Žolynų paslaptys – ir vyrų rankose (papildyta)

Prieš šešerius metus Kauno medicinos universitete farmacininko specialybę įgijusio Mariaus Lasinsko su baltu chalatu prie prekystalio jokioje vaistinėje nepamatysi.

 

Vaistinėje ir farmacijos kompanijoje neilgai padirbęs jaunas specialistas pasuko kitu keliu – jis tapo žolininku. Todėl dabar realiausia šį vyrą sutikti pievose, miškuose, ežero pakrantėse, savo paties auginamų vaistažolių laukuose ar susitikimuose su žmonėmis, besidominčiais žolynų paslaptimis. Jis skaito paskaitas, organizuoja pažintines išvykas į gamtą, veda praktinius seminarus, konsultuoja sveikatos klausimais, siūlo savo sukurtų vaistažolių mišinius.

„Esu vaistininkas žolininkas, gaminu žolelių arbatas iš lietuviškos ekologiškos augalinės žaliavos, taip pat mokau žmones pažinti vaistinius augalus gamtoje ir teisingai juos vartoti“, – prisistato tarp garsiųjų Lietuvos žolininkių moterų jau pakankamai gerai žinomas vyras.

Mitą, kad žolelių, žiedų, pumpurų, įvairiausių augalėlių vertingosios savybės atsiskleidžia ir geriausiai pažįstamos tik moterims, M. Lasinskas griauna ne pirmas. Šalyje jau yra nemažai žolynų paslaptimis besidominčių ir sėkmingai jas perprantančių vyrų.

Dar vienas iš jų – Anykščių krašto žolininkas Ramūnas Daugelavičius, taip pat turintis nemažą būrį savo gerbėjų ir sekėjų.

Į vaistažolių pasaulį kiekvienas „Sekundės“ pašnekovas atėjo savu keliu, bet pažintį su gamta, jos dovanojamomis gėrybėmis abu pradėjo dar vaikystėje – artimųjų paskatinti ir patys susidomėję.

 

Uogos ir sėklos – stiprybei

Gražiausiam vasaros mėnesiui nesustabdomai einant į pabaigą, žolininkams vis dar yra ką rinkti įvairiaspalviais žiedais pasipuošusiose pievose. Tačiau, kaip teigia R. Daugelavičius, dauguma žolynų jau surinkta – dabartį jau ne vaistažolių lapų ar žiedų, o uogų laikotarpiu galima vadinti. Nors žemuogės, o ir mėlynės jau baigiasi, dar sirpsta gervuogės, avietės, netrukus nuraus putinai, šermukšniai, spanguolės, bruknės, tamsia spalva nusidažys aronijos.

„Dabar uogas valgykite pilna burna – didžiausią naudą jos duoda šviežios, ką tik nuo krūmo nubrauktos, ilgam organizmą aprūpina medžiagomis. O ko nespėjote suvalgyti dabar – sudžiovinkite, žiemą kisielius iš tų uogų bus puikus. Ypač vertingos tos uogos, kurios džiovinamos beveik nepakeičia spalvos. Uogas tinka ir užšaldyti, jos beveik nepraranda naudingųjų medžiagų“, – pataria anykštėnas.

Jis teigia, kad netrukus prasidės ir sėklų metas – bus laikas rinkti linų, kitų augalų sėklas, kurias galima naudoti ne tik gydomųjų, stiprinančių ar gaivinamųjų arbatų mišiniams gaminti.

Sėklas galima ir valgyti. Štai, pavyzdžiui, dilgėlių sėklos – nuo augalo jų pribraukus, išpurčius, išdžiovinus ir sugrūdus puiki priemonė organizmui stiprinti, vartojama esant kraujotakos sutrikimams, geležies trūkumui ir pan.

„Man pačiam plaučių ligas dilgėlių miltelių arbata išgydė, užtat ir kitiems galiu patarti“, – sako žolininkas. Specialiu malūnėliu sėklas sumalus, iš tų miltelių ne tik arbatas virti tinka, galima truputį vandens užpylus gautą košelę valgyti. Taip pat labai vertingi margainio sėklų milteliai.

 

Liepa dar turtinga

Vyras pasakoja, kad jo gyvenime jau seniai vaistažolių rinkimas, jų auginimas ir mišinių gamyba iš pomėgio virto darbu. Jis dabar gilinasi į naują sritį – maistines žoles, kaip žoleles plačiai panaudoti maistui kaip mikroelementų šaltinį.

Nespėjusiesiems prisirinkti birželio žolynų R. Daugelavičius pataria dar paieškoti, prisirinkti ir pasidžiovinti čiobrelių, jonažolių, kraujažolių. Pastarieji du augalai žydi netoli vienas kito. „Neminėsiu dar tų augalų, kurie nežinant naudojami gali būti nuodingi. O štai visiems gerai pažįstamas čiobrelis, kraujažolė niekam nepakenks. Ne vėlu dar pasirinkti raudonųjų dobilų žiedų, gal dar rasite ir žemuogių lapų, o gal kur girios glūdumoje dar žydinčių liepų“, – sako žolininkas.

Jo darbymetis prasideda tikrai ne tada, kai pievos žiedais apsikloja – pirmosios žolininko išvykos į gamtą būna dar sausio mėnesį, kai ateina tinkamiausias metas rinkti pušų spyglius, aviečių stiebus, kitus augalus.

O jau kovą, balandį atsiveria didieji gamtos turtai – kalasi garšvos, dilgėlės, blindės ir kt. Iki Velykų žolininkas jau būna pririnkęs pilnus aruodus naudingųjų augalų.

Kaip ir visi žolininkai R. Daugelavičius negaili pagiriamųjų žodžių kiaulpienei.

„Tikrai patariu pavartoti kiaulpienės lapus salotoms, sriuboms ir sultims, šaknis – kavai ir garnyrams. Užbėgsite už akių daugeliui ligų. O be to, kol vasara, valgykite įvairius žalios spalvos nevirtus lapus, ne tik kiaulpienės“, – sako vyras ir priduria, kad žmogaus organizme nėra vietos, kurios sveikatai kiaulpienės nedarytų teigiamo poveikio.

Biologiškai aktyvūs yra visi kiaulpienių antpilai. Sergantiesiems cukralige vertėtų su kiaulpiene nesiskirti žiemą vasarą. Kiaulpienių šaknų kava grąžina jėgas, suteikia daugiau žvalumo nei kavos pupelių kava. Šaknų nuoviras vartojamas nuo lėtinio vidurių užkietėjimo, hemorojaus, nemigos, egzemos, furunkulų, nudegimų.

Kiaulpienės skatina druskų ir vandens išsiskyrimą per inkstus, todėl gali būti vartojamos kaip papildoma priemonė esant padidėjusiam kraujospūdžiui, tinimams.

 

Savame darželyje

Vaistininkas žolininkas M. Lasinskas mano, kad kelius į vaistažolių pasaulį kiekvienas suranda skirtingai. Vieniems nuo mažens, kitiems daug vėliau žalieji gamtos aruodai atskleidžia savo turtus. Tik jų pažinti iki galo neįmanoma.

„Aš kiekvieną dieną vis dar mokausi. Baigus universitetą, studijavus mokslus apie vaistažoles dar nereiškia, kad žinai viską. Stengiuosi nuolat sužinoti ką nors naujo“, – sako jaunasis žolininkas.

Pradėjus domėtis vaistažolėmis pirmiausia reikėtų žinių, kaip, kur ir kada jos auga, žydi, kada būna vertingiausios. Pavyzdžiui, viržių šiuo metu žolininkas jau neieškos, o rinkti kraujažoles – pats laikas.

Keliaujant į vaistažolių pasaulį reikėtų nepamiršti ir pačių įprasčiausių, visiems gerai žinomų augalų. Darželiuose geltonuoja medetkos, žaliuoja mėtos, žydi ramunėlės – tik rink, džiovink, tikrai pravers.

„Siūlau vieną pažinties su vaistažolėmis būdą, pradedamą nuo sėklų. Susipažinus su sėklomis, jas pavasarį pasėjus tegul ir visai mažame žemės plotelyje, bus gera ir malonu stebėti, kaip jos augs, prižiūrėti, puoselėti, paskui jau rinkti derlių“, – pasakoja vaistininkas žolininkas.

Į laukus ir miškus pirmą kartą rinkti vaistažolių reikėtų leistis su bent kiek išmanančiu žmogumi, kad jis paaiškintų, kur koks žolynas turėtų augti, kaip jis atrodo, kurią dalį rinkti, kaip džiovinti.

Žolinčių akademijos viceprezidentas sako, kad galima pradėti vartoti pavienius, žinomus gydomuosius augalus, o štai su žolelių mišiniais reikėtų būti atsargesniems. Tarp daugybės sudedamųjų dalių gali patekti ir nuodingų, juk tokių augalų Lietuvoje auga apie šimtą rūšių. Specialistai žinos, kiek to augalo galima įdėti – pradedantysis ne. Ypač atsargiems reikia būti tiems, kurių inkstai blogai veikia. Tuo labiau jeigu ketinama ne kartą kitą vaistažolių arbatos išgerti, o pusmetį ar metus intensyviai gydytis.

Pavyzdžiui, žolelių mišinys, skirtas valyti kepenis, netiks pavargusioms, surambėjusioms kepenims – pirmiausia reikėtų pagerti kitokių arbatų.

 

Arbatos magija

Svečių taip pat nereikėtų vaišinti sudėtingų mišinių žolelių arbatomis, o štai čiobreliai, mėtos, medetkos – visada tiks.

„Daug žmonių tyrinėja arbatžolių ir vaistažolių terapinį poveikį fiziologijai. Mane visada domino poveikis būtent sąmonei – kuo skiriasi poveikis geriant arbatą iškilmingu būdu nuo kasdieniško gėrimo. Paaiškėjo, kad skirtumas didžiulis“, – pabrėžia R. Daugelavičius.

Savo įsteigtoje arbatinėje jis siūlo daugybės įvairiausių žolelių arbatas. Viena iš populiariausių „Anykščių šilelis“. „Joje slypi Anykščių dabartis ir istorija“, – teigia žolininkas ir vardija arbatos sudėtį: jonažolės, čiobreliai, siauralapiai gauromedžiai, mėtos, rugiagėlės, žemuogių lapai ir kt. Kita paprasta, bet ne prasta arbata iš mėtų, melisų, čiobrelių ir medetkų „Anykščių žolelės“ tinka kosuliui, galvos skausmui malšinti, o ir šiaip labai skani.

M. Lasinskas siūlo štai tokių arbatų: padidėjusį dirglumą, nervinę įtampą, nerimą numalšins „Džiaugsmas“ iš paprastųjų jonažolių, vaistinių isopų, paprastųjų raudonėlių, mėtų žolės. Arbatą „Širdžiai“ sudaro vienapiesčių gudobelių žiedai ir lapai, paprastosios sukatžolės, mėtos, vaistinių medetkų žiedai, ji tinka esant aukštam kraujospūdžiui, širdies nepakankamumui, spaudimui ir sunkumui širdies srityje.

 

Nuo seno žinoma ir naudinga

Nijolė Marčiulionienė, Panevėžio miesto poliklinikos Šeimos gydytojų skyriaus vedėja

• Medicina vaistažoles vertina teigiamai, žinoma, jeigu jos renkamos, džiovinamos, saugomos pagal taisykles ir vartojamos pagal paskirtį. Kam neteko gerti nuo seno žinomų ir vartojamų liepų žiedų, čiobrelių, pelynų, ramunėlių, jonažolių, medetkų arbatų.
• Ko gero, kiekvienuose namuose buvo ir yra kampelis, skirtas vaistažolėms laikyti. Tačiau mišinių patiems kurti ir ruošti nepatartina, čia jau aukštasis pilotažas. Reikia žinoti kiekvienos žolelės paskirtį, jų balansą. Nebent galima maišyti porą pačių žinomiausių augalų, pavyzdžiui, liepžiedžius su čiobreliais. Tikrai nepakenks.
• Pastaruoju metu pacientai šeimos gydytojų ypač dažnai teiraujasi, ar galima vienokias ar kitokias vaistažolių arbatas gerti, ar tinka su vartojamais vaistais.
• Patiems vaistažolių rinkti ne visada verta – ne visus augalus galima lengvai atpažinti, lengva supainioti. Be to, ir vietos ne visos rinkti tinkamos.

 

 

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ