Aktorius Vytautą ir Veltą Anužius pastaruoju metu galima dažnai sutikti Panevėžyje. Jų studentai Juozo Miltinio dramos teatre žiūrovus džiugina pjesėmis. Nors iš Panevėžio kilęs Vytautas savo indėlio nelaiko skola teatrui, grįžti į vaikystės miestą, kur viskas sava ir artima, jam visada gera.
Vytautas ir Velta Anužiai, puikiai žinomi aktoriai ir teatro pedagogai, pastaruoju metu dažni svečiai Aukštaitijos sostinėje: jų vadovaujami studentai vieną po kitos stato pjeses Juozo Miltinio dramos teatre. U. Mikaliūno nuotr.
Išpažįsta teatro religiją
Panevėžyje gimęs ir augęs V. Anužis teigė, kad Juozas Miltinis ir jo teatras paklojo pagrindus tam, kas jis yra dabar. Nors teatrą paliko tik baigęs mokyklą, jį visada nešiojasi širdyje.
„J. Miltinio dramos teatras buvo ir yra realus mano galvoje, dvasioje ir mintyse. Nors sutikau daug žymių pedagogų, už Juozą Miltinį didesnio neturėjau. Gal kad tuo metu, kai mokiausi pas jį, J. Miltinis buvo pačioje savo žmogiškosios galybės viršukalnėje ir tai negalėjo nepaveikti jauno žmogaus. Jo pasišventimas tam, ką darė (aš tai vadinu gyvenimo misija), mane užkrėtė visam gyvenimui. Tapau tikintis teatro religija“, – pasakojo V. Anužis.
J. Miltinio erudicija ir jo gebėjimas gerąja prasme manipuliuoti kūrybine medžiaga, visa jo galybė negalėjo nepalikti savo įspaudo. Tačiau, anot V. Anužio, tik nuo paties aktoriaus priklauso, kaip ta patirtimi gyvenime pasinaudos.
„Gali kurti toje realybėje, kuri tau atsivėrė. Nors mokytojo jau nebėra, jis liko tavyje kaip tam tikra vertybių sistema, patyrimas, ir jis neleidžia tau nuklysti. Arba tu gali parazituoti, dangstytis J. Miltinio vardu, faktu, kad buvai jo mokinys, kokiomis nors praeities darbo akimirkomis ir bandyti jas restauruoti. Bet tai veda į aklagatvį. Aš buvau ir liksiu „miltinukas“. Mano studentai man yra sakę: „Dėstytojau, kaip prasminga, kad po tiek metų vėl grįšite į Panevėžį, savotiškai grąžinsite jam skolą.“ Apie tas prasmes net nepagalvojau, o jie jau viską sudėliojo. Nevadinčiau tai sugrįžimu, nes mintimis niekada nebuvau ir išėjęs iš šio teatro. Tačiau labai džiaugčiausi, jeigu mūsų kursas ateitų į J. Miltinio dramos teatrą – ir jiems būtų gerai, ir pačiam teatrui“, – įsitikinęs V. Anužis.
Atrado savo kelią
Baigęs mokyklą V. Anužis išvyko į Maskvą mokytis aktorinio meistriškumo. Nors konkursas buvo didžiulis – net 106 kandidatai į vieną vietą, atranką nesunkiai pavyko įveikti. Tiesa, milijoninis miestas lietuvio nesužavėjo, atvirkščiai – itin slėgė.
Velta ir Vytautas B. Ščiukino mokyklos ketvirtame kurse drauge vaidino spektaklyje pagal Kurto Voneguto „Ilgą pasivaikščiojimą“. Asmeninė nuotr.
„Buvau paprastas bachūras iš Senamiesčio gatvės, užaugęs prie Nevėžio. Tik išlipus iš metro Maskvos Kalinino prospekte pasidarė bloga, tai buvo kažkas nepakeliama. Pradėjau ieškoti oazės, užuovėjos, kur galėčiau pabūti vienas, garsiai deklamuoti Vytautą Mačernį ir Bernardą Brazdžionį. Maskviečių vis klausinėjau, kur galėčiau rasti tokią vietą, bet į mane visi žiūrėjo kaip į kvailį. Vėliau pats supratau, kad tokio dalyko negali būti“, – pirmuosius sunkumus svetimame mieste prisiminė aktorius.
Mokslai elitinėje B. Ščiukino aukštojoje teatro mokykloje prie Valstybinio akademinio J. Vachtangovo dramos teatro taip pat nebuvo tokie, kokių tikėjosi V. Anužis. Ne dėl to, kad silpnai mokėjo rusų kalbą, o dėl pernelyg stiprios J. Miltinio įtakos – sunku buvo pripažinti, kad gali būti ir kita, ne tik J. Miltinio religija.
„Iš to didelio maksimalizmo viską kvestionavau. Dėstytojai buvo didžiausios žvaigždės, tačiau aš maištavau: ką jie čia daro, taip yra blogai. Iš karto įsivėliau į konfliktinę situaciją su profesūra. Laimė, jie buvo protingesni už mane ir toleravo visus mano išsišokimus. Tik baigdamas ketvirtą kursą supratau, kad gali būti ne viena religija. Geri visi keliai, kurie veda į Romą. Ir kuo daugiau kelių pažįsti, tuo esi turtingesnis. Galiausiai suvokiau, kad iš visų tų patirčių gali atrasti savo kelią“, – pasakojo menininkas.
Latvė Velta ir lietuvis Vytautas
Mokslai Maskvoje ne tik padėjo užaugti ir subręsti kaip aktoriui, bet ir suvedė su būsimąja žmona Velta Žygure-Anužiene, besimokiusia tame pačiame kurse. Kaip juokauja pora, jie abu buvo baltos varnos, todėl nebuvo kitos išeities – reikėjo remtis vienam į kitą. Teatro mokykloje visi buvo rusai, tik Velta iš Latvijos ir Vytautas – iš Lietuvos. Tik vėliau atvyko mokytis dar viena mergina iš Estijos.
Vytautas buvo atviras: jį pirmiausia patraukė ne Veltos grožis, o jos kitoniškumas. Teatre esą visos moterys buvo labai gražios, bet jį visada žavėjo ne išorė, o vidus.
„Ji buvo kitokia – liuteronų aplinkos produktas. Iš kitų išsiskyrė savo moralinėmis nuostatomis. Žmonių, kuriais gali pasitikėti ir tikėti, labai nedaug. Mane sužavėjo jos tvirti doroviniai pamatai, kurie formavo ją kaip asmenybę. Kad ir kur Velta būtų, kad ir ką darytų, ji yra labai ryški balta varna. O mane visada traukia kitoniškumas“, – prisipažino V. Anužis.
Velta sakė, kad ir Vytautas nebuvo tipiškas jaunuolis, būtent savo kitoniškumu ir patraukė dailią latvę. Jie abu labai skirtingi, tačiau gilus tikėjimas teatru ir ta paslaptinga, šiek kiek mistiška teatro dvasia buvo svarbiausias dalykas, suvedęs dvi širdis.
„Vytautas buvo keistas berniukas baisiai dideliu portfeliu ir ilgais plaukais, turintis savo tiesą, savus atsakymus. Jam buvo visiškai nesvarbu, kad aplinkiniai ne visada supranta jo tiesą, svarbiausia, kad jis pats žinojo ją. Mes buvome dvi baltos varnos, vieninteliai ne rusai visame kurse, todėl kitos išeities kaip ir neturėjome. Toliau visas mūsų gyvenimas buvo vienas kito pažinimas, mokymasis būti kartu. Dabar vienas kitą jau suprantame ir iš pusės žodžio, ir visai be jų“, – sakė V. Anužienė.
Tarp dviejų miestų
Po studijų pora ilgai svarstė, kur apsistoti. Kadangi Vytautas mokyklą baigė geriausiais įvertinimais, jam buvo pasiūlyta dirbti Maskvoje. Tačiau tais laikais lietuviui atrodė, kad likti Maskvoje – tai tarsi išduoti Lietuvą. Ne kartą teko kibti ir į atlapus kurso draugams, bandant įrodyti, kad Lietuva laisva šalis. Vilnius taip pat neviliojo, o į Panevėžį grįžti negalėjo.
Vestuvinė Veltos ir Vytauto nuotrauka, daryta vienoje Liepojos fotoateljė. Pora pasakoja, jog fotografė sužinojusi, jog fotografuoja juos po civilinės santuokos ceremonijos, liepė nuotakai ant vyro peties uždėti ranką – taip, juokiasi Velta, ir liko potekstė: „dabar mano“. Asmeninė nuotr.
„Vilnius man atrodė baisi teatro stagnacijos skylė, o į Panevėžį grįžti negalėjau. Nors J. Miltinis mane gražiai išlydėjo, bet vėliau, kai buvau grįžęs žiemos atostogų, net į repeticiją nepriėmė. Jeigu jau išėjau, grįžti nebeturėjau teisės. Tad alternatyva liko Klaipėda, kur tuo metu Povilo Gaidžio teatras išgyveno savo pakilimą“, – pasakojo V. Anužis.
Į Klaipėdą išvyko tik Vytautas, Velta apsistojo Liepojoje. Tačiau 100 kilometrų atstumas nebuvo kliūtis jų santykiams.
„Sėsdavau ant motociklo ir visus tuos šimtą kilometrų nesunkiai įveikdavau. Buvau motorizuotas jau nuo keturiolikos, kai dar neturėdamas teisių važinėdavau Panevėžyje. Net ir žiemą keliaudavau motociklu, kol patekau į avariją“, – ne visai romantiškai pasibaigusią kelionę prisiminė V. Anužis.
Pora taip gyveno trejus metus, kol gimus sūnui nusprendė visi apsistoti Klaipėdoje. Tiesa, sutuoktiniai buvo įsitikinę, kad Klaipėda bus tik laikina stotelė, nes buvo planų važiuoti į Rygą ar grįžti į Maskvą studijuoti kinematografijos. Bet susiklostė taip, kad Klaipėdoje prabėgo trisdešimt gražiausių metų. Ir tik visai neseniai Anužiai persikėlė į Vilnių.
„Pasitvirtino taisyklė, kad nieko nėra pastovesnio už laikinumą. Aišku, labai gaila buvo palikti Klaipėdą, nes šį miestą pamilome. Kaip manyje visam gyvenimui liko Skaistakalnis, taip ir Klaipėda, kur užaugo vaikai, kur tavo publika, kur vaikščiota po senąją prieplauką, Danės upės pakrantę, senamiestį su savo vaidmenimis. Tai neištrinami dalykai. Kita vertus, kai širdį kažkas spaudžia, visi šitie dalykai labai padeda. Skaistakalnio, Danės upės paieškos ar studijų laikų prisiminimai ir patyrimai padeda tam tikram laikotarpiui save subalansuoti“, – atvirai kalbėjo aktorius.
Aktoriaus duona lengvesnė nei pedagogo
Šeiminis aktorių duetas teigė, kad persikėlus gyventi į sostinę jiems nebuvo nei kultūrinio, nei žmogiškojo šoko. Mat daugybę metų ir Vytautas, ir Velta iš uostamiesčio į sostinę važinėjo kone kas savaitę, mat čia dažniausiai vyksta serialų filmavimai, repeticijos. Kaip juokauja V. Anužis, kai tiek veiklos, net nėra laiko galvoti, ar pritampi, ar ne. Vytautas dabar dirba Nacionaliniame dramos teatre, be to, vaidina Rusų dramos teatre, Klaipėdos teatro senesniuose pastatymuose. Taip pat bendradarbiauja su Vilniaus mažuoju teatru ir filmuojasi įvairiuose televizijos serialuose. Ir kartu su žmona dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
„Kam nors kitam laiko nebelieka, bet tai man ir neįdomu. Dar šiek tiek savęs atiduodu Veltai ir vaikams. Tik vaikai jau dideli, tad manęs jiems daug nereikia“, – sakė V. Anužis.
Dėl Vytauto užimtumo didžiausias krūvis mokant jaunuosius talentus tenka Veltai. O kiek laiko lieka nuo studentų, aktorė filmuojasi populiariuose lietuviškuose serialuose.
Pora tarsi susitarusi tvirtina, kad aktoriaus duona gerokai lengvesnė nei pedagogo. Šiemet jie išleis jau devintąją aktorių laidą. Nors kaskart jie prisiekia, kad daugiau studentų nebemokys, savo pažadą vis sulaužo. Ir taip jau daugiau kaip tris dešimtmečius.
„Tai labai sekina. Aktoriumi būti lengviau. Kai studentai ko nors negali, privalai rasti būdą įlįsti į juos, tam tikra prasme tapti neįgalus, kad suvoktum, ką jie neteisingai daro, ir gebėtum padaryti, jog jie galėtų. Tai alinamas darbas ir jis mažai pastebimas. Kita vertus, scenoje – kaip ir sporte: per treniruotėse dažniausiai pasiekiami rekordai, o čempionatuose pralaimima. Žiūrėk, repeticijos vyksta puikiai, o per spektaklį ar egzaminą įlindusi kažkokia baimė ar jaudulys visą pusmečio darbą tarsi ranka nubraukia. Ir to niekada negali numatyti, nes aktoriaus profesija nėra gryna, kaskart kuri iš savęs, savo jausmų ir emocijų“, – kalbėjo V. Anužis.
Talentų ieškotojai
Teatro pedagogai tikrai turi kuo didžiuotis – jų auklėtiniai, tiek lietuviai, tiek latviai, ne tik pasiekė aukščiausią meistriškumą, bet ir skina laurus teatro ir kino srityse. Jų Liepojos teatrui parengtos trupės dvi aktorės pernai Latvijos teatro ir kino apdovanojimuose gavo statulėles už geriausią pagrindinį ir antro plano moters vaidmenį, o kitas buvęs auklėtinis atliko pagrindinį vaidmenį Nikitos Michalkovo filme „Saulės smūgis“. Jaunieji J. Miltinio teatro aktoriai taip pat jau vaidina ne tik teatre, bet ir kine bei televizijos serialuose.
Tikėjimas ta paslaptinga ir kiek mistiška teatro dvasia buvo tai, kas padėjo Vytautui ir Veltai Anužiams atrasti vienam kitą. U. Mikaliūno nuotr.
„Visada džiaugiamės savo studentų pasiekimais. Svarbiausia – pastebėti tuos perliukus ir auginti. Dabar labai suvienodėjusi veidų ir žmogiškosios medžiagos rinka, o mes stengiamės atsirinkti tuos, kurie būtų kitokie. Aišku, labai svarbu, kad žmogus būtų gražus. Kaip J. Vachtangovas yra pasakęs, grožis irgi yra talentas. Per tuos ketverius metus į studentus labai daug įdedama, todėl norisi investuoti į gražius žmones. Siekiame, kad jie gautų tam tikrus žmogiškus dalykus, tikėjimą, bet nesinori nužudyti juose jau esamų dalykų“, – paaiškino teatro pedagogai.
Jie prisipažino, kad yra griežti ir reiklūs mokytojai. Drausmė ypač svarbu pirmuosius metus, kad būsimieji aktoriai įgytų tam tikrą imunitetą, nes teks susidurti su įvairiais režisieriais, o retas iš jų glosto aktorius.
„Esame reiklūs, bet mums nereikia būti labai griežtiems, jie patys supranta, kad būtina dirbti, kitos išeities nėra. Kitaip būsi tik vidutinybė, niekam nereikalingas aktorius. Dabar pilna jaunų aktorių, kurie neturi darbo“, – sakė V. Anužienė.
Nors Anužiai teatro pedagogais dirba jau daugiau kaip tris dešimtmečius, ir dabar jų nuomonė kai kuriais klausimais kartais būna skirtinga. Tada kyla ir aštrių diskusijų, ir net konfliktų, tačiau pora šiuos dalykus stengiasi išsiaiškinti namuose.
„Ir dirbti kartu teko mokytis. Juk nepradėsi ginčytis studentų akivaizdoje. Aišku, lengviausia išsidraskyti ir pasakyti, kad tu kvailys, reikia daryti taip ar taip. Bet dabar jau išmokome: jeigu mūsų požiūris į kai kuriuos dalykus nesutampa, tą stengiamės išsiaiškinti namuose, ir ateiname jau pasiruošę“, – kalbėjo V. Anužienė.
Aktoriai tikino, kad jau priprato prie žmonių dėmesio, prie to, kad dažnas neskiria, kur prasideda ir baigiasi serialo ar spektaklio herojaus ir kur – realus jų gyvenimas. Kaip juokauja Vytautas, jam pasislėpti minioje daug lengviau – pakanka užsidėti gobtuvą ar kepurę, Veltai maskuotis gerokai sudėtingiau. Tačiau savo namuose ir artimųjų apsuptyje jie gali būti tokie, kokie yra iš tiesų.
„Televizijos serialuose Vytauto personažas dažnai yra krūtas, bebaimis banditėlis. Jis visažinis, tvirtas, drąsus, turintis savo nuomonę, tačiau realiame gyvenime Vytautas visai kitoks žmogus: švelnus, mylintis, supratingas, abejojantis. Tokio jo nemato nei žiūrovai, nei studentai“, – sakė V. Anužienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
