Senovėje majų verslininkai, gyvenantys pajūryje, kur
dabar yra Belizas, garindavo jūros vandenį, o iškritusią iš tirpalo druską
kanojomis gabendavo į krašto gilumos miestus. Anuomet visa tai buvo daroma be
vyriausybės žinios, tvirtina majų gyvenimą ir buitį tyrę mokslininkai.
Vienoje įlankoje radę 41 druskos garintuvę bei 1300 metų senumo kanojos irklą ir ištyrinėję visa tai, JAV mokslų akademijos žurnale jie paskelbė, kaip majų civilizacijos laikais klestėjo prekyba.
“Druskos garintuvių buvimas įrodo, jog anuomet majai turėjo plačią gamybos ir paskirstymo sistemą bei išteklius už Jukatano pusiasalyje buvusių miestų ribos”, – rašo autoriai.
JAV Luizianos universiteto geografijos ir antropologijos katedros atstovę Heter Makilop (Heather McKillop) labiausiai žavi tai, kad visa tai buvo daroma be valstybės kontrolės tokiu laikotarpiu, kai pasaulyje dar nebuvo pramoninių bendruomenių.
Jos nuomone, gamybos sistema jau buvo kompleksinė, o prekybos buvo dar tik užuomazga. Atrodo, kad prekės (druska) buvo gabenamos arba nešte, arba kanojomis – upėmis bei įlankomis.
Nors majų meno kūriniuose randama kanojų atvaizdų, irklo nuolauža yra pirmasis ano laikotarpio medinio gaminio radinys.
H. Makilop su kolegomis druskų garintuves aptiko skaidriuose Punta Ikakos įlankos vandenyse plaukiodami su kauke ir vamzdeliu Belizo pakrantėje. Radiniai siekia 600-900 mūsų eros metus. Maždaug 900-aisiais šis verslas žlugo – tuo pat metu žmonės pasitraukė ir iš miestų, esančių toliau nuo jūros, pasakojo ji.
Ten pat rasti moliniai puodai rodo, jog majai virindavo jūros vandenį, kad iš jos išgautų druską. Rasta ir molinių švilpynių, keramikos šukių su įspaustais ornamentais. Šie dirbiniai, matyt, atgabenti iš krašto gilumos.
Reuters-ELTA