Sako, tylų Kūčių vakarą kiekvieną iš mūsų aplanko angelas sargas. O panevėžiečių Aniceto ir Irenos Kutrevičių namus sergsti ne vienas, bet netgi šimtai sparnuotų globėjų.
Kutrevičių namuose nusileidę angelai – ne liūdno veido ar ilgesingo žvilgsnio, ne pamaldžiai sunėrę rankas. Tokie priverstų nusišypsoti net paniurėlį – sparnais plevena Čarlis Čaplinas, žavią smalsią nosį atkišęs į aktorę Reginą Varnaitę labai panašus angelas. Čia pat ir juodaodis angelas, A. Kutrevičius prasitaria, kad šio prototipą matęs Londono gatvėse.
„Nesu nei angelas, nei latras, gal kada nors įleis į dangų Petras“, – sueiliuoja ne tik angelus drožiantis, bet ir trejetą eilėraščių knygelių išleidęs A. Kutrevičius. Ir skuba pridurti apie kelionę pas dangaus vartus saugantį šventą Petrą nė nemąstantis. Šeimininkai šmaikštauja, kad jiems nėra reikalo skubėti į dangų, mat jo gyventojų angelų pilnutėliai pačių namai.
Patranka kieme – karaliui pagerbti
Išpuoselėtame kieme svečius pasitikęs A. Kutrevičius juos pirmiausia veda ne į namus. Šeimininkas kviečia užsukti ten, kur pats praleidžia daugiausia laiko – į dirbtuvėles ūkio pastate. Jei žmona neprimintų, kad žmogui vien angelų draugijos nepakanka, jei sodelyje prie lesyklos nečirškautų trupinių reikalaujantys žvirbliai, A. Kutrevičius iš savo karalijos koją retai iškeltų.
Dirbtuvėlėse – ne tik drožėjui reikalingi įrankiai, paties iš akmenų sumūryta krosnis, bet ir pats tikriausias muziejus, menantis Kutrevičių giminės praeitį, liudijantis dabartį. Akį traukte traukia tautiniais raštais dekoruotos trys skrynios. Dabar jose saugomi dukters ir dviejų anūkių žaislai, o kadaise Latvijos pasienyje gyvenę pono Aniceto tėvai vieną jų prikraudavo lašinių, dešrų, įsimesdavo į vežimą ir traukiami arkliuko iš kaimo dardėdavo pas Biržuose mokslus einantį sūnų.
Kai prieš kurį laiką A. Kutrevičius aptiko, kad Kaune gyvenanti sesuo toje pačioje skrynioje laiko supylusi bulves, šeimos relikviją susigrąžino, restauravo.
Užsukusiems svečiams pasiūlo pasimatuoti karūną iš medžio kamieno, papuoštą drožiniais.
Anot A. Kutrevičiaus, karališką atributą sukurti jį įpareigojo pats Mindaugo gatvės vardas.
O Mindaugines liepą Kutrevičiai švenčia ne prasčiau nei Naujuosius metus. Specialiai Valstybės dienos proga šeimininkas į kiemo vidurį ištempia patranką ir sudrebina mikrorajoną iššaudamas salvę.
Tokiai progai patranką A. Kutrevičius sumeistravo iš vežimo ratų ir vamzdžio. Anksčiau ją užtaisydavęs paraku, bet kai kartą patranka iškilmingą akimirką užsikirto, o vamzdį pakrapštyti sumanęs šeimininkas vėliau džiaugėsi nepraradęs rankos, nusprendė, kad salvei užteks ir raketos, kokios šaudamos Naujametę naktį.
Kutrevičių kiemą puošia, o kitąmet ir laimę jiems atneš 2014-ųjų simbolis žirgas, išdrožtas šeimininko. Ne bet koks, o irgi su sparnais. Kaip Pegasas, užskraidinantis talentu apdovanotuosius ant Parnaso kalno pas mūzas, arba kaip dar vienas netradicinis A. Kutrevičiaus angelas.
Laimingi tampa angelais
Nors namai pilni A. Kutrevičiaus kūrinių, auksines rankas turintis šeimininkas juokauja nesąs drožėjas, mat nėra išdrožęs nė vieno šaukšto.
„Man patinka drožti angelus“, – sparnuotaisiais sargais džiaugiasi jų kūrėjas.
Anot jo, sparnai simbolizuoja žmogaus troškimą siekti svajonės, kilti aukštyn.
„Kai mes laimingi, išdygsta sparnai ir tampame angelais“, – savo filosofiją dalijasi A. Kutrevičius.
Angelus šeimininkas apgyvendino namuose – paskyrė jiems atskirą kambarį. Ryškūs, spalvingi, žaismingi drožiniai puošia sienas nuo grindų iki lubų. Tarp gausybės nėra dviejų ne tik vienodų, bet ir panašių.
Kurdamas angelus A. Kutrevičius duoda valią fantazijai. Šeimininkas angelo pavidalu įkūnijo netgi Gedimino kalną su katedra papėdėje.
Daugiausia drožėjo angelų turi moteriškąjį pavidalą. A. Kutrevičiaus motinos angelas – su grėbliu ant peties, žmonos močiutės – su antimi papuošta prijuoste. Angelų parade matyti ir labai valiūkiškų damų besisklaidančiais geltonais plaukais, ir šokanti kukli gimnazistė su sparnais, jų būryje ir pasakų personažai – šakas lyg sparnus išskleidusi Eglė žalčių karalienė.
A. Kutrevičius juokauja, kad damas drožiantis, nes jomis negalima nesižavėti – aštuntą dešimtį metų bebaigiantis senjoras pripažįsta susitaikęs, kad vyrui nelemta neperprasti moterų.
„Oi, kokios nenuspėjamos moterys! Jos gali būti kokios tik nori – ir raganos, ir angelai“, – įsitikino A. Kutrevičius.
Kalėdos pagal žmoną
Drožėjas nebeskaičiuoja, kiek angelų jau gimė jo rankose. Namų galerijoje jų galėtų būti apie šimtą. A. Kutrevičiui drožyba – šventė sielai. Todėl kai JAV gyvenantis žmonos pusbrolis pasiūlė kartu „daryti biznį“ – vienam drožti, o kitam pardavinėti, ponas Anicentas tokios galimybės nė nesvarstė.
„Serijinė drožyba ne man“, – sako kiekvieną angelą jauste išjaučiantis kūrėjas.
Paklaustas, kuris jų mieliausias paties širdžiai, ponas Anicetas nusišypso ir apkabina žmoną: „Šitas!“
I. Kutrevičienė – sutuoktinio mūza. Kai vyras drožia angelą, ponia Irena, moteriška akimi įvertinusi būsimąjį kūrinį, parenka jam spalvas.
Per gyvenimą daug metų kartu žengiantys sutuoktiniai žavi šiltu bendravimu ir viens kito palaikymu.
„Mano ir Kalėdos tokios, kokias Irutė sukuria. Jei jai gera, ir man gera“, – tvirtina A. Kutrevičius.
Klausydamasi vyro ponia Irena nenusileidžia: Anicetas irgi švelnaus būdo.
O jų Kalėdos visada jaukios ir smagios, mat šventėms visada į namus parvažiuoja Šiauliuose gyvenanti dukra.
Per Kalėdas Kutrevičiai šv. Mišių klausysis evangelikų reformatų bažnytėlėje Ukmergės g. Nuo Biržų kilęs drožėjas gieda jos chore.
Pensininkams stinga laiko
Senjorai juokauja vis pritrūkstantys laiko: važinėja į svečius, puoselėja namus, džiaugiasi vienas kito ir angelų draugija.
„Oi oi, kiek mums darbų!“ – tikina A. Kutrevičius.
Vyras juokauja negalintis patikėti, kai aštuoneriais metais jaunesnė žmona primena, jog jau šį gruodį įkopsiantis į devintą dešimtį – jam vis atrodo, kad laikas sustojęs ties 60-uoju gimtadieniu.
Pamatęs, kaip senjoras smagiai bėgioja Nevėžio pakrante, data A. Kutrevičiaus pase nepatikėtų niekas.
„Nulekiu iki pušynėlio, pasiklausau, kaip ten genys kala, ir – atgal“, – kasdienių džiaugsmų suranda ponas Anicetas.
Prieškambaryje kabantis oranžinis kamuolys – irgi ne tik namų dekoracija. Jį pasičiupęs senjoras kieme smagiai pamėto į krepšį.
Kutrevičiams pensija – laikas, kai jau galima atsigręžti į save. Ponas Anicentas ir pirmąjį angelą išdrožė tapęs pensininku. Anksčiau, sako, nerasdavęs laisvos valandėlės – 46-erius metus atidavė Panevėžio pieno kombinatui, dirbo jame inžinieriumi mechaniku.
Nors jau keliolika metų, kai A. Kutrevičius užvėrė buvusios darbovietės duris, bet ten ir dabar tebėra jo dalelė – įkurtas pienininkystės muziejus. Jam ponas Anicentas surinko eksponatų, liudijančių pieno pramonės raidą. Ir vis dar papildo naujais. Į pieno kombinatą iškeliaus ir neseniai A. Kutrevičiaus išdrožtas žavus nykštukas – Panevėžyje gaminamų ledų simbolis.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
