Panevėžietis Vidmantas Kartanas sulaukęs pensijos savo verslą perleido vaikams, tačiau be veiklos ilgai neištvėrė. Kelionių, šokių, sporto veikliam vyrui buvo per mažai, todėl prieš trejus metus jis įkūrė sveikatingumo klubą vietoje negalintiems nustygti senjorams.
Be veiklos ilgai neištvėrė
Pensinis amžius daugeliui yra ta riba, kurią peržengus pereinama į sėslesnį, ramesnį gyvenimą, tačiau ne Vidmantui Kartanui. Nuo jaunų dienų aktyviai gyventi pamėgęs panevėžietis ir sulaukęs solidaus amžiaus negali sustoti. Atvirkščiai – tik dabar atrado laiko mėgautis gyvenimu ir godžiai gerti visas jo spalvas.
Visą laiką ir energiją skyręs įkurtam parduotuvių tinklui „Jaukurai“, V. Kartanas verslą nusprendė perduoti vaikams. O tada daugiau laiko skirti sau.
„Mano požiūris į verslą kiek skyrėsi nuo sūnaus, kuris tuo metu buvo mano dešinioji ranka. Supratau, kad jaunimui geriau netrukdyti, todėl vieną dieną vaikams perdaviau įmonės vairą ir iš verslo pasitraukiau. Buvo gana sunku, nes tai įvyko labai greitai. Grįžti nesinorėjo, bet be veiklos namuose sėdėti irgi negalėjau. Pradėjau keliauti, šokti, sportuoti, tačiau kažko dar trūko“, – „Sekundei“ pasakojo panevėžietis.
V. Kartanas nusprendė įkurti sveikatingumo klubą vyresnio amžiaus žmonėms, kurie, kaip ir jis, negali nustygti vietoje ir ieško įvairių savęs realizacijos galimybių. Vaikai, matydami, kad tėčiui gana sunku likus be aktyvios veiklos, padėjo įrengti ir atidaryti vietą, kuri tapo traukos centru.
„Savo kailiu patyriau, kad tokio amžiaus žmonėms nelabai kur ir yra save realizuoti. Išėjus iš aktyvios veiklos nebėra kur dėtis, sulaukęs 60-ies į aludes juk neisi“, – juokavo Vidmantas.
Įvyko ir daugiau pokyčių – norėdamas būti arčiau gamtos, jis su žmona persikėlė į kaimą. Nors iki miesto tik penkiolika minučių kelio automobiliu, tačiau gyvenimo kokybė net nepalyginama. Anot V. Kartano, jeigu dabar tektų grįžti į daugiabutį, ten būtų didžiulė kančia.
„Nežinau, gal tai kraujo šauksmas, nes ir mano tėvai gyveno kaime. Man gera gamtoje, tik čia gyvendamas matau, kaip teka saulė, galiu kasdien klausytis paukščių čiulbėjimo. Šalia namų – tvenkinys, todėl kasryt, kol užsideda ledas, pasportavęs šoku į vandenį. Kadangi aplink kaimynų nėra, galiu tai daryti ir nuogas“, – gyvenimo gamtos apsuptyje privalumus vardijo panevėžietis.
Su dviračiu – po Europą
„Vidmavitoje“ senjorai kviečiami į šokių vakarus, susitikimus su įdomiais žmonėmis, gali užsiimti joga, net mokytis suktis tango žingsneliu. Vidmantas juokauja sveikatingumo centrą kūręs sau, kad turėtų veiklos, tačiau vien tik šia visuomenine veikla negalintis apsiriboti. Viena didžiausių jo aistrų – kelionės dviračiu. Su bičiuliais ir šeima dviračiais išmaišė kone Olandiją, Prancūziją, Portugaliją, Lenkiją, Austriją ir kitas šalis. Net įsigijo specialų autobusą, kuriame telpa aštuonios dviratės transporto priemonės.
Jaunystėje Vidmantas dalyvaudavo įvairiose dviračių varžybose, tačiau keliaudamas jis ne siekia sportinių rezultatų, o mėgaujasi atsiveriančiais nuostabiais peizažais, kalnų panaroma ar idiliškais mažų miestelių ir kaimelių vaizdais.
„Kelionėse dviračiais atsigauni dvasiškai. Mašina praleki ir nepamatai tikrojo šalies grožio. Per dieną numiname apie 70 kilometrų. Svarbiausia – pamatyti, o ne rezultatai. Ir sveikatai labai gerai. Prieš dešimt metų pradėjo skaudėti klubo sąnarys, bet kai pradėjau minti dviratį, praėjo visi skausmai. Nieko nėra geriau kaip sekmadienį sėsti ant dviračio ir pavažinėti po Panevėžio apylinkes, tik taip gali pamatyti visą gamtos didybę“, – pasakojo dviračių sporto entuziastas.
Kiekviena kelionė po svečias šalis – vis kitokia: savaitė Norvegijoje jos dalyviams ilgam prisimins kaip „šlapioji“, mat visas dienas kaip iš kibiro pliaupė vanduo, todėl kas rytą tekdavo įsliuogti į drėgnus drabužius ir minti toliau. Nors buvo liepos mėnuo, tačiau aukštai kalnuose keliautojus lydėjo šaltis ir sniegas. Austrija pakerėjo savo pribloškiamu kalnų grožiu. Kone pusdienį teko stumte stumti į kalną savo transporto priemones, tačiau kaip smagu buvo nuo jų leistis su vėjeliu. Olandija dviratininkus sužavėjo itin puikiai sutvarkyta dviračių takų infrastruktūra ir idiliškais kaimeliais, paskendusiais žalumoje: namų langinės atlapotos, žmonių nė gyvos dvasios, tik neįprastą tylą perskrodžia bažnyčios varpų gaudesys. O Prancūzijoje keliautojus vietiniai vaišino nuostabiu vynuogių vynu.
„Kelionės yra viena iš mano gyvenimo aistrų ir galimybė pažinti pasaulį. Šiemet buvau Indijoje, Slovakijoje, Maroke, Gruzijoje ir tik visai neseniai grįžau iš Pietų Amerikos. Net jeigu ir keliauju lėktuvu, stengiuosi nepamiršti aktyvios veiklos. Pavyzdžiui, Indijoje susiradau jogos mokyklą ir kasdien eidavau medituoti. Gal mano toks temperamentas, kad negaliu tiesiog vartytis paplūdimyje“, – kalbėjo Vidmantas.
Šokio sūkuryje
Kol dviratis stovi garaže, V. Kartanas mėgsta suktis šokio žingsneliu. Vyras šoka tango, valsą, Lotynų Amerikos šokius, tačiau arčiausiai jam yra lietuvių liaudies šokiai. Jaunystėje aktyviai trypęs tautinius šokius, prie jų vėl sugrįžo tik po keturių dešimtmečių, kai įsiliejo į šokių ansamblį „Linas“.
Su žymios Panevėžio choreografės Zitos Rimkuvienės kolektyvais jis tik neseniai grįžo iš Pietų Amerikoje vykusio dainų ir šokių festivalio. Iš Argentinos, kur susitiko su ten gyvenančių lietuvių bendruomenėmis, Vidmantas parvyko pilnas įspūdžių. Ypač širdį suspaudė Argentinos lietuvių siekis bet kokia kaina išsaugoti lietuvybę.
„Nnustebino ten gyvenančių lietuvių gimtinės ilgesys. Nors trečioji karta supranta tik vieną kitą lietuvišką žodį, tačiau ši kalba jiems artima. Matyt, tas kraujo šauksmas visada bus stiprus“, – mano Vidmantas.
Šokėjų nuostabai, kai kurie panevėžiečiai ten atrado net ir tolimų giminių, į Pietų Ameriką XX a. pradžioje emigravo daug Panevėžio krašto žmonių. Pietų Amerikoje savo draugiškumą yra įprasta parodyti bučiuojant į skruostus, tad panevėžiečiai jautėsi kone žvaigždėmis, nes net vaikai puldavo myluotis.
Žmonių nuoširdumas nustelbė tai, kad šalis nėra saugi. Anot Vidmanto, Argentinos gatvėse daug policininkų, nuolat patruliuoja policijos mašinos. Namų langai ir vartai grotuoti, juos juosia aukštos tvoros. Mat ten kone kasdienybė yra žmonių apiplėšimai ir vagystės. Kriminogeninė situacija kasmet tik prastėja, mat nusikaltėlių grupuotės persikelia iš Kolumbijos ir Venesuelos.
„Stebino ir didžiulė netvarka. Panašiai kaip Indijoje – krūvos šiukšlių, net per miestą tekanti upė paversta kone kanalizacijos grioviu“, – stebėjosi vyras.
Tango ir neiškepusi mėsa
Urugvajuje gyvena bemaž tiek pat žmonių, kiek ir Lietuvoje, vien sostinėje Montevidėjuje – per pusantro milijono, tačiau jokių automobilių spūsčių ten nėra. Pagrindinis transportas – autobusai ir viena kita lengvoji mašina. Pasak V. Kartano, Urugvajuje žmonės gyvena gana skurdžiai, todėl mokėti už litrą benzino apie penkis litus jiems prabanga.
„Sostinėje automobilių mažiau nei Panevėžyje, nes ten žmonės paprasčiausiai neturi pinigų važinėti mašinomis. Mes, lietuviai, dažnai mėgstame padejuoti, kaip blogai gyvename, tačiau, palyginti su Pietų Amerika, verčiamės labai gerai. O svarbiausia – savo gimtinėje“, – pabrėžė Vidmantas.
Nors skurdas ir didelis nusikalstamumas yra vietinių palydovas, tačiau jų temperamentas ir meilė šokiui padeda atitrūkti nuo pasaulio blogybių.
Lietuvius stebino tai, kad net miesto centrinėse gatvėse argentiniečiai šoka tango. Ir pačiam Vidmantui teko apsilankyti tango klube, kur jau garbaus amžiaus sulaukę gyventojai gurkšnoja vyną ir sukasi šokio ritmu.
„Nustebino, kad klubas pilnas vyresnio amžiaus lankytojų ir jie jaučiasi labai laisvai: sėdi vienas kitam ant kelių, gurkšnoja vyną ir nesibodi net vyrai vieni su kitais šokti tango. Šis šokis ten labai populiarus – kaip savotiška meditacija, todėl šoka jį užsimerkę“, – prisiminimais dalijosi šokėjas.
Panevėžietį nustebino ir tai, kad vietiniai vartoja labai daug mėsos, beveik nevalgo žalumynų. O sriubų išvis neverda. Tačiau lietuviams buvo padaryta išimtis ir specialiai jiems per tris savaites du kartus buvo patiekta sriubos.
„Pietus sudaro penki patiekalai, bet visi jie – iš mėsos, kuri dažniausiai iškepama ne iki galo – prapjovus dar matyti šiek tiek kraujo. Mėsa tiesiog tirpsta burnoje. Pastebėjau, kad prie mėsos jie beveik nesideda žalumynų, bet mums buvo padaryta išimtis“, – valgymo tradicijomis stebėjosi V. Kartanas.
Reikia norėti būti sveikam
Neįprastas maistas aktyvų ir sveiką gyvenimo būdą propaguojančiam Vidmantui nebuvo didelis iššūkis, mat jis valgiui nėra labai išrankus. Nors kurį laiką buvo Dainiaus Kepenio įkurtos sveikatos mokyklos narys, tačiau žaliavalgystės ar vegetarizmo idėjomis neužsikrėtė.
„Tai ta sritis, kurią reikia tobulinti, neturiu valios, todėl valgau viską, aišku, šiek tiek reguliuoju, kad tai būtų kiek galima sveikesnis maistas“, – sakė vyras.
Recepto, kaip išlikti aktyviam ir spinduliuojančiam gyvenimo energija, V. Kartanas prisipažino neturintis. Viskas pirmiausia yra galvoje. Jeigu žmogus nori būti sveikas, tokio gyvenimo ir turi siekti.
„Aš matau save sveiką ir energingą, tas noras mane ir stumia daryti tai, ką darau dabar. Nesinori ligoninės lovos, todėl ir stengiuosi ne tik pats judėti, bet ir kitus tuo uždegti“, – patarimų, kaip išlikti jaunatviškam, negailėjo Vidmantas.
Tiesa, prisipažino, kad dabar tuo energijos varikliu jų šeimoje tapo sūnus, jam įkandin seka ir anūkai. V. Kartanas džiaugiasi, kad sūnus ir dukra padovanojo net penkis anūkus. Šį rugpjūtį Upytėje organizuotą mini triatloną įveikė ir sūnus, ir anūkai, todėl seneliui atsilikti nebuvo galima. Plaukimo ir dviračiu važiavimo kilometrus V. Kartanas įveikė be vargo, bet bėgimą kurį laiką buvo apleidęs, todėl pasitempė koją. Kenčiant skausmą teko šokti ir Argentinoje.
„Džiaugiuosi, kad aktyvų gyvenimo būdą propaguoja ir vaikai, ir anūkai. Visi kartu galime keliauti ir sportuoti, o kone kiekvieną šeštadienį anūkai atvažiuoja pas mus pažvejoti tvenkinyje“, – gražiais santykiais džiaugėsi V. Kartanas, vakar, lapkričio 1-ąją, atšventęs gimtadienį.
Tiesa, dokumentuose jo gimimo diena įrašyta lapkričio 10-oji, todėl jubiliatas juokauja, kad jį galima sveikinti visą savaitę.
„Lapkričio 1-ąją mane sveikina artimieji, o 10-ąją – kolegos, todėl taip išeina, kad gimtadienį švenčiu dešimt dienų“, – juokavo Vidmantas.
Lina DRANSEIKAITĖ
