Kai 1945 metų pradžioje amerikiečių armija grėsmingai
artinosi prie Berlyno, Adolfas Hitleris (Adolf Hitler) buvo nusprendęs padaryti viską, kad tik tautos turtai nepatektų į “priešo rankas”.
Jis įsakė Reichsbanko aukso atsargas ir didžiulius banknotų, monetų bei užsienio valiutų rezervus paslėpti 500 metrų po žeme tolimoje druskos kasykloje Tiūringijoje (valanda kelio nuo Veimaro).
Be to, buvo duoti nurodymai, kad Prūsų valstybinio muziejaus ir galerijų kolekcijos, esančios Berlyne, bei kultūros vertybės, pagrobtos iš nacistų okupuotų šalių, būtų saugomos kasykloje Merkerse.
Nacistai pavadino milžinišką operaciją “Jūrų vėpliu”. Aukso luitai ir meno vertybės iš sostinės į Tiūringiją buvo gabenami dviem traukiniais. Slapta operacija buvo vykdoma, kai nacistinės Vokietijos pralaimėjimas atrodė neišvengiamas, o keliai ir transportas buvo nuolat bombarduojami sąjungininkų lėktuvų.
Nacistai ketino susprogdinti prieigas į kasyklas, kai operacija “Jūrų vėplys” bus pabaigta, kad JAV armija neatrastų paslėptų turtų.
Kai situacija stabilizuosis, mąstė nacistai, aukso luitai bei meno vertybės bus saugiai grąžinti Trečiajam reichui. Nacistų meno ekspertai ir bankų valdininkai sudarė išsamius tūkstančių vertingų daiktų sąrašus.
Bet A. Hitlerio nurodymai iki galo taip ir nebuvo įvykdyti – JAV 3-iosios pėstininkų divizijos pajėgos, vadovaujamos legendinio generolo Džordžo S. Petono (George S. Patton), atsirado prie kasyklos.
“Pasakojama, kad apie tai, jog kasykloje paslėpti lobiai, JAV armijai pranešė prancūzų belaisviai darbininkai” – sakė dabartinis potašo gamyklos vadovas Hartmutas Baumertas (Hartmuth Baumert.
Pasak kitų gandų, prancūzų belaisviai darbininkai aptiko turtus tada, kai nacistų kareiviai ėmė bėgti iš teritorijos. Tikrai yra žinoma, jog į kai kurias dėžes, esančioje painiuose požeminiuose tuneliuose, buvo įsilaužta dar prieš atvykstant amerikiečiams.
Amerikiečių kareiviai buvo pritrenkti to, ką ten išvydo. Be aukso ir pinigų, ten būta nesuskaičiuojama daugybė meno kūrinių, kai kurie jų buvo ištraukti iš dėžių ir sukrauti eilėmis niūriose katakombose.
Tarp jų buvo 700 neįkainojamų senųjų ir naujųjų meistrų kūrinių, didžiulė įvairovė akvarelių, rankraščių, graviūrų, gobelenų ir taurių.
Pulkininkas Bernardas Bernšteinas (Bernhard Bernstein), kitados Sąjungininkų vyriausiosios vadovybės finansų patarėjas, prisiminė, kaip jis stovėjo “šaltoje, drėgnoje ir šaltoje druskos kasykloje, apsuptas renuarų, diurerių ir rembrantų bei daugybės kitų didybės”.
Devyni tūkstančiai dėžių su meno vertybėmis buvo paniškai išgabentos iš Berlyno muziejų į Merkersą iki 1945 metų balandžio 7 dienos, kartu su nesuskaičiuojama daugybe maišų, pilnų monetų, banknotų, aukso ir platinos gabalų.
Sužinojęs apie garsųjį Vokietijos meno vertybių radinį aukščiausiasis JAV pajėgų vadas generolas Dvaitas D. Eizenhaueris (Dwight D. Eisenhower) nuvažiavo į kasyklą, nors tuo metu toje teritorijoje vis dar vyko karo veiksmai.
Nuotraukos, kuriose jis ir kiti JAV armijos aukšto rango pareigūnai apžiūrinėja gausų meno vertybių asortimentą, paplito po visą pasaulį.
Po karo būtent Tiūringija tapo Vokietijos zona, kontroliuojama sovietų. Tai žinodamos JAV pajėgos, aplenkusios Raudonąją armiją, greitai ėmėsi priemonių, kad turtai būtų išgabenti iš kasyklos. Armijos sunkvežimiais vertingi kroviniai buvo nuvežti į Frankfurtą prie Maino, Reichsbanko saugyklas.
Pokario metais Frankfurtas buvo atsidūręs amerikiečių zonoje. Būtent ten “buvo pamestas lobio pėdsakas pokario metais,” sakė Norbertas Mocarksis (Norbert Moczarksi), Tiūringijos archyvaras.
Remiantis Merkerso kasybos kompanijos brošiūra, dar ir šiandien didžiosios Reichsbanko aukso dalies likimas išlieka mįslė. Pasak kai kurių karo istorikų, didelis kiekis paslėpto aukso galiausiai atsidūrė Nokso Forte, tačiau to niekas niekada nėra patvirtinęs.
Tikras yra vienas faktas: visame pasaulyje žinomas Nefertitės biustas, kuris taip pat buvo paslėptas Merkerso kasyklose, grąžintas vokiečiams prieš keletą dešimtmečių, kaip ir daug kitų kultūros vertybių, anksčiau saugotų amerikiečių.
dpa-ELTA
