Istorinį laikotarpį išgyvenančioje, kaip ir Lietuva, prezidentą sekmadienį rinkusioje Ukrainoje yra visko: ir ties įvažiavimais į miestą iš padangų ir smėlio maišų suręstų barikadų, ir dainuojančių fontanų, karo nuojautos ir šventiško šėlsmo. Tokią Ukrainą pamatė lietuviškų šaknų turinčioje Vinicoje apsilankiusi panevėžiečių delegacija.
Tradicinėje, minias sutraukiančioje Europos dienos šventėje Vinicoje šįmet sulaukta gerokai mažiau žmonių nei įprastai. V.Satkevičiaus albumo nuotr.
Buvusį merą mini geruoju
Ukraina, kaip ir Lietuva, sekmadienį ėjo prie balsadėžių rinkti savo šalies prezidento.
Tik Lietuvoje rinkimus sąlyginai galima vadinti politikų kovos arena, o Ukrainoje pasitelkti visi kariniai atributai – kilnojamosios raketos, kulkosvaidžiai, šarvuočiai.
Ukrainiečių visuomenės tyrimų agentūros pergalę prezidento rinkimuose prognozuoja provakarietiškam milijardieriui Petrui Porošenkai, o separatistai skelbia, kad rytinis Ukrainos regionas boikotuos rinkimus.
Istorinį laikmetį išgyvenančioje Ukrainoje yra visko: ir ties įvažiavimais į miestą iš padangų ir smėlio maišų suręstų barikadų, ir dainuojančių fontanų, karo nuojautos ir šventiško svaigulio. Tokią įvairialypę Ukrainą pamatė Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius, su oficialiu kvietimu lankęsis Vinicos mieste šalies pietvakariuose. Ukrainos mieste, kuris Lietuvai nėra toks jau visai svetimas kraštas. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1363 metais Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui paliepus, Vinicoje buvo pastatyta pirmoji pilis, tai gali būti laikoma miesto įkūrimo pradžia.
Dar pernai į Panevėžį atvykęs tuometis Vinicos meras Volodimiras Groismanas su Aukštaitijos sostinės vadovais pasirašė miestų bendradarbiavimo ketinimų susitarimą.
Nuo vasario, kai Ukrainoje valdžią perėmė koalicinė Vyriausybė, V. Groismanui teko vicepremjero ir regioninės plėtros ministro postais.
Turbūt labiau nei politinė karjera V. Groismanui širdį turėtų paglostyti Vinicos gyventojų atsiliepimai apie buvusį merą. Retas savivaldybės vadovas galėtų pasigirti esąs taip mylimas rinkėjų, kaip V. Groismanas.
„Kiek teko kalbėtis su Vinicos žmonėmis, visi gyrė V. Groismaną ir sakė, kad sutvarkytas miestas yra jo nuopelnas“, – įspūdžiais dalijosi V. Satkevičius.
Dėl įtampos šventės neatsisakė
Prieš metus mezgusi draugystę su Europos miestais, Vinica net ir Ukrainai išgyvenant įtemptą laikotarpį sugebėjo savo žmonėms dovanoti šventę.
Vakarų Ukraina, anot V. Satkevičius, kol kas nepanaši nei į išvogtą, nei į praskolintą. Atvirkščiai, Vinica Panevėžio atstovams padarė švaraus, patrauklaus turistams ir netgi prabangos dvelksmo turinčio miesto įvaizdį.
Tiesa, miesto vicemeras Andrejus Reva svečiams pripažino, kad šįmet būta didelių abejonių, ar laikas švęsti, kai šalis bijo karo, išgyvena grivinos devalvaciją, o separatistai demonstruoja jėgą rytiniame regione. Vis dėlto gyventojams prašant Vinica iškėlė miestiečių itin mėgstamą tradicine virtusią Europos dienos šventę. Vicemeras prasitarė, esą šįmet į ją žmonių susirinko gana kukliai. Tą girdėdami Panevėžio politikai tik galvomis lingavo: Aukštaitijos sostinė net per savo gimtadienį sulaukia keliskart mažesnės minios.
Vinicos pasveikinti atvykusių užsienio delegacijų nebuvo gausu – ant scenos pristatyti svečiai tik iš trijų Europos valstybių: Lietuvai atstovavęs Panevėžio meras, Latvijos ambasadorė Ukrainoje bei Lenkijos Kiolco miesto delegacija.
„Būta abejonių, važiuoti ar ne į Vinicą, bet galvojame, kad turime būti nuoseklūs ir palaikyti ukrainiečius. Mes 1991-aisiais irgi gaudėme kiekvieną Lietuvai palankią žinutę iš užsienio. Dabar taip pat elgiasi ukrainiečiai“, – mano V. Satkevičius.
Priversti teisintis net saviems
Ukraina – įvairialypė. Vos kelių šimtų kilometrų skiriami miestai, atrodo, savaip išgyvena didžiosios kaimynės taikiklyje atsidūrusios savo valstybės sunkmetį. Pakeliui į Vinicą esančiame Rovne neramu.
Prie visų įvažiavimų į miestą suręstos barikados iš smėlio maišų, padangų rietuvių, patruliuoja uniformuoti ir šalmus dėvintys policijos pareigūnai bei kariškiai. Tiesa, pasak V. Satkevičiaus, ginklų jų rankose nematyti.
Nors Vinicos valdžia abejojo, ar šįmet dera trankiai minėti Europos dieną, vis dėlto gyventojų pageidavimu dovanojo miestui šventę.
Vinicoje karo grėsmės, atrodo, nejusti. Kad kuriama nauja valstybė, matyti nebent iš patriotizmą kurstančių lozungų „Aš myliu Ukrainą!“
Meilė savo valstybei suvienijo ukrainiečius, priverstus netgi savo artimiesiems, gyvenantiems Rusijoje, įrodinėti nesantys siaubūnai.
„Ukrainiečiai pasakojo, kad net giminaičių iš Rusijos išvadinami fašistais banderovcais. Jie nori gyventi nepriklausomoje valstybėje, o Rusijoje piešiami kaip tautos priešai“, – „Sekundei“ pasakojo meras.
Vakarų Ukraina, anot V. Satkevičius, kol kas nepanaši nei į išvogtą, nei į praskolintą. Atvirkščiai, Vinica Panevėžio atstovams padarė švaraus, patrauklaus turistams ir netgi prabangos dvelksmo turinčio miesto įvaizdį.
Nenuostabu žinant, kad maždaug du kartus už Panevėžį didesnės Vinicos metinis biudžetas siekia per milijardą grivinų, o Aukštaitijos sostinė šįmet verčiasi iš 217 mln. Lt.
Pasididžiavimas – dainuojantys fontanai
V. Satkevičius įsitikinęs, kad miestiečių taip giriamam V. Groismanui ir po jo į miesto valdžios kėdes sėdusiems politikams tenykštė įstatymų bazė leidžia ūkiškai tvarkytis kur kas geriau nei Lietuvos savivaldybėms.
Ukrainoje rankas savivaldai atrišęs bene svarbiausias įstatymas – žemės nuosavybės, numatantis, kad savivaldybės teritorija jai ir priklauso. Lietuvoje savivaldybės apie tokią laisvę kol kas tik svajoja, nes visa žemė – valstybės jurisdikcijoje.
„Panevėžyje savivaldybei priklauso tik Pramonės parko ir arenos teritorija“, – guodžiasi V. Satkevičius.
Jo nuomone, Ukrainoje savivalda, turėdama galimybę valdyti žemę, gali lanksčiai ja disponuoti. Pavyzdžiui, Vinicos pasididžiavimas – į septyniasdešimties metrų aukštį vandenį iššaunantys dainuojantys fontanai yra šokolado baronu vadinamo kandidato į prezidentus P. Porošenkos kompanijos „Roshen“ dovana miestui už Savivaldybės suteiktą sklypą saldainių fabriko statybai.
Nors ukrainiečiai patiria įtampą, vis dėlto gyvenimas nesustoja.
Pažiūrėti valandą trunkančio fontanų muzikos ir šviesos spektaklio kas vakarą į krantinę susirenka maždaug 15 tūkst. žiūrovų – Vinica susižavėjusių turistų ir rinkimuose už P. Porošenką savo balsą pasiruošusių atiduoti miestiečių.
Pastarieji į saldainių verslo magnatą deda didžiules viltis, kad jam pavyks suvaldyti politinę ir ekonominę krizę. Ir Lietuvoje populiarūs jo „Roschen“ saldainiai dabar daugumai ukrainiečių jau tapę prabanga: nuvertėjus grivinai kainos liko tos pačios, o gyventojų pajamos gerokai krito.
Šiuo metu už vieną lietuvišką litą galima įpirkti penkias grivinas, o vidutinis ukrainietiškas atlyginimas tesiekia 600–700 litų, tai yra perpus mažiau nei Lietuvoje. O pigiau nei Lietuvoje tik tabako, alkoholio gaminiai, taip pat saldainiai, tačiau būtiniausių prekių – mėsos, duonos, pieno – kainos nesiskiria nuo lietuviškų.
Kol kas ukrainiečius guodžia tai, kad nors atlyginimai skurdūs, bet jie turi pragyvenimo šaltinį – nedarbo lygis Vinicoje siekia tik apie 4–5 proc. Panevėžyje darbo neturi apie 12 proc. darbingo amžiaus žmonių.
Tiesa, reikia pripažinti: ukrainiečius kol kas gelbėja išpūstas viešasis sektorius. Pavyzdžiui, dukart daugiau už Panevėžį gyventojų turinčios Vinicos savivaldybės socialiniame departamente, kuris analogiškas mūsiškei gyventojus aptarnaujančiai vieno langelio tarnybai, darbuojasi 270 valstybės tarnautojų, o Panevėžyje – 30.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
