Nagrinėdami kiekvieną Biblijoje įrašytą frazę, Jehovos liudytojai išskaitė Dievo valią – draudimą perpilti vieno žmogaus kraują kitam. Tad nė vienas šį tikėjimą išpažįstantysis net sunkiausios ligos ištiktas, perpylimo nesileidžia.
Atsisakė perpylimo
83 metų panevėžietė Aldona Bajoriūnienė, taip pat ir jos šeimos nariai – Jehovos liudytojai. Šį tikėjimą jie pasirinko vos atsivėrus galimybei, jo pranašams pasiekus Panevėžį – daugiau kaip prieš dvidešimt metų.
Kaip teigia A. Bajoriūnienės sūnus Alvydas, abejonių dėl pasirinkimo teisingumo nė karto nekilo niekam – nei jo seseriai, nei žmonai, nei jauniausioms šeimos atžaloms. Ypač tikėjimą sustiprino vyriausios šeimos narės sveikatos būklė.
A. Bajoriūnienė – sunki ligonė. Dar prieš penkiolika metų nustojo veikti inkstai ir moteris iki šiol gyva tik todėl, kad jos kraujas nuolat valomas dirbtiniu būdu. Du kartus per savaitę jai atliekamos hemodializės procedūros.
Po šių procedūrų ligoniams kartais būna reikalinga perpilti kraujo. Tačiau vos pradėjus dializę, A. Bajoriūnienė medikams kategoriškai pareiškė, kad kraujo perpylimo, nors ir reikėtų, ji atsisako. Tikėjimas neleidžia įsileisti į savo organizmą svetimo kraujo ir ji to nedarys.
Toks neeilinis įvykis – atsisakymas perpilti kraujo, buvo plačiai svarstomas, aprašytas spaudoje. Pacientės reikalavimui medikai pakluso, esant reikalui ligonės sveikata būdavo stiprinama ne donoro krauju, o medikamentais.
Po šio atsisakymo praėjus penkiolikai metų ir A. Bajoriūnas džiaugiasi nepašlijusia motinos sveikata ir jos savijauta. „Aišku, ji sunki ligonė, tačiau atsisakiusi kraujo perpylimo vis dėlto išgyveno ir gyva iki šiol. Gaila, bet ne vienas kartu su ja pradėjęs dializės procedūras ir kraujo perpilti leisdavęs ligonis jau baigė žemiškąjį kelią“, – pasakoja sūnus.
Ne draudimas, o tikėjimas
Jis tvirtina, kad nei jis, nei kiti bendraminčiai – Jehovos liudytojai taip pat jokiu būdu nesutiktų, kad jiems būtų perpilta kraujo. Tiesa, organų persodinimo Jehovos liudytojai neatmeta, Dievo žodžių, draudžiančių priimti svetimus organus, Biblijoje nėra.
„Biblijoje aiškiai nurodyti pagrindiniai tikėjimo dalykai ir mes visi jų griežtai laikomės. Iš tikrųjų tai nėra griežtas savęs suvaržymas, o tikėjimas Dievu, kuris mokė, kad taip ir turi būti“, – sako A. Bajoriūnas.
Jis aiškina, kad svarbiausi Jehovos liudytojų tikėjimo dalykai: negarbinti stabų, nevalgyti pasmaugtų gyvulių mėsos, neištvirkauti ir nepriimti kraujo.
Tikėjimą išpažįstantieji niekada nepažeis šių nurodymų. Be to, Jehovos liudytojai neima į rankas ginklų, neina į armiją. Už tai ne vienas sėdėjo kalėjime, tačiau tikėjimo tiesų nesulaužė.
Bajoriūnai mano, kad didžioji dauguma žmonių nežino, kas yra Jehovos liudytojai, kokias tiesas išpažįsta, todėl dažnai žvelgia į juos su panieka, abejoja jais, painioja su įvairių sektų atstovais. „Viskas dėl informacijos stokos“, – sako A. Bajoriūnas.
Toks visuomenės požiūris Jehovos liudytojų neskaudina. Jie Biblijoje jau seniai išskaitė Dievo žodžius: „Būsit dėl mano vardo nekenčiami.“ Visas Jehovos liudytojų tikėjimo pagrindas – Biblija.
Jie tiki, kad Biblija yra Dievo žodis. Visas 66 jos knygas jie laiko įkvėptomis ir istoriškai tiksliomis. Liudytojai mano, kad daugelis Biblijos pranašysčių jau išsipildė, kitos pildosi dabar, o dar kitos išsipildys ateityje.
Dializės veteranė
„Kraujo perpylimas reikalingas ne kiekvienam dializuojamajam. Dabar jau yra ir vaistų, kurie, nors negalima sakyti, kad visiškai atstoja kraują, tačiau yra gana veiksmingi – padeda gaminti reikiamą medžiagą. Tačiau, kad vaistas pradėtų veikti, reikalingos tam tikros sąlygos. Jeigu jų nėra, ligoniui gali padėti tik donoro kraujas, kitos išeities nėra “, – sako Respublikinės Panevėžio ligoninės Hemodializės skyriaus vedėja Marija Sakalauskienė.
Gydytoja pasakoja, kad anksčiau dializuojamųjų kraujo perpylimui per metus reikėdavo dešimties kibirų donorų kraujo, dabar kiek mažiau.
M. Sakalauskienė prisimena moterį, prieš penkiolika metų atsisakiusią kraujo perpylimo. Tokių atvejų Hemodializės skyriuje dar nebuvo pasitaikę.
Moters pasirinkimui pritarė ir jos artimieji, taip pat bendravę su gydytojais. Tad A. Bajoriūnienei kraujo nebuvo perpilama, jai padėdavo vaistai, gydymas ligoninėje.
Gydytoja atkreipė dėmesį, kad inkstų persodinimui Jehovos liudytojų tikėjimas neprieštarauja. Persodinant inkstą kraujo perpilti nereikia, atvirkščiai, prieš operaciją net vengtina, kad į organizmą patektų svetimos ląstelės, jos gali paskatinti organo atmetimą.
Vyresnio amžiaus žmonėms inkstai dažniausiai nepersodinami dėl gretutinių ligų, dėl kurių neatlaikytų organizmas. A. Bajoriūnienė viena iš seniausiai dializuojamų panevėžiečių.
Prievartos nenaudoja
Respublikinės Panevėžio ligoninės vyriausiasis chirurgas Remigijus Samuolis sako, kad viso pasaulio medikams tenka susidurti su Jehovos liudytojų nusistatymu neleisti perpilti kraujo. Problema sprendžiama įvairiai.
R. Samuolis svarsto: jeigu ant jo operacinio stalo atsidurtų donoro kraujo būtinai reikalingas ligonis ir atsisakytų šios procedūros, jis pirmiausia išsikviestų psichiatrą ir paprašytų įvertinti, kokia yra ligonio būklė.
„Reikia sužinoti, ar ligonis veiksnus, ar jis gali suprasti jam gresiantį pavojų. Prievartos prieš protingą, veiksnų, atsakingą asmenį vartoti negalima. Tad tokiu atveju liktų tik paklusti jo reikalavimui ir stebėti, kaip žmogus miršta. Jeigu ligonis būtų be sąmonės, tačiau apie jo norą neperpilti kraujo būtų žinoma, tolesnė gydymo eiga būtų sprendžiama konsiliumo“, – sako vyriausiasis ligoninės chirurgas.
Jis teigia, kad perpilant kraujo komplikacijos, kaip ir kiekvienos gydymo procedūros metu, galimos. Tačiau jos labai retos – juk atliekant kraujo perpylimo procedūrą griežtai laikomasi nustatytos tvarkos, kiekvienu atveju tikrinama kraujo grupė. Sudėtingiau, kai reikia perpilti labai daug kraujo, tuomet reikia papildomų atsargumo priemonių, tyrimų.
R. Samuolio teigimu, nenorintiesiems įsileisti į savo organizmą svetimo kraujo yra alternatyva – prieš operacijas jie gali duoti savo kraujo, užšaldyti jį, o reikalui esant jį panaudoti. Tačiau nelaimės atvejų numatyti neįmanoma, o kraujo galiojimas neilgas.
Galimas ir kitas variantas, operacijos metu kraujas gali būti surenkamas, o paskui atgal supilamas tam pačiam žmogui.
Medicina ieško galimybių
Tačiau A. Bajoriūnas sako, kad iš kūno ištrauktas, užšaldytas ir vėl atšildytas kraujas, kad ir nuosavas, Jehovos liudytojui netinka.
„Kiekvienas gali elgtis pagal sąžinę, bet, manau, kad nedaugelis tikinčiųjų sutiktų priimti tokį kraują“, – sako Jehovos liudytojas.
Jam atrodo, jog geriausias variantas, kai per operaciją kraujui leidžiama tekėti į atskirą indą, jis yra skiedžiamas, o po operacijos vėl supilamas tam pačiam ligoniui. „Svarbiausia, kad nenutrūktų kraujo apytakos ratas, tuomet jokios bėdos nebus. O jeigu kraujas išimamas iš kūno, jis nebegali ten grįžti“, – sako A. Bajoriūnas.
Nacionalinio kraujo centro Panevėžio filialo vadovė Rita Vaitkienė sako, jog žmonės, norintys, kad jiems būtų perpilamas jų pačių kraujas, prieš operaciją gali ateiti su siuntimu ir, jeigu kraujo rodikliai geri, duoti kraujo ir palikti jį saugoti. Tokių atvejų yra buvę.
„Tačiau blogiausia, kad kraujas galioja neilgai, jis turi būti perpilamas per 49 dienas.
Be to, sau kraujo duodančio donoro kraujas retai būna tinkamas, žmogus būna gėręs vaistų, nusilpęs“, – sako direktorė.
Skaitydama paskaitas apie kraujo donorystę, dalyvaudama renginiuose R. Vaitkienė yra susidūrusi su Jehovos liudytojais, siekiančiais įrodyti, jog kraujo perpilti negalima.
Gydytojai svarsto, kaip atrodytų šiuolaikinė medicina, jeigu būtų paklusta Jehovos liudytojų įrodinėjimui, jog kraujo perpylimas – ydinga patirtis. Kiek žmonių gyvybių nebūtų išgelbėta. Aišku, pasak gydytojos, galimos ir komplikacijos, bet juk jų gali pasitaikyti visur. „Tačiau medicina stengiasi padėti, išsaugoti kiekvieną gyvybę, mokslas ieško ir atranda vis naujų būdų, galimybių“, – svarsto R. Vaitkienė.
Laimina donorus
Panevėžio vyskupijos kurijos kancleris Romualdas Zdanys nesiėmė svarstyti Jehovos liudytojų tikėjimo tiesų.
Tačiau užtikrino, kad Bažnyčia laimina ir organų persodinimą, ir kraujo donorystę.
Kraujo lašas gyvybei išgelbėti sutinkamas ir gamtoje – paukštis pelikanas maitina savo mažylius savo krauju, kad šie išgyventų.
„O argi Jėzus ant kryžiaus savo krauju neatpirko mūsų nuodėmių? Argi nesakė: gyvybę atiduokite už draugą. O gyvybė – juk ir yra kraujas“, – svarsto R. Zdanys.
Donorystė, pasak kanclerio, neprieštarauja nei dešimčiai Dievo įsakymų, nei žmogaus prigimčiai. Bažnyčia donorystę skatina. Pats R. Zdanys, mokydamasis ir gyvendamas Romoje, sako priklausęs donorų grupei ir pats duodavo kraujo.
Faktai
- Šiuolaikiniai Jehovos liudytojai pradėjo savo veiklą 1870-aisiais.
- Iš pradžių jie buvo vadinami Biblijos tyrinėtojais, bet 1931 metais jie priėmė vardą Jehovos liudytojai.
- Buvusi maža organizacija išaugo ir dabar veikia maždaug 230 šalių.
- Jie skelbia, kad Jehova yra Dievo asmeninis vardas.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
