Ten, kur Senis glaudžiasi prie jūros

Bent kartą Kroatijoje apsilankiusieji į šią didingų kalnų ir smaragdinės Adrijos pakrančių žavesio šalį, be abejo, norės grįžti ir vėl.

 

Skiria du tūkstančiai kilometrų

Gamtos grožiu ir maloniu klimatu žavinti Kroatija nuo Lietuvos nutolusi apie du tūkstančius kilometrų. Vis dėlto pasiekti ją nesudėtinga, o ir galimybių daugybė – nuvežti siūlo kelionių agentūros, įvairios firmos, į Kroatiją skrenda lėktuvai, važiuoja autobusai. Tačiau į kelionę galima leistis ir savo automobiliu – keliai geri, o Europos Sąjungos piliečiams jokių kliūčių nėra.

Kiekvienam keliautojui pažintis su Kroatija, be abejo, bus savita. Kiekvienas parsiveš savus įspūdžius, savą patirtį, pažintis, prisiminimus. Nusivylusiųjų kelione vargu ar atsiras – negali nepamilti neįtikėtino jūros vaiskumo, krašto su žydromis lagūnomis, salelėmis, kalvomis, slėniais, uolomis, raižytomis įlankomis, serpantinais, mažais miesteliais, senomis tvirtovėmis ir, žinoma, mielais žmonėmis.

Vietų, kur galima apsistoti, daugybė – Adrijos pakrantė Kroatijoje tęsiasi apie šešis šimtus kilometrų. Čia gausu ir didelių, garsių kurortų, ir mažų miestelių, ir kelių trobų kaimų, pasirengusių priimti iš pačių tolimiausių kraštų atvykstančius turistus. Ant dažno namo pritvirtintos lentelės su užrašais, dažniausiai kroatų, anglų, vokiečių, italų kalbomis, kad čia išnuomojami kambariai.

Birželio viduryje, kai teko laimė automobiliu pasiekti Kroatiją, didysis atostogų sezonas dar nebuvo prasidėjęs – turistų nedaug, pakrantės tuštokos, kambariai neužimti. Šeimininkai kantriai laukia pirmųjų keliautojų, džiugiai sutinka atvykusiuosius ir siūlo kambarius gerokai pigiau nei per patį sezono įkarštį, rugpjūčio mėnesį.

Susikalbėti galima vokiškai, be abejo, angliškai, kai kas supranta rusiškai, bet puikiai tinka ir visiems suprantama gestų kalba – šneki lietuviškai ir rodai, ko pageidauji, pasakoji patirtus įspūdžius. Atsakymus gestais taip pat nesunku suprasti. Beje, mokestį už kambarį kroatai mielai paima ir eurais.

Kiekviename mieste savos nuomos kainos. O ir keliautojai skirtingi – vieni užsisako kambarius iš anksto ir važiuoja jau žinodama, kur ir už kiek apsistos. Kiti, tokie kaip mes, visada važiuoja aklai, pasilikdami sau teisę nuspręsti, į kokį miestą sukti, kokią vietą rinktis. Ir dažniausiai neprašauna.

Užbėgdama už akių pasakysiu, kad birželio viduryje pavyko gauti patogų kambarį dviem asmenims jaukiame name ant paties Adrijos kranto, su balkonu tiesiai virš jūros. Ir tik už 30 eurų parai. Ne tokia ištaiginga buveinė būtų galėjusi kainuoti dar mažiau.

 

Per šešias valstybes

Grįžtame į pradžią – kelionė dar tik prasideda. Šeštadienį, šeštą valandą ryto, automobilis iš Panevėžio pajuda Kauno link. Kol pasieksime kelionės tikslą – nedidelį Kroatijos miestą Senį, teks važiuoti net šešių valstybių keliais. Pirmiausia, žinoma, Lietuva – čia viskas pažįstama, nespėji pamatyti, kai pasieki Lazdijus ir jau kerti Lenkijos sieną.

Kaimynė Lenkija staigmenų taip pat nepažeria. Tik ji didelė – kol išvingiuoji iš Varšuvos, kol, retkarčiais sustodamas pasižvalgyti, papietauti, kavos atsigerti ar ledų nusipirkti, pasieki Katovicus – miestą netoli Čekijos sienos, nuo Panevėžio nutolusį daugiau kaip 800 kilometrų, jau ir vakarop. Laikas ieškotis nakvynės.

Pakelyje užtektinai motelių, viešbučių, įvairių namų, prie kurių pritvirtintos lentelės skelbia, kad priimama nakvynei. Gauname kambarį su visais reikalingais patogumais už 120 zlotų (30 eurų). Šiek tiek eurų į zlotus – benzinui, nakvynei, skanėstams – išsikeitėme pasienyje, čia gausu valiutos keityklų.

Gerai pailsėję paliekame Lenkiją. Dabar teks kirsti tris valstybes, į jas, neįsigijus specialaus lipduko, tvirtinamo ant automobilio stiklo, geriau nevažiuoti. Baudos gresia labai didelės.

Lenkijos pasienio kioske perkame leidimus važiuoti per Čekiją ir Austriją. Leidimas važiuoti per Čekiją kainuoja apie 18 eurų, Austriją – apie 13. Jie galioja dešimt dienų, tad galima ir grįžti.

Čekijoje ilgai neužtrunkame. Kelias veda per Brno miestą, taigi galima užsukti pasižvalgyti. Turguje neturėdamas čekiškų kronų nieko nenusipirksi – tik prekybos centruose galima atsiskaityti kortele. Užsukus sunku susivokti – kainos atrodo didžiulės, pinigų vertė kita. Kai keiti pinigus, už 10 eurų gauni daugiau kaip 200 kronų.

Perkirtus Čekiją prasideda Austrija, o ten jau eurai. Benzino kainos labai panašios kaip Lietuvoje, gal kokia dešimčia centų jis brangesnis. Pigios nakvynės šioje šalyje vargiai ar pavyks rasti. Pervažiavę Vieną, Gracą, pasižvalgę po vaizdingas apylinkes, nakvoti apsistojame nedideliame pakelės miestelyje, kambarys nakčiai – 60 eurų.

Rytą laukė kelionė per Slovėniją, leidimas važiuoti šios šalies keliais galioja septynias dienas ir kainuoja 15 eurų. Greitai perkirtus siaurą vaizdingos Slovėnijos ruožą, pasitiko Kroatijos pasienio užkardos.

 

Pinigai – kiaunės

Prie Kroatijos sienos reikia rodyti asmens pasus. Pareigūno žvilgsnis trumpas ir atidus: ES piliečiai, prašau įvažiuoti. Pasienio kioske galima įsigyti Kroatijos pinigų kunų – už 100 eurų gausi apie 740 kunų. Beje, pinigų pavadinimas lietuviškai reiškia „kiaunė“, šis žvėrelis pavaizduotas ir šalies herbe.

Kroatijos herbas įdomus – jame ryškiausiai matyti raudonai baltas šachmatinis skydas. Pagal senovinę legendą kroatų karalius su Venecijos dožu žaidė šachmatų partiją ir ją laimėjęs gavo teisę valdyti Dalmatijos miestus. Herbe dar vaizduojama auksinė šešiakampė žvaigždė, sidabrinis pusmėnulis, mėlyname fone dvi raudonos juostos, trys liūtų galvos, auksinis ožys mėlyname fone.

Raudona juosta baltais apvadais su juoda kiaune ir auksinė šešiakampė žvaigždė – istorinis herbas, kurį 1496 metais patvirtino tuometis Vengrijos karalius Vladislavas II Jogailaitis.

Kroatijos Respublika ribojasi su Adrijos jūra, Slovėnija, Vengrija, Bosnija ir Hercegovina, Serbija bei Juodkalnija. Nuo 2013 metų liepos 1 dienos ji yra Europos Sąjungos narė.

Riedant Kroatijos keliais pasirinkto miesto Senio link, du kartus tenka važiuoti mokamu keliu. Mokestis, matyt, renkamas daugybei tunelių, esančių tame kelyje, prižiūrėti. Kai kurie po kalnais iškasti tuneliai yra šešių ir daugiau kilometrų ilgio, kiti trumpesni – vieno, dviejų, trijų kilometrų. Kelių mokestis per du kartus siekė kiek daugiau kaip 100 kunų, apie 15 eurų, grįžtant vėl tiek pat.

Išsukus iš pagrindinio kelio ir daugiau kaip 20 kilometrų pavažiavus nuo kalno viršūnės žemyn vingiuotais keliais – serpantinais, pasitinka Senis. Vienas seniausių Adrijos jūros pakrantės miestų, skaičiuojantis jau daugiau kaip 3000 metų.

Išsinuomojus kambarį galima pasižvalgyti. Yra kur – kalnų papėdėje išsidėstęs miestelis istorinis. Įspūdingas stora siena aptvertas senamiestis – siaurutėlės gatvelės, vartai, neįprasti namai, atrodo, kad patekai visai į kitą laikmetį.

Senis nedidelis – pats jo centras, aikštė ant jūros kranto, iš kurios gali stebėti neįprastą miesto ir kalnų panoramą. Aikštėje vyksta miesto šventės, renginiai, koncertai, čia vakarais mėgsta burtis turistai. Bene svarbiausias miesto simbolis – ant aukšto kalno stūksanti 1558 metais baigta statyti tvirtovė.

 

Išbyrėjusios gėrybės

Svarbiausias atvykėlių traukos centras, be abejo, paplūdimys. Jūra pasitinka šiltu vandeniu, tiesa, vietiniams tos šilumos mažoka, bet mums, Baltijos užgrūdintiems, pats tas.

Toli galima neiti – iš kiemo nusileidus stačiais laiptais, atsiveria nuosavas paplūdimys, namo šeimininkų ir jų svečių teritorija. Pabodus vieniems taškytis, galima važiuoti į didesnius miesto paplūdimius, jų ne vienas. Tačiau basam maudytis nei prie namų, nei kitur geriau nė nebandyti – pakrantės ir jūros dugnas nusėti akmenimis, vienur smulkesniais, kitur stambesniais, per juos vaikščioti basam tiesiog neįmanoma. Reikia autis maudymosi batukus ar kokią kitokią guminę avalynę.

Vanduo neįtikėtinai skaidrus ir labai sūrus, tad lengva ant jo laikytis net nemokantiesiems plaukti. Adrijos jūros žavesys sutraukia daugybė turistų ne tik iš Europos, bet ir iš kitų žemynų. Teko sutikti daug japonų, italų, vokiečių, įvairių kitų tautų žmonių. Tame pat name buvo apsistojusi pora – prancūzas ir jo draugė iš Australijos. Susitikę per atostogas, pasakojo, lankantys gražiausias Europos vietas. Pernakvoję Senyje patraukė tolyn.

Keliuose daug motociklininkų, turistų, keliaujančių motoroleriais, – ištisos grupės, taip pat nemažai kemperių.

Rytą atsikėlus, klausimo, koks šiandien oras, kaip Palangoje, čia nekyla – dangus visada giedras. O pabodus būti pasyviu poilsiautoju, pasižvalgyti yra kur. Ne vienas Senyje poilsiaujantysis būtinai leidžiasi aplankyti Venecijos – ji juk netoli, tik kiek daugiau nei už 200 kilometrų.

Galima tiesiog važinėtis jūros pakrante – nuo Senio į Šiaurę nesunkiai pasiekiamas uostas Rijeka, miestas, išsaugojęs nemažai XIV–XVIII a. architektūros paminklų. Rijeką įkūrė slovėnai vietoj VII amžiuje užkariautos ir sugriautos Tarsatikos. Ji buvo laisvasis uostas, priklausė Italijai, Jugoslavijai. 1991 metais Kroatijai atsiskyrus nuo Jugoslavijos, miestas tapo Kroatijos uostu.

Nuo Senio į pietus – vienas vaizdingiausių pakrantės maršrutų. Juo važiavome iki Zadaro miesto, kurį garsina įspūdingas žmogaus kūrinys – Jūros vargonai, miesto krantinėje esantys laiptai, kuriuose įtaisyti skirtingo ilgio vamzdeliai. Pučiant vėjui, tyškant bangoms girdėti nuostabi muzika.

Daug ką dar galima aplankyti Kroatijoje, pavyzdžiui, Krką nacionalinį parką, Šibeniką – bene pagrindinį Kroatijos Renesanso epochos kultūros centrą, Korčulą – vieną iš didžiausių Adrijos jūros salų, mėgstamą poilsiautojų dėl smėlio paplūdimių, ir dar daug kitų nuostabių vietų.

Ne veltui pasakojama legenda, kad Dievui sukūrus pasaulį angelai norėjo jį papuošti ir nešė maišą, pilną įvairių grožybių. Norėjo tas grožybes išbarstyti po visus kraštus. Bet maišo prisireikė velniui ir jis, bandydamas jį atimti, suplėšė, o visos gėrybės bei grožybės išbyrėjo tiesiai į Kroatiją.

 

Vandens stebuklas

Net ir daugybę grožybių pamatęs, nepabuvęs Plitvicos ežerų nacionaliniame parke Kroatijos vaizdo nesusidarysi. Šiam parkui aplankyti ir buvo skirta viena iš šešių viešnagės šiame krašte dienų.

Bene žymiausioje Kroatijos vietoje – Plitvicos ežerų nacionaliniame parke – tyvuliuoja 17 ežerų. Visi jie sujungti ir gurga, alma, teka, kunkuliuoja vienas į kitą įspūdingomis vandens srovėmis, kriokliais, kaskadomis. Parkas yra saugomas UNESCO.

Legenda pasakoja, kad kadaise šią vietovę užklupo didžiulė sausra. Žemė išdžiūvo, niekas nebeaugo, krito gyvuliai. Bet pagaliau žmonių maldos buvo išklausytos ir Perkūnas, atsiuntęs lietų, atgaivino žemę, dovanojo jai upes ir ežerus. Jie išsidėstę skirtinguose aukščiuose, tad susidaro daugybė įvairiausio pavidalo krioklių.

Vaikščiodamas mediniais parko takais jautiesi tikrame rojuje – kitoks jis vargu ar galėtų būti.

Žali, pilki, mėlyni, gelsvi, balti, žydri vandenys telkšo ir alma, tyška ir šniokščia, krinta ar ramiai tyvuliuoja prieš saulutę. Nesibaigianti turistų minia, aikčiodama, blyksėdama fotoaparatais slenka jiems skirtais takais ir niekaip negali atsigrožėti. Kur tik sustoja žvilgsnis – gamtos stebuklai. Šalia judrių krioklių ir kaskadų – ramus skaidrus vanduo ir gausybė didingų, vešlių augalų, regis, viso pasaulio trąšiausios žemės jiems po šaknimis buvo paklotos.

Pagrindinio maršruto ilgis – aštuoni kilometrai, bet jie nė kiek neprailgsta. Pavargti tokioje grožybėje tiesiog neįmanoma. Bilietas į parką suaugusiajam kainuoja 110 kunų, tai kiek daugiau kaip 15 eurų. Vaikams, studentams taikomos nuolaidos. Bilietas suteikia teisę sėsti į parko teritorijoje plaukiojančius laivus, važinėjančius autobusus.

 

Prabilo lietuviškai

Trumpos atostogos prabėga greitai ir laikas sukti tuo pačiu keliu namo. Dabar važiuojame jau žinomu maršrutu, tad iki namų užtenka vienos nakvynės – mažiau stoviniuojant, nebesižvalgant iki vakaro galima pasiekti Katovicus. Lenkija pasitinka lietuviams įprastu oru – lietumi, ir supranti, kad iki namų jau ne taip toli. Pernakvoję pakelės viešbutuke, vėl už 30 eurų, gerai pailsėję, įveikiame iki namų likusius 800 kilometrų.

Kai susidomėjusieji klausia, kiek iš viso kainavo tokia kelionė, visada nurodau degalų, nakvynės, kelių mokesčių išlaidas. Kitos – kiekvienam individualios – kas kavinėse, kas restoranuose valgys, norės nacionalinių patiekalų paragauti, kas gaus viešbutyje maitinimą, kas lašinių iš namų į šaltkrepšį prisidės ar prekybos centruose dešros, kefyro, bandelių pirks ar makaronus plikys. Kiekvienam pagal norus ir kišenę.

Tiesa, išlaidos degalams taip pat nebus vienodos – priklausys nuo jų rūšies, nuo automobilio. Mums A95 benzino visai kelionei prireikė apie 240 litrų ir tai kainavo maždaug 320 eurų. Benzino kainos visose šalyse panašios, maždaug nuo 1,25 iki 1,45 euro. Nakvynės taip pat kainavo 320 eurų, o kelių mokesčiams, bilietams išleista apie 100 eurų.

Lauktuvės, suvenyrai taip pat kiekvieno asmeninis reikalas – gali tik atviruką parsivežti, gali ir pilnus krepšius pirkinių.

Papasakosiu, kaip Kroatijoje pirkome populiaraus ir šalį garsinančio avių pieno sūrio – patiems paragauti, lauktuvių parvežti. Grįždami iš Plitvicos ežerų stabtelėjome prie pakelyje sūriais ir medumi prekiaujančios moteriškės. Pasiūla didelė – ant stalo, lentynėlių pridėta įvairiausių formų, dydžių, spalvų, skirtingai fasuotų sūrių, stiklainių su tamsiu, šviesiu medumi – paprastu ir ant riešutų, česnakų, augalų užpiltu.

Žiūrinėjame, šnekamės – ir staiga, išgirdusi žodį „sūris“, moteriškė sujudo: „Sūris, sūris – aves, ožkas – kokia noriat? Yra medus – akacijų, gėlų, miška.“

Paaiškėjo, kad pardavėja stengiasi išmokti kuo daugiau žodžių įvairiomis kalbomis, kad galėtų ką nors tarti pirkėjui jo gimtąja kalba. Matyt, lietuvių tuo keliu važiuoja ne taip mažai, tad moteris išmoko keletą žodžių lietuviškai. Kaip iš jos nepirksi, taip pamalonintas? Pusę didelės galvos avių pieno sūrio už 50 kunų ir dar stiklainį akacijų medaus už tokią pat kainą parsivežėme. Buvo skanu.

 

V. Jalianiauskienės nuotr.:

 

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ