Vieno garsiausių šalies magelanų Dainiaus Kinderio kelionių žemėlapyje – beveik devynios dešimtys aplankytų valstybių. Vienose bėgtas maratonas, per kitas – tik važiuota autostopu. Į kai kurias šalis jam norisi grįžti dar ne kartą, bet yra tokių, į kurias neberizikuotų keliauti.
Maroko oazėse – datulės.
Prisipažinsiu, kai į rankas paėmiau Dainiaus Kinderio knygą „Atgal į Afriką“, ją perskaičiau vos per dvi dienas. Skaitant ne kartą kilo mintis: „Nejaugi tai neišgalvota, o tikra?“ Kai kurie pasakojimai – lyg lakios fantazijos autoriaus vaisiai. Tačiau D. Kinderis iš tikrųjų savo kailiu patyrė, ką reiškia autostopu keliauti po Afriką. Ir ne tik ją. Žurnalistas, rašytojas, bėgikas 32-ejų Dainius Kinderis savo aistrą pavertė mėgstama veikla: norintiesiems pažinti egzotiškus kraštus jis padeda nukeliauti į tolimiausius pasaulio kampelius. Dienraščiui „Sekundė“ D. Kinderis atskleidė savo svajones, sportines ambicijas bei papasakojo apie pasikeitusį požiūrį į nutrūktgalviškas keliones.
Svajonių neskubina
– Ar dar liko neaplankytų šalių, į kurias norėtumėte nuvykti?
– Prieš 10–15 metų, kai tik pradėjau keliauti, turėjau penkias šalis, į kurias labiausiai norėjosi nukakti. Kol kas buvau tik vienoje iš jų – Izraelyje. Brazilija, Islandija, Madagaskaras ir Japonija lieka ateičiai. Aš labai noriu apsilankyti jose ir nėra jokių rimtesnių priežasčių, kodėl būtinai norėčiau ten nuvykti. Tiesiog yra jausmas, tačiau to visiškai neskubinu. Per savo gyvenimą aplankiau 85 šalis. Tikrai turėjau galimybių įgyvendinti savo tikslą. Gal laukiau ženklo, tam tikro momento, kad jau metas ten vykti.
– Kodėl?
– Anksčiau labai mėgdavau ekspedicijas – išvažiuoti pusei metų, pasiekti tam tikrą tikslą. Pavyzdžiui, kelionei į Braziliją tektų ilgai ruoštis, reikia daug pinigų, laiko. Kol mano profesinė veikla nebuvo susijusi su kelionėmis, reikėdavo papildomai dirbti pusę metų, kol galėdavau išsiruošti į ilgą kelionę, pavyzdžiui, Afriką.
Dabar, keliaudamas su žmonėmis, dažnai grįžtu į tas pačias vietas. Tai darbas, bet ne asmeninis reikalas ir ambicija pasiekti tam tikrą tašką, vietas, kuriose dar nebuvau viešėjęs.
Košmarus perdavė skaitytojams
– Ar ryžtumėtės dar vienai kelionei autostopu per Afriką?
Po Maroką D. Kinderis gana dažnai keliauja, jam Sacharos kopos – ne naujiena.
– Nebevažiuočiau dėl kelių priežasčių: vienas dalykas – tai nepakartojama ir antrą kartą būtų nebe tas. Antras dalykas – tai labai sudėtingas žemynas. Daug rizikos, kai vyksti į nepatikrintus kraštus. Kalbu apie valstybių sienų kirtimą, armiją, policiją. Trečias dalykas – būdamas 24-erių galėjau tai padaryti. Laisvai galėjau išvažiuoti, manęs niekas nelaikė, neturėjau šeimos. Dabar turiu šeimą, kūdikį, visai kita atsakomybė. Kai kurių vietų aš nebekirsčiau vien dėl tykančių pavojų: pavyzdžiui, Nigerijos, Kongo, Kamerūno. Nežinai, kas gali atsitikti, kai keliauji vienas su kuprine ant pečių per džiungles ar plauki valtimi per nežinomas pelkes.
– Ar tiesa, kad po tos kelionės į Afriką autostopu jus kamavo košmarai?
– Taip, tai nuo maliarijos, aš du kartus persirgau ir grįžęs dar perėjau reabilitaciją. Kol neparašiau knygos „Atgal į Afriką“, tol mane tie košmarai kankino. Tai buvo kažkokios nesąmonės, ryškūs sapnai, bet kažkoks kratinys. Tie košmarai dingo, kai parašiau knygą. Manau, juos perdaviau skaitytojams (red. – šypsosi).
– Kaip atsiranda naujos kelionių kryptys?
– Dauguma maršrutų, išbandytų keliaujant autostopu, niekur nedingo, liko galvoje. Tai, ką aš pamačiau, ką patyriau, siūlau išbandyti kitiems. Aišku, ne visi maršrutai po Aziją, Afriką tinka visiems, norintiems patirti nuotykių. Pavyzdžiui, vykti į Nigeriją, Gaboną, Kamerūną būtų pavojinga. Diplomatinės tarnybos nerekomenduoja ten keliauti dėl šalyje vykstančių neramumų bei didelio nusikalstamumo. Mažai kas norės keliauti dėl kelionės pavojingumo.
Kartais pats ieškau naujų krypčių, jas patikrinu. Populiarėja individualios kelionės, į kurias išsiruošia po vieną, du žmones. Jiems nereikia jungtis prie grupių, derinti datų.
Kai kurių kraštų neįmanoma perprasti
– Kokie žmonės į jus kreipiasi, ieškantys nuotykių, adrenalino, egzotikos, pavojų?
– Tikrai ne ieškantieji standartinių poilsinių kelionių. Tokių paklausimų sulaukiu labai mažai. Žodis magelanas – tam tikra nuoroda ir ženklas. Kas domisi, supranta, kad šiame žodyje užkoduoti tyrinėjimai, kažkas nestandartiška. Juk Magelanas tyrinėjo pasaulį. Lietuviai – labai mėgstanti keliauti tauta. Yra įvairiausių turistų tipų. Su tais standartiniais, kuriems svarbu geras paplūdimys, viešbutis ir jūra, mes savo darbe nesusiduriame. Yra atradėjai, tie, kurie keliauja kasmet. Tokiems siūlome įdomesnius maršrutus, tačiau ir kelionės brangesnės. Kuo šalis ir oro uostas mažesni, tuo keliautojams įdomiau.
– Jūsų svetainėje radau kelionių pavadinimus: „Marokas aštriai“ arba „Filipinai lengvai“. Kas slypi už šių žodžių?
– „Aštriai“ – neturistinis, „nepopsinis“ variantas, kai nukrypstama nuo standartinio maršruto, tačiau nieko tokio sudėtingo, kas nebūtų įveikiama bet kuriam normalų fizinį krūvį pakeliančiam turistui. Tai gali būti kalnai, bet tai nebus alpinizmas, tai gali būti plaukimas upės slenksčiais, naudojant didelius pripučiamuosius plaustus, bet be persivertimų.
„Lengvai“ – poilsinis variantas, bet jokiu būdu ne gulėjimas paplūdimyje. Tai gali būti kelionės su kuprine per džiungles, tačiau čia nebus intensyvumo, skubėjimo, tai daugiau įdomi pažintinė ir kultūrinė programa.
– Ar pats patiriate atradimo ir pažinimo džiaugsmą? Kas kelionėse jus nustebina?
– Dabar dažniausiai keliauju su paties organizuojamomis grupėmis. Įdomu pamatyti kitomis akimis tą pačią šalį. Pavyzdžiui, Maroke viešėjau 9 kartus, Šri Lankoje buvau 7 kartus. Važiuojant tuo pačiu keliu blogiausia tai, kad tu jau gali nuspėti, kas bus už vieno ar kito kampo, kokia tyko problema, ir panašiai. Esi jau pasiruošęs netikėtumams, nelieka adrenalino. Kita vertus, pamatai, kad žmonės džiaugiasi, ir tau tada dvigubas džiaugsmas. Supranti, kad padėjai išpildyti jų svajones.
Yra tokių, kurie sako, kad bent kartą gyvenime būtinai nori nuvažiuoti į Filipinus arba Keniją, Tanzaniją. Ir aš galiu prisidėti prie jų kelionės kartu keliaudamas su jais. Bet kokiu atveju, kad ir kiek kartų keliautum, kiekviena Afrikos, Azijos šalis turi savų niuansų, smulkmenų, kurių niekada neperprasi.
Po maratoną kiekviename žemyne
– Mėgstate bėgioti, ar lieka laiko ir šiam pomėgiui?
– Dabar laiko lieka mažiau. Bet kiekvienais metais stengiuosi nubėgti po keletą maratonų: Lietuvoje ir užsienyje. Turiu tikslą – įveikti septynis maratonus skirtinguose žemynuose. Kai nusistovės kelionių verslas, skirsiu daugiau dėmesio bėgimui ir savo tikslui įgyvendinti.
– Kiek iki tos svajonės liko?
Kol kas mano sąraše tik Europa, Azija ir Afrika, tad turiu įveikti maratoną Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje bei Antarktidoje. Kad galėčiau jame startuoti, turiu gauti teisę – įveikti šešis maratonus skirtinguose žemynuose.
Linas JOCIUS
