Žinomas tarologas Leopoldas Malinauskas pribloškė pareikšdamas, kad žmogus nėra savo likimo kalvis. Nei gimimo, nei mirties akimirkos nė vienas negalime pasirinkti, o ateitys yra dvi, kurią iš jų pasirinkti, nusprendžia pats žmogus.
Pasak L. Malinausko, galime gyventi su ta nuostata, kad ši diena yra paskutinė ir ją nugyvensime oriai, garbingai ir laimingai. Arba sakyti, kad viskas blogai, o priežasčių būti nelaimingiems galima sugalvoti įvairiausių.
Žingsnis į priekį
Leopoldas Malinauskas, žinomas tarologas, kortas meta jau du dešimtmečius. Jo pranašystės ir ateities matymas vieniems padeda atsispirti nuo gyvenimo dugno ar įveikti krizes, kitus piktina, mat vyras nevengia su visuomene pasidalyti ir Lietuvos žvaigždžių ar žinomų žmonių ateities vizijomis.
Kaip pasakojo L. Malinauskas, jis buvo kitoks vaikas. Iki pat paauglystės gebėjo numatyti vieną žingsnį į priekį, tarsi gebėtų pažvelgti į save iš šalies.
„Buvau keistas vaikas. Eidamas į mokyklą išvydau, kad draugai ruošia gniūžtes ir rengiasi mane apmėtyti, nors fiziškai viso to nebuvo įmanoma pamatyti. Visada regėdavau dvidešimt sekundžių į priekį prieš tai, kas netrukus įvyks. Dabar medikai man būtų nustatę asmenybės susidvejinimą ar ką nors panašaus. Tai būdinga buvo ir M. K. Čiurlioniui – visi jo darbai padaryti tarsi sklendžiant, medituojant. Bet visa tai baigėsi, kai suėjo gal dvylika metų“, – prisipažino tarologas.
Jis pradėjo domėtis žmogaus kūno ir dvasios kalba. Skaitydamas knygas atskirame sąsiuvinyje žymėjosi, ką reiškia išraiškingas smakras, kaktos gumbai ar ryški raukšlė tarp antakių.
„Man buvo tik keturiolika, kai užsivedžiau sąsiuvinėlį. Buvo beprotiškai įdomu, kodėl, pavyzdžiui, Oneginas visai nemosikavo rankomis. Tai rodė jo charakterio paslaptingumą. Negestikuliuojantis žmogus kažką slepia, nori išlikti paslaptingas ar toks yra. Tai darė man didžiulį poveikį“, – prisiminė L. Malinauskas.
Netrukus jis susidomėjo ir masažais, akupunktūra, joga, kūno ir dvasios praktika. Po kariuomenės ilgai važinėjo pas Sibiro šamanus ir sėmėsi patirties. Dabar jo raktas pamatyti daugiau nei galima plika akimi – Taro kortos.
„Kortos yra tik priemonė įkristi į pakitusios sąmonės būseną. Aišku, tam yra ir kitų priemonių: kvaišalai, alkoholis, tabakas. Pavyzdžiui, Leninas, norėdamas įžvelgti socializmo vizijas ir komunizmo perspektyvas, vartojo grybus, kurių jam pririnkdavo vaikai“, – šypsosi būrėjas.
Nuo kandidatų į mero postą iki smalsuolių
Dabar visą savo laiką L. Malinauskas skiria tik okultizmui. Pas jį pagalbos ateina ir žinomi, ir eiliniai žmonės. Būrėjas ne tik atskleidžia tai, ką jam rodo kortos, bet ir padeda ieškoti dingusių žmonių.
Pastaruoju metu dažniausiai jo kabineto duris varsto norintieji tapti merais. Kaip pastebi tarologas, vieni idealistai, kliedintys apie vaikų aikšteles ir naujas gatves ir visai nesusimąstantys, iš kur tam gaus pinigų, kiti išskirtinai tik materialistai, suprantantys, kad mero kėdė užtikrins galimybę ne tik pinigus išplauti, bet ir susitvarkyti asmeninius reikalus.
„Deja, bet į valdžią brukasi nusikaltėlių klanas. Tai labai gera galimybė legalizuotis ir kartu išsiplauti savo marškinius. Kažkoks bumas tų, kurie nori manęs paklausti, ar jie, išleidę krūvas pinigų, taps meru.
Norėčiau, kad teisėsauga ir prokuratūra labiau filtruotų kandidatus į mero postą, nes tikrai tarp jų labai daug padugnių. Iš pradžių toks asmuo privers žmones jais patikėti, o paskui perleis į nusikaltėlių rankas“, – atvirai kalbėjo L. Malinauskas.
Kai kurie pas tarologą ateina tiesiog skatinami smalsumo. Dažniausiai tokie jau būna apėję beveik visus būrėjus, astrologus ir tarologus. Šios kategorijos žmonių atžvilgiu L. Malinauskas kategoriškas: juos tiesiog išvaro, nes tik gaišina laiką, kurio labiau reikia kitiems.
Dar viena kategorija – kolekcininkai arba reklamos aukos, tokių eilės nutįsta po kiekvieno televizijos reportažo ar straipsnio.
Nemažai žmonių jo namų duris praveria ir ieškodami atsakymo, kuriuo keliu jiems žengti atsidūrus gyvenimo kryžkelėje. Dažnai tokiems reikalingesnis ne tarologas, o psichologas, tačiau L. Malinauskas stengiasi atsiriboti ir nuo psichologinių dalykų.
„Prieš šimtmetį tokio termino kaip psichologinė pagalba nebuvo, bet raganų ir šamanų buvo jau nuo akmens amžiaus. Tai bene pati seniausia specialybė. Ir jau tada jie atlikdavo psichologo funkcijas. Tačiau aš pats seanso metu istorines įžvalgas palieku istorikams, psichologines – psichologams. Lieka tik grynas okultizmas“, – „Sekundei“ teigė L. Malinauskas.
Du ateities keliai
Pasak tarologo, kortos gali parodyti, kas laukia žmogaus maždaug po metų. Aišku, kažkokį fiksuotą veiksmą galima kaip tam tikrą impulsą, skriejančią petardą palydėti žvilgsniu tolyn ir dešimtmečiu į priekį. Keliauti į ateitį yra tam tikra technika, tačiau ateitys yra dvi.
„Rekomenduočiau visiems pažiūrėti filmą „Atsargiai, durys užsidaro“. Šis filmas parodo, kad ateitys egzistuoja dvi: kas laukia merginos, kai ji spėja į metro traukinį, ir kai šio durys jai užsitrenkia prieš pat nosį.
Vienu atveju ji savo lovoje randa draugą su geriausia drauge, kitu atveju draugas pasitinka su kavos puodeliu ir ji nieko nesužino apie neištikimybę. Čia panašiai kaip toje pasakoje: eina jaunuolis keliu ir randa akmenį, ant kurio parašyta, kas lauks, jeigu eisi į kairę pusę, kas – į dešinę“, – kalbėjo L. Malinauskas.
Žmogaus ateitis jau tarsi užprogramuota, bet yra net du jos variantai. Pasirinkti variantą turi pats, o tarologas ar būrėjas gali jį tik stumtelėti į vieną ar kitą pusę.
Tiesa, abu keliai negali susiaurėti ar susikirsti, tai reiškia ne ką kitą kaip mirtį. Kad ateitis egzistuoja ir yra jau suplanuota, išduoda ir tam tikri ženklai: tikriausiai ne vienas yra patyręs tą jausmą, jog tam tikrą gyvenimo akimirką ar įvykį jis tarsi susapnavo ar regėjo jau anksčiau, tarsi žinojo, kad taip ir turėjo įvykti.
„Žmogus nėra savo likimo kalvis, nes ne jis nusikala tuos prizus, kurie padėti ant kelio, tik juos pasiima. Keista, kad Lietuvoje nebeliko santechnikų, laikrodininkų, chirurgų, visi tik kalviai“, – ironizavo būrėjas.
Žmogaus gimimas ir mirtis nuo jo nepriklauso. L. Malinausko teigimu, žmogus gali būti pasileidęs, gyventi nesveikai, bet kaip – vis tiek negyvens ilgiau ar trumpiau nei jam priklauso.
„Balys Sruoga patyrė koncentracijos stovyklos siaubą ir pergyveno savo budelius. Kas galėjo pagalvoti, kad tie išsipustę naciai mirs anksčiau nei šitas dryžuotai aprengtas profesorius. Atėjimo ir išėjimo akimirkos niekas negali pasirinkti, o apie visa kita žmogus yra informuojamas ir tik nuo jo priklauso, ar mokės skaityti ženklus.
O jeigu žmogus stovi kryžkelėje, visada gali ateiti pas tuos, kurie pasakys, kas lauks nuėjus vienu ir kas – kitu keliu, o ką pasirinkti – spręsti jau pačiam“, – tvirtino tarologas.
Tiesa, lankymasis pas tarologus ar būrėjus neturi tapti įpročiu. Bet koks prisirišimas veda priklausomybės link. Tokiu atveju būrėjui tenka dirbti kaip psichotreneriui, nes tokiam žmogui ateities numatymo jau nereikia.
Laimės samprata labai privati
Ar susitaikyti ir likti su šeima, ar pulti į jaunesnės, gražesnės draugės glėbį? – pasakyti, kuris kelias yra geresnis, neįmanoma. Leopoldo teigimu, nėra sampratos, kas ta laimė.
Kartais žmonės gyvena labai turtingai, bet yra nelaimingi, o kartais tas, kuris gyvena laiptinėje susinešęs visus kilimėlius nuo durų, sako, kad labai laimingas.
„Princas nelaimingas savaip, elgeta – savaip. Elgeta nori princo pusryčių, o princas – pamatyti gatvę. Tad kas lemia laimę? Laimės samprata labai privati. Galime gyventi ta nuostata, kad ši diena yra paskutinė ir ją nugyvensime oriai, garbingai ir laimingai. Arba sakyti, kad viskas blogai. Nors pas mus ne Čečėnija, Somalis ar Ukraina, žmonės visada atras priežasčių būti nelaimingi“, – mano tarologas.
Nyčė yra pasakęs: „Dievo nėra, mes jį nužudėme ir jis nebeprisikels.“ O L. Malinauskas pasakytų: „Laimės nėra, mes ją nužudėme ir ji nebeprisikels“. Nebelikus bendruomeniškumo, žmonės patys sprendžia, kas yra laimė ar nelaimė, bet labai dažnai tarp šių dviejų sąvokų susipainioja. Kita vertus, nėra tokios nelaimės, kuri nevirstų laime.
„Mokėkime priimti laimę ir atstumti nelaimę. Laimei reikia atidaryti duris. Nepalikite pinigų nelaimei. Pinigai yra energija, ir jeigu paliksite energiją nelaimei, ji būtinai ateis ir pasibels į namus. Juoda diena tikrai ateis ir paklaus, kur jai palikti pinigai. Pasilikti pinigų reikia mokslams, vaikų ateičiai, vestuvėms, krikštynoms, ir šventės ateis į namus. O kai ateis, jas ir reikia švęsti, antraip tiesiog praeis pro šalį ir daugiau nebeužsuks“, – patarė L. Malinauskas.
Skyrybų bumas
Karas Ukrainoje, sankcijos Rusijai, smogusios ir Lietuvai, į Europą atkeliaujantis Ebolos virusas ir visokie kataklizmai dažną verčia sunerimti, kodėl pasaulyje dedasi tokie dalykai. Kodėl net du pasauliniai karai, nusinešę milijonus gyvybių, nebuvo gera pamoka.
L. Malinausko teigimu, kitaip ir būti negali. Kiekvienas šimtmetis, kaip ir žmogus, turi pereiti tam tikrus raidos etapus: vaikystę, paauglystę, jaunystę, brandą, senatvę ir mirtį. 2014-ieji – paauglystės metai, kai nori maištauti ir keisti pasaulį pagal save.
„Į amžių visada žiūrėkite kaip į žmogų ir visada žinosite, kas jūsų lauks. Pagaliau paimkite istorijos vadovėlį ir pamatysite, kad viskas pasikartoja. Bus lygiai tas pats, kas buvo prieš šimtą, du šimtus ar tūkstantį metų, tik kita forma.
Karas ir neramumai tęsis dar gerus penkerius metus. Ir tai yra neišvengiama. Galima nuo to bandyti slėptis, bet joks bėgimas nieko nepakeis, nes gimimo ir mirties data jau yra nulemta“, – sakė tarologas.
Iki pavasario vertėtų itin saugoti ir savo sutuoktinius. Mat nuo 2013-ųjų vasario iki 2015-ųjų pavasario virš Žemės priartėjo gana keistas darinys, sukėlęs jovalą, kuris vadinasi skyrybos. Psichologai, teisininkai, šeimos santykių specialistai imasi už galvos, nes šeimos skiriasi be jokios priežasties.
„Šeimą galime palyginti su automobiliu: jį nuolat tvarkant, keičiant ratus, perdažant galima puikiai važinėti daug metų, bet dabar pabodusią mašiną skubama atiduoti į metalo laužą. Tai kažkoks fenomenas, skyrybų krioklys“, – pažymi L. Malinauskas.
Kita vertus, miestuose, kur gyvena dauguma, vyras tampa tarsi nebereikalingas: anksčiau stiprioji lytis turėjo aprūpinti šeimą maistu, o dabar ir pačios moterys tai gali padaryti savarankiškai.
„Miestai iškreipia žmonių santykius. Paradoksas, kad vyrai kūrė miestus ir staiga juose tapo nebereikalingi. Bet vėlgi: darželyje vaikus auklėja moterys, mokykloje – moterys, namuose – moterys, o tėvas nežinia kur, tad ir auga nauja moteriškų vyrų karta“, – mano tarologas.
Lina DRANSEIKAITĖ
