ateities planuose – trisdešimt svarbių punktų

Pas Janiną ir Steponą Tarabildas į svečius užsukantieji gauna puikią progą bent trumpai pabūti ramybės ir grožio oazėje.

 

Prie senojo malūno

Gražiai prižiūrimų, tvarkingų, pavyzdingų sodybų Panevėžio krašte gana daug. Vis dėlto dažname miestelyje, gyvenvietėje surasi ir iš jų visų išsiskiriančių, originaliai tvarkomų, ypatingais akcentais, kitokiomis detalėmis puoštų kiemų. Ties jais praeiviai stabteli, žavisi, kartais išdrįsta užsukti, paprašyti leidimo pasižvalgyti iš arčiau.

Retas nesustojęs, atidžiau nepažvelgęs praeina ir pro Raguvoje prie senojo malūno stūksantį Tarabildų namą. Kaip nežiūrėsi, nesižvalgysi, kai žvilgsnį nuo tolo traukia sodyboje sustatyti rūpintojėliai, meškos, pelėdos, kelmai, gaidžiai, įvairios stilizuotos figūros, raganos, girnos, kryžiai, ližės, geldos, ratai, akmenys, rogės, gausybė įvairiausių augalų.

Akys tiesiog prilimpa prie neįprasto kiemo vaizdo ir nebežino, kur joms apsistoti – prie skulptūrų, senienų kolekcijos, medžių, krūmų, gėlių ar, aprėpus visumą, tiesiog ilsėtis.

Janina ir Steponas Tarabildos mielai veria savo sodybos vartelius ir kiekvieną susidomėjusįjį kviečia užeiti, jam parodo, pasakoja, atsako į klausimus.

Egzotiškų, brangių augalų, prabangių akcentų, modernių planavimų šioje sodyboje nerasi – viskas paprasta, bet didinga, vietovė dažno svečio iš pirmo žvilgsnio priimama kaip sava, rodos, visą gyvenimą buvo svajota čia atvažiuoti, pajusti atgaivą ir ramybę.

Į daugiau kaip šešiasdešimties arų užimančios, rūpestingų šeimininkų rankomis išpuoselėtos sodybos teritoriją siūlo užsukti ir Raguvos seniūnas Juozas Skorulskis.

„Kitur to nepamatysite“, – tvirtina. S. Tarabildą jis pristato ne tik kaip įdomiai tvarkomos sodybos šeimininką, bet ir kaip žinomą senienų kolekcininką, sukaupusį nemažai įvairių eksponatų, kaip neabejingą grožiui ir gėriui žmogų.

 

Gyvenimo prasmė – darbas

Raguvoje, Stepono šviesaus atminimo tėvų name, Tarabildos gyvena tik šiltuoju metų laiku – maždaug pusmetį. Kitus mėnesius sutuoktiniai praleidžia Panevėžyje. Jie palieka Raguvos namus laukti jų iki kito ankstaus pavasario, kai vėl, sniegui dar tik pradėjus tirpti, prasidės nesibaigiančių darbų maratonas.

Kiekvienas supranta: norint, kad sodyba išliktų visą laiką tvarkinga ir patraukli, dirbti tenka be paliovos – sodinti, pjauti žolę, šluoti, valyti, ravėti, laistyti ir suktis daugybės kitų įvairiausių darbų rate. O dar reikia rūpintis medinių skulptūrų patvarumu – gamtos sąlygos jas nepaliaujamai niokoja.

Pagalbininkus S. Tarabilda retai kviečiasi, viską stengiasi daryti savo rankomis. Ko jau ko, bet darbo jis nebijo. „Tik kai dirbi, gyveni“, – sako septyniasdešimt penkerių metų vyras, žmonos nuolat traukte traukiamas ateiti į kambarį pavalgyti ar minutėlę kitą pailsėti.

Stipria sveikata pasigirti jau negalintis, širdies problemų turintis ponas Steponas tikina: jeigu ne darbas sodyboje, jam būtų gerokai blogiau.

„Kai nėra laiko sirgti, tai ir nesergi. Atsikeli, eini ir darai, ką reikia“, – sako vyras.

O tų „reikėjimų“ jo planuose vis dar labai daug – planas sudarytas iš beveik trisdešimties punktų. Visus svarbius darbus, kuriuos dar norėtų padaryti, S. Tarabilda surašė sąsiuvinyje į 28 skyrelius: kiekvienas apibūdintas, išanalizuotas. Kiek spės, kiek dar jėgos leis, tiek ir darys. Ketina ir židinį perstatyti, ir virtusio ąžuolo viršūnę parsivežti, ir daug kitų didelių darbų nudirbti. Mažesnių, kasdienių raguviškis į sąrašą neįtraukė, jų ir taip niekas kitas be jo nepadarys.

Vyras tikina, kad kitokios gyvenimo prasmės ieškoti nė nereikia – darbas yra visko pagrindas.

 

Brolio Aleksandro kūryba

Paties Stepono drožtų skulptūrų, sukurtų dirbinių sode nedaug. Jis sako esąs tik tvarkytojas ir prižiūrėtojas, daug įspūdingų medžio skulptūrų ir kompozicijų sukūrė jo broliai Aleksandras ir Pranas Tarabildos.

Daugiausia skulptūrų išdrožta Aleksandro. Šio garsaus tautodailininko darbai puošia ne tik Raguvą, bet ir daugybę kitų Lietuvos ir net užsienio kampelių.

Steponas su pasididžiavimu pasakoja apie brolį, žavisi jo talentu. Nuo vaikystės pasižymėjęs ypatingais gabumais, Aleksandras mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje, tačiau neįtiko sovietų valdžiai ir net keturis ar penkis kartus stojęs į Dailės institutą studijuoti dailės taip ir neįstojo, vėliau studijavo Šiaulių pedagoginiame institute.

Medžio drožėjas A. Tarabilda  nuo 1987-ųjų yra Lietuvos tautodailės sąjungos narys, jau dešimtmetį turi meno kūrėjo statusą. Jis gyveno ir kūrė Vilniuje, vėliau persikėlė į Svėdasus.

Jo kūryboje daug įvairių gyvūnų skulptūrinių atvaizdų, koplytstulpių, stogastulpių su religiniais, pasakų ir mitų simboliais.

S. Tarabildos sukurti monumentalūs medžio drožiniai pasklidę po Lietuvą ir užsienį, jo drožinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai. Kai kurios skulptūros pasiekė Lietuvių bendruomenės muziejų Baltimorėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat Estiją, Graikiją, Daniją.

Jo stogastulpis Lietuvos laisvės kovotojams stovi Lietuvos ambasados Jungtinėse Amerikos Valstijose kiemelyje Vašingtone, o skulptūrinė kompozicija „Eglė žalčių karalienė“ – Europos parke.

S. Tarabilda sako, kad ir jų sodyboje esantis skulptūrų sodas buvo pradėtas nuo Aleksandro išdrožtos skulptūros motinai atminti.

Besižvalgant po Raguvą A. Tarabildos darbų galima pastebėti ir daugiau. Vienas iš jų – šventos Agotos skulptūra koplytėlėje prie senojo Vilniaus–Panevėžio kelio ties Raguva.

Raguvai minint 500 metų jubiliejų šio krašto sūnus A. Tarabilda išdrožė įspūdingą ąžuolinį kryžių. Jis taip pat sukūrė Vilniaus televizijos bokšto interjerą puošiantį grafikos darbų ciklą, skirtą Sausio 13-osios tragedijai atminti.

Respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ kryždirbystės srityje A. Tarabilda yra pelnęs garbingą vietą. Be to, šis žmogus laisvalaikiu rašo eiles, apie gimtojo krašto praeitį yra parengęs spaudai knygą „Tautos proto beieškant“.

 

Gausi Tarabildų giminė

„Kas ten trinka, kas ten bilda? Pasižiūriu – Tarabilda“, – Steponas prisimena nagingiems broliams Tarabildoms skirtas eilutes ir nusijuokia. Visi šeši broliai, nors ir skirtingai susiklostė jų likimai,  pažymėti meninės, kūrybinės prigimties ženklu.

Gausioje šeimoje užaugęs Steponas sakosi esąs trečiasis brolis – jis ir liko gimtosios sodybos puoselėtoju. Į tėvų namus per šventes suvažiuoja gausi giminė, ypač dažnai visi susitinka per Žolinę.

Stepono tėvas Pranas – malūnininkas, netoliese esančiame malūne dirbęs, ir jo žmona Salomėja, namų šeimininkė, susilaukė aštuonių vaikų.

Steponas prisimena, kad jauniausia sesutė susirgo difteritu ir vos metukų sulaukusi mirė. Dar ir dabar vyras braukia ašarą, prisimindamas, kad jie, vyresnieji vaikai, dar pipirai, meldėsi aplink lovą suklupę, o sesutė geso ant motinos rankų. Kita sesuo tragiškai žuvo būdama 37-erių.

Šeši broliai Tarabildos išsiskirstę po Lietuvą – kas Panevėžyje, kas Vilniuje, Šiauliuose, Svėdasuose. Visi broliai gyvenimo kelyje vienaip ar kitaip buvo susilietę su kūryba, menu. Garsūs dailininkai buvo ir jų tėvo brolis Petras bei jo žmona Domicėlė Tarabildos.

„Mūsų tėvui buvo labai svarbu gamtos grožis. Atsimenu, vis nešdavo namo iš miškų ir laukų tai gražesnį akmenį, tai šaką, darė iš jų kompozicijas. Dabar mes pro įspūdingesnį radinį taip pat nepraeiname“, – pasakoja S. Tarabilda.

Steponas – buvęs veterinaras, kaip ir vienas iš jo brolių, paskui dėl sveikatos perėjo dirbti į įmonę „Linas“, vadintą Panevėžio linų kombinatu. Ten, kur jau dirbo jo žmona Janina.

Pora užaugino tris vaikus, susilaukė penkių anūkų ir net vienu proanūkiu jau džiaugiasi. „Dievas davė – geri mūsų vaikai, geri anūkai“, – džiaugiasi Tarabildos.

Dažnai parvažiuojantys, kiek galėdami padedantys artimieji vis bando stabdyti tėvą nuo nesibaigiančių darbų, prašo neskubėti, įsiklausyti į mamos raginimus pailsėti.

Tačiau ramiai sėdėti ne Steponui – jam rūpi gražinti sodybą, be to, daug laiko atima senienų kolekcija.

 

Nepažįstami daiktai

S. Tarabilda sako, kad anksčiau į jo sodybą mokytojos atvesdavo vaikus senųjų rakandų apžiūrėti, supažindinti, kokie įrankiai, padargai praeityje būdavo svarbūs, be kurių žmonės negalėdavo apsieiti. Dabar jaunimas dažniausiai nė nenumano, kam visa ta gausybė įrankių buvo reikalingi.

Iš senų sodybų surinkti jo ir brolių, kaimynų ir pažįstamų atnešti, iš įvairiausių rankų supirkti praeities liudytojai rado vietą Tarabildų sodyboje. Ir ko tik čia nėra – geldos, ližės, seni puodai, sagonais vadinti, linų apdirbimo, kinkymo priemonės, lygintuvai, kočėlai, rumbės, lempos, laikrodžiai, visokios senienos.

Dar ir dabar, žinodami, kad Steponas vis tiek paims, raguviškiai atneša jam kokį nors ant aukšto ar šiukšlyne rastą daiktą.

„Atnešė žmogus sviestmušę, pirk, sako, bet aš tokias jau kelias turiu, man nereikia. Tai tada, sako, numušiu lankus ir nešiu į metalo laužo supirktuvę parduoti. Nejaugi duosi daužyti tokį seną daiktą? Ką jis ten gautų už tuos du numuštus lankus, bet ims, daužys ir gero daikto nebebus. Taip mano kolekciją papildė dar viena sviestmušė“, – juokiasi S. Tarabilda. Nors, tiesą sakant, jis pripažįsta, kad senų vertingų radinių šiais laikais pasitaiko vis rečiau. Tad tuo labiau vertingesni tie išsaugotieji.

 

Dešimtmečiai šokio sūkuryje

Janina ir Steponas Tarabildos kartu jau beveik penkiasdešimt metų. Dvidešimt iš jų daug jėgų abu atidavė sodybai Raguvoje puoselėti, o daugiau kaip trisdešimt – šokiui. Sutuoktiniai – garsiojo pagyvenusių žmonių šokių kolektyvo „Linas“, kurio vadovė Zita Rimkuvienė, šokėjai.

„Mano žmona šokėja nuo jaunystės, tai ji mane ir atvedė į šį kolektyvą. Jis mums buvo tapęs labai svarbia gyvenimo dalimi“, – pasakoja Steponas.

Pomėgis šokti buvo padaręs poros gyvenimą dar įdomesnį, prasmingesnį. Su šokių kolektyvo koncertais apvažiuota visa Lietuva, pabūta Lenkijoje, Portugalijoje, Danijoje.

Dabar jau bene treji metai, kai Tarabildos pasitraukė iš šauniųjų šokėjų kolektyvo. Viskam neužtenka sveikatos ir jėgų, dabar visas dėmesys skiriamas tik sodybai.

„Pažįstami juokiasi iš manęs, sako: baik svajoti, geriau į gimimo liudijimą pasižiūrėk! O ko ten žiūrėti? Ne įrašas dokumentuose skelbia apie žmogaus gyvenimą. Kol galiu, tol dirbsiu“, – tvirtina net sapnuose sodybos gražinimo idėjas matantis vyras.

 

U. Mikaliūno nuotr.:

 

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ