Nors Lietuvoje policininkų trūksta, sudominti jaunimą šia profesija nelengva. Menki atlyginimai, didžiulė atsakomybė, viršvalandžiai – vargu ar apie tai svajoja jaunas žmogus. Tikėtina, kad ateityje prisikviesti į tarnybą Lietuvos policijoje gali būti dar sudėtingiau, nes nusprendę tapti policininkais lietuvių jaunuoliai mielai laukiami Vokietijoje. Studijuojantiesiems žadama tūkstančio eurų stipendija net du kartus didesnė už mūsų patrulio mėnesio algą.
Vokietijos policininkai visuomenės pagarbą ir pasitikėjimą užsitarnavo sąžiningu darbu.
Skundikais nevadina
Tik naivuoliai gali manyti, kad kirtus Lietuvos sieną įstatymų pažeidėjų mažiau, o jų daromi nusikaltimai – ne tokie sunkūs kaip Lietuvoje. Peteris Hofmanas, Vokietijos Heseno žemės vyriausiasis komisaras, sutiko su „Sekunde“ pasidalyti mintimis apie policininko darbo kasdienybę.
Ekstremalių situacijų kasdien tikrai netrūksta, bet akivaizdu – vokiečių požiūris į policijos pareigūnus gerokai skiriasi nuo mūsų. Lietuvių policininkų budrumą vis dar bandantieji užmigdyti kyšiais vargu ar rizikuotų pakiša vilioti vokiečių pareigūną.
Vietiniams net sunku išaiškinti kyšio davimo prasmę, jiems nesuvokiama, kad už nelegalų atlygį pareigūnas galėtų padėti pažeidėjui. Policininkai vokiečiams – autoritetas, jis užsitarnautas sąžiningu darbu. Todėl visuomenė laiko pareiga padėti policijai.
Pranešimas apie ne ten pastatytą mašiną, neleistinoje vietoje sukurtą laužą, sklindantį triukšmą, įtartiną asmenį, surastą piniginę, netgi apie tai, kad kelias dienas kaimynas neatitraukia užuolaidų, nelaikomas skundimu. Atvykėliams tenka perprasti nerašytą taisyklę, kad už saugumą ir viešąją tvarką jaučiasi atsakingas kiekvienas bendruomenės narys, kad jie nepakantūs pažeidėjams.
Vokietijoje įsikūrę lietuviai tą greitai suvokia. Feisbuke yra toks patarimais: „Negrilinkite prie ežero, nes vokiečiai iš karto praneša policijai, gausite dideles baudas.“
Prie mirties neįmanoma įprasti
Paprašytas papasakoti apie savo karjerą policijoje, komisaras P. Hofmanas šypteli. Jam teko pradėti nuo žemiausio laiptelio ir iš arti matyti itin tragiškų avarijų pasekmes. Prieš keturis dešimtmečius tapęs policininku, P. Hofmanas iš pradžių buvo eilinis patrulis.
„Per keturiolika savo darbo gatvėje metų supratau vieną dalyką: galima priprasti prie visko, tik ne prie mirties“, – „Sekundei“ tvirtino ilgametis pareigūnas.
Lietuviai laukiami Vokietijos policininkų gretose.
Per tą laiką jam teko vykti į šimtus avarijų vietų.
„Pirmieji kartai buvo tiesiog siaubingi. Sužaloti žmonės, nuplėštos galūnės, lavonai. Nors tai ir skamba nežmoniškai, prie visų šių žiaurumų aš ir dauguma mano kolegų pripratome. Tačiau kaskart išgyveni tikrą dramą, kai žmogui vyksti pranešti apie jo artimojo mirtį“, – pasakoja komisaras.
Antai jaunas vaikinas, surūkęs pusę suktinės „žolės“, naktį važiavo automobiliu, viršijo greitį ir, atsitrenkęs į stulpą, žuvo.
„Policininkas beldžiasi į jo artimųjų namus, įeina į vidų. Motina jau viską supranta, bet vis tiek praeina ištisa amžinybė, kol ji paklausia, kaip viskas nutiko. Štai kas sunkiausia šiame darbe. Pranešti, kad nebėra žmogaus. Nesvarbu, kiek kartų tai darysi, visada matai, kaip suktinė, o gal butelis alaus visiškai sužlugdo šeimą, kaip 0,5 promilės sulėtina reakciją, neleidžia sustabdyti laiku automobilio ir pasiunčia jauną žmogų į fizinę, o jo šeimą – į moralinę pražūtį. Nesvarbu, kaip gerai esi pasiruošęs, visada bus sunku pasakyti, kad mylimo šeimos nario jau nebėra“, – skaudžią darbo pusę atveria P. Hofmanas
Policininkas – irgi žmogus
Mažuose Vokietijos miesteliuose vyrauja nesunkūs teisės pažeidimai ir smulkios vagystės, o didmiesčiuose policininkų darbo specifika kitokia.
Mintautas Paškevičius, jaunas vairuotojas, gyvenantis Frankfurte, bet dažnai važinėjantis į Hiutenfeldą, tikina, kad policininkai, tikrinantys dokumentus mažame miestelyje, yra daug mandagesni ir draugiškesni nei didmiesčio pareigūnai.
„Sustabdę kaimelyje ir patikrinę dokumentus, palinkėjo gero kelio, o Frankfurto pareigūnai dar nė neprisistatę šnairavo į mano mašinos lietuviškus numerius ir klausė, iš kur esu atvykęs“, – savo patirtimi dalijosi jaunasis vairuotojas.
P. Hofmano tai nenustebino, nes, pasak komisaro, pareigūno elgesį gali lemti ir jo tarnybos vieta. Hiutenfeldas – ramus kaimelis, jame nusikaltimas – neeilinis įvykis, o vos už keliasdešimt kilometrų esantis Frankfurtas laikomas vienu pavojingiausių Vokietijos miestų. „Heseno žemėje maždaug 80 procentų pareigūnų sužalojama ar nužudoma būtent Frankfurte. Įsivaizduokite save policininko vietoje, jeigu praradote kolegą, jei stabdydami automobilį nežinote, kas sėdės prie vairo. Aišku, kad iš atsargumo ir nežinios, kas laukia, pareigūnas tampa šaltesnis, oficialesnis, dalykiškesnis. Tiesiog vykdykite komandas ir pamatysite, kaip aprimsta pareigūnas. Juk jis – irgi žmogus“, – profesionaliai mitus apie gerus ir blogus policininkus išsklaidė komisaras.
Prekybos centrų siaubas – vaikai ir senukai
Kalbėdamas apie mažesnių Vokietijos miestelių nusikalstamumo specifiką, pareigūnas pabrėžė, kad juose didžiausia problema ne narkotikai ar chuliganizmas, o vagystės iš prekybos centrų.
„Nedideliame Virnheimo miestelyje vagystės registruojamos kone kasdien. Vagys itin mėgsta sukiotis prekybos centre“, – „Sekundei pasakojo P. Hofmanas.
Nugvelbti ką nors iš prekybos centro bene dažniausiai kėsinasi 12–18 metų vaikai ir vyresni nei 65-erių senjorai.
Galima lyginti su lietuvių vaikų pamėgtu policininkų sukurtu šuneliu Amsiumi.
„Taigi jeigu kada susimąstėte, kokius žmones prekybos centruose vaizdo kameromis stebi apsaugininkai, žinokite, kad iš maždaug 30 000 tūkst. žmonių, kasdien apsilankančių Virnheimo prekybos centre, stebimi yra ne užsieniečiai, ne tempiantieji didžiulius krepšius, o pensininkai ir nepilnamečiai“, – teigė pareigūnas.
Jis pabrėžė, kad atvejų, kai pamirštama sumokėti už smulkias prekes, ne taip ir mažai: jaunuolis įsidėjo į kelnių kišenę baterijas ir pamiršo, dvylikametė iš prekybos centro išėjo su pigiu žiedeliu ant piršto, irgi pamiršusi už jį sumokėti.
„Tokie atvejai mums jokia naujiena. „Pamiršimai“ ar tikrieji pamiršimai sudaro 70 proc. visų vagysčių iš prekybos centrų. Jei ką nors paėmėte tikrai netyčia, patarčiau nebijoti apsaugininkų, viską paaiškinti, parodyti savo kitų prekių čekį, ir nemaloni situacija baigsis gražiai“, – patarimus dalijo P. Hofmanas.
Kvietimas – ir lietuvių jaunuoliams
Aukšto rango vokiečių policijos pareigūnas lietuviškoje Vasario 16-osios gimnazijoje apsilankė neatsitiktinai.
„Kas norite tapti policininku?“ – lietuvių klausė P. Hofmanas. Nekilo nė viena ranka. Keturis dešimtmečius policijoje dirbantis komisaras nepuolė klausti kodėl, o ramiai pradeda pasakoti, kaip tampama policininku.
„Tapti policininku gali tiek išlaikiusieji abitūros egzaminus, tiek pasirinkusieji vadinamąją mažąją abitūrą – kai baigus vienuolika klasių metus dirbama norimoje srityje ir paskui gaunamas atestatas. Studijuojantiesiems Policijos akademijoje mokama tūkstančio eurų stipendija. Gera žinia ta, kad baigusieji visada turės darbą ir socialines garantijas“, – apie tarnybos Vokietijos policijoje perspektyvas pasakojo P .Hofmanas.
Pasak komisaro, Policijos akademijoje laukiami ir imigrantai, neturintieji Vokietijos pilietybės.
„Laisvas žmonių judėjimas pateikia policijai naujus iššūkius. Šiuo metu tokiose šalyse kaip Vokietija, kur imigrantų tikrai daug, turint kitos šalies pilietybę gauti studijų vietą Policijos akademijoje yra daug lengviau. Nes imigrantas pareigūnas geriau supranta savo tautiečių mentalitetą ir gali profesionaliau išspręsti konfliktinę situaciją“, – mano komisaras.
Kad lietuviui policininkui Vokietijoje gali tekti susidurti su šioje šalyje įstatymus pažeidžiančiais savo tautiečiais – labai realu. Juk ne paslaptis, kad lietuviai į šią šalį vyksta ne tik dirbti ar studijuoti.
Spauda ne kartą rašė apie Vokietijoje vagiančius automobilius, prekiaujančius narkotikais ar itin sunkiai nusikaltusius lietuvius. Atsitinka ir taip, kad laimės paieškos šioje šalyje nemokant kalbos, nežinant įstatymų mūsų tautiečius paverčia nusikaltėlių aukomis, tad lietuviškai kalbantis pareigūnas tokiems žmonėms būtų nemenka paspirtis.
Tvirto apsisprendimo tapti Vokietijos pareigūnais kol kas neišsakė nė vienas lietuvis gimnazistas, tačiau neslėpė, kad norėtų būti panašūs į charizmatiškąjį komisarą P. Hofmaną: geri pavyzdžiai įkvepia.
Niko ŠOŠIČ, Specialiai „Sekundei“ iš Vokietijos
