Lenkijos žiemos sostine vadinamas aukščiausiai virš jūros lygio įsikūręs šios šalies kurortas Zakopanė turi ką turistams parodyti visais metų laikais.
Tatrų kalnų trasose gausu vaikštinėjančių ar brikelėmis važiuojančių turistų. Nuotr. iš asm. albumo.
Paragauti gaivaus oro
Pačiuose Lenkijos pietuose, prie pat sienos su Slovakija, esančio kurortinio miesto Zakopanės vardas žinomas daugeliui tame krašte nė nesilankiusių lietuvių. Dar nuo mokyklos laikų prisimename, kad garsus mūsų rašytojas Jonas Biliūnas būtent šitame kurorte bandė išsivaduoti nuo sunkios ligos džiovos. Gaivus kalnų oras puikiai tinka tokiems ligoniams.
Gaila, rašytojas šį nuostabų gamtos kampelį pasiekė per vėlai – liga buvo jau toli pažengusi ir net keli apsilankymai kurorte nebepadėjo. 1907 metų pabaigoje, būdamas 28-erių, jis Zakopanėje mirė.
Ilgai rašytojo palaikai ilsėjosi to miesto kapinėse ir tik po daugelio metų buvo parvežti į Lietuvą.
Pirmą kartą atvykus į Zakopanę ir išėjus pasivaikščioti vaizdingais Tatrų kalnų takais ar keltu pakilus į apžvalgos aikšteles ant Gubaluvkos ar Kasprovy Vierch viršūnių, negali atsikratyti jausmo, kad kvėpuoji visai kitokiu nei įprasta, lyg įvairiais prieskoniais pagardintu ir net pasūdytu oru. Toks pojūtis, matyt, galimas tik kalnuose, o ypač tiems lygumų gyventojams, kurie retai kada tokio oro įkvepia.
Atvykus į Zakopanę tiesiog būtina aplankyti pačia Tatrų širdimi vadinamą ežerą Morskoe Oko (Jūros akis) – vieną didžiausių turistų traukos objektų.
Ežerą pasiekti galima ir taip – pirmiausia miesto centre reikia sėsti į ten vežantį autobusą ir vairuotojui sumokėti 10 zlotų (apie 8 litus). Važiuojant kalnų keliais gerą pusvalandį bus malonu pro langą gėrėtis nepaprasto grožio vaizdais.
Tiesa, iki pat ežero autobusas nenuveš – turistai išlaipinami stovėjimo aikštelėje, visada pilnoje autobusų, lengvųjų automobilių, turistų ir įvairiausius suvenyrus siūlančių prekiautojų.
Čia pat išrikiuotos ir tradicinės, visose susibūrimo vietose esančios brikelės, jas pasirengę tempti pakinkyti, papuošti arkliai, tautiniais kostiumais apsirengę vadeliotojai. Kol sezonas dar neįsibėgėjęs ir žmonių negausu, vežiojimo brikelėmis paslaugas teikiantys vyrai neleis turistams lengvai praeiti, kvies į savo karietas, siūlys vis mažesnę kainą nuo iš pradžių prašytų šimto zlotų.
Norinčiųjų pasivažinėti atsiranda, juk iki ežero devyni kilometrai, ir juos tektų įveikti pėsčiomis, joks transportas ten nevažiuoja.
Tačiau ir arkliais galima nuvažiuoti tik septynis kilometrus – toliau vis tiek teks eiti pėstute. Ežerą pasiekę ir jėgų dar turintieji gali ir aplink Jūros akį daugiau kaip tris kilometrus apžingsniuoti, reto grožio vaizdais pasidžiaugti. Tačiau atstumas susidaro netrumpas, o juk dar ir atgal tenka pareiti.
Vis dėlto kilometrai įveikiami ne veltui – sumokėjus kelių zlotų parko mokestį ir žengus į trasą neteks gailėtis. Kvėpuojant gaiviu oru ir gėrintis puikiais vaizdais po kelių valandų pavyks pasiekti neįtikėtino grožio ežerą – Tatrų kalnų puošmeną.
Neaplenkiant Krokuvos
Nuostabusis ežeras – tai tik viena iš vietų, kurias verta aplankyti atvažiavus iki Zakopanės. Kelias iki šio kalnų kurorto netrumpas, nuo Panevėžio teks įveikti visą tūkstantį kilometrų.
Nors atstumų skaičiuoklė parodo, kad tarp šių dviejų miestų 971,2 kilometro, jų, be abejo, susidarys daugiau. Juk kartais ne į tą kelią pasitaiko įsukti ar kokiame įdomesniame pakelės mieste norisi apsilankyti, po jį pasižvalgyti.
Visoje Zakopanėje gausybė vežimėlių, prekystalių, paviljonų, iš kurių prekiaujama turistų mėgstamais vietinės gamybos sūriais.
Į Zakopanę važiuojama per Krokuvą ir tikrai gaila būtų aplenkti šį karalių miestu vadinamą ir su Lietuva glaudžiai susijusį didingą miestą, buvusią Lenkijos sostinę. Priemiestyje palikus automobilį, nesunkiai galima autobusu arba metro pasiekti patį Krokuvos centrą, pasivaikščioti, apsižvalgyti. Įspūdis nepakartojamas.
Pažintį su karališkuoju miestu tinka pradėti garsiajame į pasaulio paveldo sąrašą įtrauktame senamiestyje. Žmonės mielai parodo, kaip nueiti iki „Rynek“ – įspūdingosios Turgaus aikštės. Ji didžiausia iš viduramžių mūsų laikus pasiekusių aikščių visoje Europoje.
Turgaus aikštėje yra ir Turgaus halė, ir didikų rūmai, Šventosios Marijos bazilika, rotušė, didingas paminklai Adomui Mickevičiui, taip pat Žalgirio mūšiui.
Galima aplankyti ir Vavelio kalvą, kurioje stūkso Lenkijos ir Lietuvos karalių rezidencija, Vavelio katedra, yra Jogailos, jo žmonos Jadvygos kapai, ilsisi poeto A. Mickevičiaus palaikai.
Turintiesiems daugiau laiko patariama užsukti į dar vieną čia pat esantį turistų traukos centrą – septynis šimtus metų veikiančią Veličkos druskų kasyklą. Jos požemiuose galima grožėtis iš druskos sukurtomis skulptūromis, koplyčiomis ir net gana didele bažnyčia.
Nors tame Lenkijos regione lankytinų vietų yra ir daugiau, traukiantiesiems į kalnus per daug blaškytis nebereikėtų. Zakopanės gaiva ir grožis jau laukia atvykstančiųjų.
Nakvynę siūlančių daug
Atstumą įveikusieji ir kalnų kurorte apsistojusieji galės rinktis iš daugybės Zakopanės pasiūlymų: vandens parką, terminius baseinus, kavines, ekskursijas, pramogas kalnuose, renginius, klubus ir, svarbiausia, nepaprastą kalnų gamtą, užgožiančią visas kitas galimybes.
Beje, net ir neužsisakiusieji kambario iš anksto suras kur apsistoti, nebent sezonas būtų pačiame įkarštyje ir dauguma vietų jau būtų užimta.
Geru oru nepasižymėjusioje pirmoje birželio pusėje svetingi šeimininkai turistus tiesiog už rankų graibstė, kainas žemino, papildomų paslaugų siūlė, kad tik jų namų neaplenktų. Jau artėjant prie pačio kurorto, jo priemiestyje, artimuose kaimuose ir miesteliuose ant dažno namo sienos ar ant vartų pritvirtintos lentelės, pranešančios apie nuomojamus kambarius. Dažniausiai rašoma trumpai „Pokoji“ („Kambariai“), tik kai kur dar vardijami privalumai: televizorius, vonia, prieiga prie interneto, atskira virtuvė.
O jau pačioje Zakopanėje retas kuris namas neturi iškabos – svečiai laukiami visur, apsigyventi siūlo prie kelio, autobusų stotyje išsirikiavusios močiutės, apie laisvus kambarius praneša skelbimai ant išrikiuotų automobilių. O kur dar gausybė viešbučių, motelių, hotelių, svečių namų. Kainos, aišku, pačios įvairiausios – kiekvienas renkasi pagal norus, poreikius, galimybes.
Birželį buvo galima gauti kambarį su atskiru tualetu, dušu, greta esančia virtuve, televizoriumi, vienam žmogui parai kainavusį apie 30 litų.
Su slidėmis ir be jų
Zakopanė, Lenkijos žiemos sostinė, ypač atsigauna, kai čia suplūsta gausūs slidininkų būriai. Čia vyksta kalnų slidinėjimo, biatlono ir šuolių su slidėmis, net pasaulio taurės varžybos. Zakopanė – Lenkijos slidinėjimo centras, jungiantis slidinėjimo kurortus Kasprovy Vierch, Nosal ir Gubaluvką.
Būtent Zakopanėje dar XVI amžiuje prasidėjo žiemos turizmo verslas Lenkijoje. Dabar čia yra 60 kilometrų paruoštų trasų su skirtingo sudėtingumo šlaitais.
Niekad nenutylantis kalnų upelių čiurlenimas užbūrė ne vieną Tatrų kalnuose viešėjusį turistą.
Žiemą galima paslidinėti kalnų slidėmis ar snieglente, bet ir vasarą čia užtenka aktyvaus poilsio – galima eiti žygin į kalnus, plaukti žemyn upe, maudytis gražiausiuose ežeruose, važinėtis dviračiais.
Tatruose – ne tik kalnų slidinėjimo bet ir pasivaikščiojimo po kalnus trasos.
Turistai mėgsta užsukti į kalnų papėdėse įsikūrusius miestelius ir kaimus, kur randa įdomių, iki šiol išlikusių senų medinių pirkių, gražių bažnyčių. Daug kur galima susipažinti su senosiomis tradicijomis, folkloru.
Pasivaikščiojimai kalnų ir slėnių trasomis tikra atgaiva ir kūnui, ir sielai. Lygumų žmones ypač žavi kalnų upeliai, almantys per krūvas akmenų taip trankiai ir garsiai, kad kartais net susišnekėti neįmanoma. Prie ramios Aukštaitijos upių tėkmės įpratusiesiems tokia kalnų upelių muzika, nepaliaujantis sraunaus ir seklaus vandens šniokštimas per akmenis, iki šiol niekada negirdėtas, verčia ne vienai valandėlei sustingti iš nuostabos
Lėtai žingsniuojant kalnų takais yra kur kreipti žvilgsnį – išlakūs miškai, kai kur audrų ir vėtrų tarsi degtukai išlaužyti, uolos ir olos, vešlios lankos, staigūs nuolydžiai, aukšti pakylimai – tai vis Tatrų žavesys.
Malonu pasivaikščioti ir po Koscieliskos slėnį – antrą pagal dydį kalnų perėją. Jos ilgis (devyni kilometrai) gali būti įveikiamas ir pėsčiomis, ir brikelėje sėdint. Tiesa, arkliai iki galo taip pat nenuveža – porą kilometrų teks ropštis uolomis patiems.
Tuo slėniu einant galima pasiekti Šalčio urvą – „Jaskinia Mrozna“. Jis atidarytas dar 1934 metais ir siekia beveik 500 metrų.
„Puikios klimato sąlygos, unikali gamta, švariausias vanduo čiaupuose, šviežias, prisotintas gaivinančio spygliuočių miškų, augančių kalnų šlaituose ir turinčių savyje mikroelementų ir eterinio aliejaus, balzamo, oras yra idealus pavargusiems ir nusilpusiems žmonėms. Jau daugelį metų šios vietovės oras laikomas gydomuoju esant kvėpavimo takų negalavimams, alergijoms ir leukemijai“, – taip apie poilsį Zakopanės kurorte rašoma jį apibūdinančiame leidinyje.
Pėsčiųjų gatvėje
Iš kalnų sugrįžus į miestą galima aplankyti turgų, paieškoti, kur yra garsiosios Zakopanės kapinės, kuriose ir buvo palaidotas J. Biliūnas. Iš miesto centro, suradus tinkamą autobusą, galima nuvažiuoti į Kuznicą, iš ten keltuvas kelia į Kasprovo viršūnę. Tiesa, gali tekti pastovėti ilgoje eilėje prie bilietų, toks malonus pasivažinėjimas aukštyn patinka daugeliui.
Keltuvais galima keltis į Gubaluvkos kalną, ant kurio dažnai vyksta mugės, šurmuliuoja renginiai.
Ir ant šio kalno, ir turguose, gatvėse, visur daug prekiautojų vietinės gamybos avių pieno sūriais. Kur akis užkliūva – visur staleliai, paviljonai, vežimėliai su mažyčiais po vieną zlotą kainuojančiais ir dideliais už 25 zlotus parduodamais įvairių formų sūriais, turistų mėgstamais ir perkamais. Tarp jų yra ir ožkų sūrių.
Sūriai vilioja ir vaikštinėjant garsiausia Zakopanės gatve – Krupuvka. Tai pėstiesiems skirta ilga gatvė, atkreipianti dėmesį įvairiausius architektūros stilius atspindinčiais statiniais, šioje gatvėje pilna kavinių, parduotuvių, barų, kioskų, muzikantų, ji šurmuliuoja nuo ryto iki vakaro.
Ir šioje gatvėje, ir turguose, ir kitose prekybos vietose, be sūrių, turistams dažniausiai siūloma trijų rūšių pirkinių – iš kailių, odos ir medžio.
Įvairiausi žaislai, pagalvėlės, apklotai, kilimai, suvenyrai iš balto ar spalvoto, minkštutėlio ar šiurkštaus kailio, visokiausių spalvų, formų, dydžių odinės šlepetės, rankinės, diržai, kepurės, o jau dirbinius iš medžio sunku ir išvardyti – pypkės, žaislai, statulėlės, indai, rakandai ir kiti gaminiai, puikiai tinkantys parvežti lauktuvių iš miškuose skendinčių kalnų.
Malda Marijai
Eidami slėniu turistai visada stabteli prie čia įrengtos koplytėlės „Ave, Marija“.
Net vieną kartą per Lenkiją važiavusieji tikriausiai atkreipė dėmesį, kad čia gyvena tikintys, pamaldūs žmonės. Pakelėse labai daug gėlėmis, kaspinais išpuoštų kryžių, koplytstulpių, kiekviename didesniame kaime būtinai yra bažnyčia, kartais ir dvi.
Zakopanės mieste, o ir kalnuose taip pat galima matyti kryžių, koplyčių. Bažnyčiose, gatvėse ir net kalnų trasose daug vienuolių.
Šeimininkas, kurio name savaitei nuomojome kambarį, kiekvieną rytą, bandydamas prisiminti kuo daugiau rusiškų žodžių, vis klausinėdavo, ar ten ir ten buvome, ar tą ir tą matėme, ir paslaugiai braižė planelius, kaip kur nuvažiuoti. Pas juos dar nė karto nebuvo apsistoję svečiai iš Lietuvos, tad išgirdęs, iš kur mes, kėlė nykštį aukštyn: „O, Litva!“
Vieną rytą jis iš nuostabos išpūtė akis, kai išgirdo, kad dar neaplankėmė Fatimos Dievo motinos bažnyčios, pašventintos paties popiežiaus Jono Pauliaus II. Pagal šeimininko nurodymus lengvai suradome įspūdingo grožio, aukso karūna puoštą bažnyčią, kurioje viskas – altoriai, paveikslai, maldos buvo skirta tik Marijai. Ant vartų aukso raidėmis rašyti žodžiai „Totus tuus“ – šviesaus atminimo popiežiaus žodžiai, skirti Dievo Motinai, reiškiantys „Visas Tavo“.
Labai įspūdinga ir Zakopanės centre esanti Šventosios Širdies bažnyčia, į kurią aukštais laiptais galima patekti tiesiai iš pėsčiųjų gatvės Krupuvkos.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
