Jei kunigą Hermaną Joną Šulcą sutiktum atsitiktinai, nepamanytum, kad šis žmogus kuo nors išskirtinis. Paprastumu ir nuoširdumu žavintis dvasininkas tiek išgyvenęs ir patyręs, kiek ne kiekvienam likimas atseikėja. Ir tikrai ne per drąsu teigti, kad H. J. Šulcas pabuvo ne tik žemiškame rojuje, bet ir pragare.
Kunigas tiki, kad Dievo duotais protu, laisve ir širdimi reikia naudotis kuriant geresnį pasaulį ir savo pavyzdžiu įrodo, kiek daug gali vienas žmogus.
Išdykėliui mišios buvo kankynė
Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje mokinys, vėliau – mokytojas ir berniukų bendrabučio vedėjas, dabar – kunigas salezietis, misionierius, globos namų, amatų mokyklos ir mokyklos Ruandoje bei Jaunimo sodybos Kėkštuose (Kretingos r.) įkūrėjas. Apie jį sukurtas filmas, jis apdovanotas valstybiniais apdovanojimais ir tapęs kelrodžiu tūkstančiams vargingosios Ruandos vaikų. Tęsti ta pačia gaida galima be galo. Tik vargu ar tikrai pelnytos liaupsės džiugins „Sekundės“ pašnekovą H. J. Šulcą.
Už lakoniškų frazių slypi ypatinga kunigo patirtis, galinti ne vienam išspausti ašarą ir padėti suvokti, rodos, tokią paprastą tiesą – mūsų misija šioje žemėje yra išdalinti save kitiems, arba – ir vienas lauke esi karys.
1939-aisiais Klaipėdoje, lietuvaitės katalikės ir vokiečio liuterono šeimoje gimusio H. J. Šulco istorija prasideda, kai jis, tėvui mirus, su mama iš Klaipėdos patraukė į Vokietiją ir pradėjo mokytis Vasario 16-osios gimnazijoje.
„Buvau labai padykęs vaikas, dažnai krėsdavau išdaigas“, – mintimis į vaikystę grįžta misionierius.
Jis juokdamasis prisipažįsta, kad mieliau laiką leisdavo su draugais nei prie vadovėlių.
„Kai ateidavo bendrabučio prižiūrėtojas, apsimesdavome, kad mokomės“, – vaikystės nuotykių nė nebandė slėpti H. J. Šulcas.
Po vienų vasaros atostogų į mokyklą grįžusio berniuko laukė nemaloni staigmena: draugai, su kuriais buvo smagu šėlti, – dingę.
„Vėliau sužinojau, kad jie kunigų iš Romos kvietimu išvyko mokytis į Italiją. Žinoma, užsimaniau ir aš. Kelionei reikėjo mūsų kapeliono leidimo. Viskas būtų buvę gerai, bet turėjau problemėlę – nesilankydavau mišiose“, – pasakoja kunigas Hermanas.
Žinoma, gimnazijos kapelionas Italijon panūdusio gimnazisto paklausė, ar šis lankosi mišiose. „Susigėdęs papurčiau galvą. Bet klausimai nesibaigė. Kai manęs paklausė, kodėl aš neinu į bažnyčią, sumurmėjau, kad pamirštu.
„Gerai, aišku, aš pagalvosiu dėl leidimo, o tu šeštadienį ateik pas mane nuplauti dviratį“, – toks tuomet buvo kapeliono sprendimas. Hermanas dviratį nuplovė. „Norėjau įsiteikti“, – šypsosi misionierius. Tačiau kapeliono būta atkaklaus. Atsisveikindamas jis vaikinukui priminė, kad ir į mišias reikia ateiti. „Aš atėjau. Man nepatiko, bet ėjau. Tokia kankynė truko metus, bet pasiekiau savo tikslą – išvykau mokytis į Italiją, į Romą“, – prisiminimais dalijosi H. J. Šulčas.
Pasiūlymas atėmė žadą
Romoje vaikino laukė daug netikėtumų. Bene daugiausia staigmenų pateikė mokytis pakvietę kunigai. Jie sulaužė Hermano susikurtus dvasininko stereotipus.
„Kunigas iki kelionės į Romą man buvo rimtumo įsikūnijimas, bet ten, mokykloje, jie kartu su mumis, vaikais, žaidė futbolą“, – tuomet stebėjosi H. J. Šulcas.
Laikas bėgo, vaikinas brendo, mokėsi, atitolo nuo išdaigininkų bičiulių ir vieną dieną, kaip ir visi baigiantieji mokyklą, buvo pakviestas į direktoriaus kabinetą aptarti ateities planų. „Neįsivaizdavau, ką noriu veikti po mokyklos. „Būk kunigu“ – pasiūlė direktorius. Nebūčiau drįsęs ir pasvajot apie tokią garbingą profesiją. Likau be žado“, – apie lemtingąjį pokalbį pasakoja misionierius.
Kiek pasvarstęs, H. J. Šulcas pasuko mokyklos direktoriaus pasiūlytuoju keliu. Aktyvus ir judrus vaikinas sugebėjo suderinti pasirinktos profesijos rimtumą ir savo aktyvų gyvenimo būdą.
„Viename Italijos vienuolyne, kur man teko gyventi, aktyvus laisvalaikis nebuvo toleruojamas. Nepaisant šio didelio minuso, vienuolyne manęs laukė dar kitas netikėtumas – dušas tik kartą į savaitę. Teko pasistengti, bet pavyko įtikinti kitus kunigus, kad leistų man palakstyti parke. Aišku, be sutanos. Po pasibėgiojimo tekdavo praustis šaltu vandeniu ir dar dairytis, kad niekas nematytų“, – kadaise ne tokią smagią patirtį dabar su šypsena prisimena H. J. Šulcas.
Šokas ištiko Ruandoje
Hermanas vis ieškojo savęs: dirbo Brazilijoje, Kanadoje, Amerikoje, Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje, Italijoje, išmoko 8 kalbas.
„Tada man buvo pasiūlyta rinktis vieną iš trijų darbo vietų. Aš labai norėjau iššūkio ir mano mintys krypo Haičio link. JAV dirbti nenorėjau, o apie Ruandą nebuvau girdėjęs. Buvo pasakyta, kad jeigu tikrai ieškau iššūkio, turiu keliauti į Ruandą“, – sakė kunigas.
1978-aisiais, vos ten nuvykus, misionieriaus laukė šokas.
„Visur – didžiulis skurdas, valstybė nė nesistengia jo slėpti, vandens ir maisto trūkumas, bet žmonės su tuo susitaikė ir mes gyvenome draugėje. Tariausi radęs rojų, visi tokie nuoširdūs ir nesugadinti. Dėkojau Dievui už tai, kad mane čia atsiuntė, atidariau mokyklą vargšams vaikams, ten jų mokėsi apie 300. Ruandoje vanduo – aukso vertės, tad praustis tekdavo itin retai. Prisiminus gyvenimą Italijoje, imdavo juokas iš tenykščių nepatogumų“, – pasakoja kunigas.
Ruandai H. J. Šulcas atidavė beveik keturis dešimtmečius. Mažoje ir itin skurdžioje Afrikos valstybėje dvasininkas tapo atrama ir užuovėja tūkstančiams vaikų, tiesiančių savo širdis į gerumą, tetrokštančių, rodos, tokių paprastų dalykų – šiek tiek šilumos, jaukumo ir paprasto normalaus gyvenimo.
Kunigo netrikdė, kad mišias teko laikyti po medžiu ar net be altoriaus. H. J. Šulcas suvokė, kad kalbėti apie Dievo gerumą, kai žmonės nuolat alkani, – sudėtinga ir visa savo esybe stengėsi padėti vietiniams išgyventi. Nedidelė misionieriaus įkurta sodyba Ruandoje išaugo į tikrą vilties švyturį. Mokykla, ambulatorija, karvių ūkis, malūnas, netgi gimnazija ir – tikras stebuklas Ruandoje – laistomi laukai, bažnyčia, laboratorija, gyvenamieji namai – viskas sukurta Ruandos žmonėms.
Vaikai čia gali išmokti rašyti, įgyti amatą. Globotinių H. J. Šulcas neskaičiavo, bet per kelis dešimtmečius jų būtų tūkstančiai. Yra baigusiųjų universitetus, dirbančių teisėjais, policininkais, vadovaujančių Ruandos mokykloms.
Žudynės rojų pavertė pragaru
„Kai Ruandoje jaučiausi jau įsitvirtinęs, kai turėjau savo sodybėlę, kur gyveno daug vaikų, susipyko dvi vietinės gentys. Šis ginčas virto protu nesuvokiamomis žudynėmis, nusinešusiomis milijono žmonių gyvybes.
„Mano vaikai beveik visi buvo išžudyti“, – apie Ruandoje 1994-aisiais atsivėrusį pragarą su didžiule gėla kalbėjo dvasininkas. 1994-aisiais šioje Afrikos valstybėje buvo įvykdytas vienas žiauriausių genocidų. Hutų (Ruandoje gyvenanti etninė grupė) radikalai per 100 dienų išžudė apie 1 mln. tutsių ir nuosaikesniųjų hutų.
Ruandoje, Muchos kaime įkurtoje H. J. Šulco sodyboje iš 120 ten gyvenusių vaikų gyvi liko tik 12. Tai, kad šiandien kunigas gyvas ir kalbasi su mumis – stebuklas, nes buvo žudomi visi: seneliai, naujagimiai, mokytojai. Skerdynės buvo protu nesuvokiamos: mokytojas žudė mokinius, kaimynas – kaimynus, pacientai – gydytojus, tarsi žemėje nebeliko vietos jokiam žmoniškumui.
„Buvau visiškai palūžęs, eidavau vienas į mišką. Meldžiausi ir verkiau. Meldžiau Dievą mirties ir nebemačiau gyvenimo prasmės. Norėjau, kad Dievas mane pasiimtų“, – siaubingiausius išgyvenimus prisimena misionierius.
Tuo itin dramatišku ir skausmingu metu dvasininkui padėjo artimi žmonės. „Pamačiau, kad likusiems gyviems vaikams vis dar reikia mano pagalbos. Atkūriau mokyklėlę, kurioje dabar mokosi 600 vaikų“, – pasakoja H. J. Šulcas.
Jis nekalba apie tai, kad po kruviniausių pasaulio skerdynių sodyba buvo išgrobstyta. Kukliai nutyli ir tai, kad nebodamas realių pavojų vaikščiojo po Ruandos miškus, rinkdamas ten išmėtytus sulaukėjusius, su žvėrimis gyvenančius, žmonių kalba nebekalbančius vaikus ir glaudė juos savo atstatomoje sodyboje.
Geresnio gyvenimo ir laimės simboliu tapusi sodyba buvo atstatyta per dvejus metus iš geros valios žmonių aukų. Mums, neišsirenkantiems, su kokiu padažu valgyti picą, visai nepakenktų žinoti, kad Ruanda – viena neturtingiausių pasaulio valstybių ir pusė vaikų iki trejų metų šioje šalyje neišgyvena. Gerai, kad žmonės gali pavalgyti kartą per dieną, dažnai nėra net to. Daugelis per savo trumpą gyvenimą (vidutinė gyvenimo trukmė Ruandoje tesiekia 40 metų) taip ir nesužino, koks mėsos skonis, nes tokios prabangos negali sau leisti.
Net orių laidotuvių negali sau leisti, nes karstui paprasčiausiai nėra pinigų. Dažniausiai mirusieji laidojami šalia vargingų ruandiečių būstų. Ir kokie šventvagiški H. J. Šulco išgyvenimų fone atrodo sočių, patogiai gyvenančių, žmonių svarstymai – aukot tuos penkis litus Afrikos vaikams, ar išgert dar vieną puodelį kavos.
Gausi ruandiečio šeima per metus pragyvena iš 100–150 dolerių. Ir tikrai ne sugraudinti norint sakoma, kad neišgertas kavos puodelis gali išgelbėti ne vieną gyvybę Ruandoje.
Gerumu dalijasi ir su lietuviais
Kunigas H. J. Šulcas puikiai žinomas ir visada labai laukiamas svečias ir Lietuvoje. Kretingos rajone, Kėkštų kaime, veikia misionieriaus įkurta Jaunimo sodyba. Ją dvasininkas įkūrė kadaise senelio turėtoje žemėje.
Sodyba iš pradžių tapo namais netoliese esančio Kalotės sąvartyno vaikams. Dabar čia vyksta stovyklos vaikams ir jaunimui. H. J. Šulco Jaunimo sodyboje jie sužino, kas yra gerumas ir kaip jis keičia pasaulį. Beje, dvasininkas per visą pokalbį globojamų vaikų nė karto nepavadino globotiniais, „Mano vaikai“, – sako kunigas.
Kalbėdamas net apie pačius tragiškiausius savo gyvenimo momentus, jis šypsosi. Klausantieji braukia ašarą, o jis – šypsosi, žvelgdamas giedromis, gerumu spinduliuojančiomis akimis. Ir dirsteli į laikrodį. Misionierius laukiamas visur – Vokietijoje, Italijoje, Lietuvoje…
“Dievas žmogui davė širdį, protą ir laisvę. Dievas nejuokauja su mums duotomis dovanomis, todėl turime ir turėsime atsakyti už tai, kaip su jomis elgiamės“, – paklaustas, kas yra žmoniškumas, kartą yra sakęs H. J. Šulcas. Į jo laikomas mišias kuklioje gimnazijos Visų Lietuvos Šventųjų koplyčioje net padykę mokiniai rinkosi tikrai ne dėl to, kad norėjo įtikti garbiam svečiui. Ne kasdien sutiksi žmogų, kuris gyvena taip, kaip kalba, o kalba – kaip gyvena.
Niko Šošič, Specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos
