Jaunas panevėžietis aludaris, televizijos projekte iš 30 merginų išsirinkęs vieną ir su ja išskridęs atostogų į Koso salą, suprato, kad ir šiai neužmaus sužadėtuvių žiedo.
Į televiziją – ne dėl nuotykio
Jaunas, išsilavinęs, išvaizdus, sportiškas, gebantis bendrauti, nė karto nevedęs, neturintis vaikų, pasiturintis aludaris ieško žmonos. Kaip manote, ar tokiam vyrui lengva susirasti merginą, kurią galėtų nusivesti prie altoriaus?
To paklaustas panevėžietis aludaris 27 metų Andrius Perevičius sako, kad ne.
Vaikinas tokio skelbimo, žinoma, nedėjo nei į pažinčių svetaines, nei į laikraščius. Kitaip jam, matyt, būtų tekę mesti visus darbus ir atsakinėti į tūkstančius kandidačių laiškų.
Andrius laimę sutikti Dievo skirtą moterį mėgino televizijoje, laidoje „Ūkininkas ieško žmonos“.
Vaikinas yra turėjęs ne vieną draugę, bet nė vienai taip ir neužmovė sužadėtuvių žiedo.
Sulaukęs televizijos pasiūlymo dalyvauti laidoje, kurioje ūkininkai ieško sau antrosios pusės, Andrius ilgai nesvarstė.
„Kodėl gi ne. Tai – dar viena galimybė ir įdomi patirtis“, – sako jis ir patikina, kad į televiziją ėjo ne dėl nuotykio, o tikrai norėdamas sutikti merginą, su kurią galėtų kurti šeimą.
Vadybininko specialybę turintis Andrius – užimtas žmogus, kartu su tėvu dirba šeimos alaus darykloje, kurioje verdamas ne vienos rūšies kulinarinio paveldo sertifikatą turintis alus, rūpinasi jo pardavimu. Bet rado laiko ilgokiems filmavimams įvairiose šalies vietose.
„Žmonos paieškos – ne laiko švaistymas“, – juokiasi vaikinas ir tuoj surimtėjęs priduria, kad niekada nebus taip, jog dėl darbo ir pomėgių nebeturėtų laiko savo merginai.
„Tuos dalykus skiriu ir moteriai visada užteks mano dėmesio“, – paaiškino jis.
A. Perevičius nori, kad būsima jo žmona būtų protinga, aktyvi, turėtų kokį nors pomėgį, pasižymėtų plačiomis pažiūromis – „matytų toliau nei penkių metrų spinduliu“ ir, ne mažiau svarbu, mėgtų alų bei mokėtų virti kavą.
Plaukų spalva, ūgis, liemens apimtis ir kojų ilgis jam nėra labai svarbu, bet neneigia, kad gražiai sudėta, dailių veido bruožų mergina visada greičiau atkreips dėmesį.
Andrius puikiai supranta, kad susižavėjimas, jeigu nėra gilių jausmų, anksčiau ar vėliau praeina. Ir kad poros meilės alchemijos formulę geriausiai patikrina laikas.
Neraštingų panelių laiškus atmetė
Susipažinti su aludariu ir galbūt tapti jo žmona panoro 30 merginų nuo 22 iki 27 metų iš įvairių Lietuvos miestų. Kartu su laiškais kandidatės atsiuntė ir savo nuotraukas.
A. Perevičiui reikėjo išsirinkti septynias labiausiai patikusias merginas. Jis įdėmiai perskaitė kiekvienos prisistatymą, samprotavimus, ko jos tikisi iš pažinties ir kaip įsivaizduoja bendrą ateitį.
Pirmiausia į šoną padėjo merginų laiškus, kuriuose buvo gramatinių klaidų.
„Jeigu nemoka rašyti, tai, matyt, ir kalba netaisyklingai, o tai jau visai blogai“, – sakė jis.
Merginos, dėstydamos Andriui, kaip įsivaizduoja savo gyvenimą su juo ir ko tikisi, leido pasireikšti fantazijai. Kai kurie laiškai vaikiną prajuokino ir nustebino, bet kodėl – neatskleidė: mano, kad nekorektiška viešinti detales.
Į šalį jis padėjo ir merginos, kuri susitelkė tik į savo poreikius ir kalbėjo tik apie savo ateitį, laišką.
„Perskaičiau ir galvoju: o kur aš? Jeigu žmogus susitelkęs tik apie save, jam labai bus sunku priimti ir suprasti kitą“, – nusprendė A. Perevičius.
Kai kurios merginos neturėjo nė menkiausio supratimo, kas yra alaus darykla ir ką joje turėtų veikti.
Tiesa, tai Andriaus nė kiek nestebina. Pasak panevėžiečio, dažnas lietuvis dievina alų, bet retas žino, iš ko jis gaminamas.
„Vienas mėgėjas man pasiūlė: įpilk, paragausiu ir pasakysiu, ar tavo alus geras. Iš pradžių daviau jam paragauti salyklo, o jis klausia: kas čia? Paaiškinau, kad tai pagrindinė sudedamoji dalis. Alaus „žinovas“ nebepanoro vertinti mūsų gėrimo“, – juokdamasis papasakojo Andrius istoriją apie „ekspertus“.
A. Perevičius būsimai žmonai nekelia reikalavimų išmanyti alaus virimo technologiją, tik norėtų, kad apie ją turėtų bent šiokį tokį supratimą ir neraukytų nosies, jei reikėtų paragauti alaus.
„Aludario žmona neturi purtytis išvydusi bokalą. Alus – gyvas organizmas, jį reikia prižiūrėti ir juo rūpintis. Jeigu ne – jam atsitiks kas nors blogo“, – tikino vaikinas.
Beje, A. Perevičių džiugina, kad pastaruoju metu „Piniavos alučio“ produkciją, tarp kurios yra ir raudonųjų dobilų žiedų, aviečių stiebų alus, perka vis daugiau moterų.
Atsisveikino su baltarankėmis
A. Perevičiaus išsirinktoms merginoms teko atlikti įvairias užduotis: gaminti maistą, stovėti už baro, pagauti žuvį ir ją išdoroti ir kt. Laidos dalyvės kelias dienas gyveno Perevičių namuose ir darbavosi Piniavoje esančioje modernioje alaus darykloje.
Andrius ne tik vertino merginų gebėjimus atlikti vieną ar kitą darbą, bet ir stebėjo, kaip jos bendrauja tarpusavyje ir su kitais.
„Kai pavydo scenos perauga į kažką didesnio, man – tai jau signalas būti atsargiam“, – korektiškai apie tai, kas nepatiko merginų elgesyje, pasakojo A. Perevičius.
Aludaris atkreipė dėmesį, kad kai kurios merginos šlykštėjosi žalios mėsos ir žuvies. Jam tai buvo nepriimtina. Pasak Andriaus, žuvies dorojimas ar mėsos pjaustymas yra natūralus maisto gamybos procesas.
Apskritai jam svarbu, kad žmona mokėtų šeimininkauti.
„Aš pats mėgstu suktis prie viryklės, norėtųsi bendramintės kulinarijos srityje“, – kalbėjo jis.
Kiekviename žaidimo etape A. Perevičiui atsisveikinus su kandidate į žmones, tarp jo draugų užvirdavo karštos diskusijos.
„Kodėl iš žaidimo išmetei tą, o ne aną merginą?“– remdavo prie sienos aludarį bičiuliai.
Andrius išklausydavo ir savo artimųjų nuomonės apie merginas, tačiau, kaip juokauja, daugiau iš mandagumo.
„Man – nebe aštuoniolika metų. Žinau, kokio žmogaus ieškau“, – sakė jis.
Iš likusių trijų merginų galiausiai išsirinko vieną – juodaplaukę Dovilę.
Kelionėje pasitikrino sprendimą
A. Perevičius su Dovile ir kiti televizijos laidoje labiausiai patikusias merginas išsirinkę ūkininkai išvyko savaitės atostogų į Graikijos Koso salą. Dovilė neslėpė džiaugsmo, Andrių vadino svajonių vyru. Pasak merginos, jai užtektų vien tik jo švelnumo ir rūpestingumo.
Vaikinas sako, kad kelionėje buvo gera, bet ji baigėsi ne taip, kaip galbūt jis ir mergina tikėjosi.
Kelionės pabaigoje Andrius Dovilei pasakė ne ir akivaizdžiai nuliūdino merginą.
„Kelionėje žmogų gali geriau pažinti, pamatyti, kaip jis elgiasi kitoje aplinkoje. Kelionėje visi labiau atsipalaiduoja, vienas kitam pasako daugiau nei pasakytų įprastoje aplinkoje, prasiveržia iki tol slopintos emocijos. Turėjau galimybę pasitikrinti, ar mūsų santykiai turi perspektyvą peraugti į rimtesnius jausmus. Nusprendžiau, kad mus geriausia, bent jau kol kas, pasilikti draugais“, – kalbėjo vaikinas.
Aludaris juokauja, kad gerai, jog tėvai dar nespaudžia parvesti marčios į namus, tad dar turi laiko paieškoti sau žmonos. Andrius tiki, kad anksčiau ar vėliau sutiks mergina, be kurios nebegalės gyventi.
„Tai gali atsitikti bet kada. Šiandien aš vienas, o rytoj – kas žino“, – valiūkiškai filosofuoja panevėžietis.
Artimiausiu metu jis su draugais planuoja dviračiu per vieną dieną nulėkti į Palangą. Per tris jau mėgino – nesunkiai pavyko, o dabar – naujas iššūkis.
Andriaus tėtis, alaus daryklos įkūrėjas Vidmantas Perevičius, paklaustas apie sūnaus žmonos paieškas televizijoje, išmintingai patyli ir atsako: „Jaunas dar, susiras.“
Kaip ir kiekvienas tėvas, ponas Vidmantas nori, kad sūnus būtų laimingas.
V. Perevičius viliasi, kad laikui bėgant sūnus ir dukra perims iš jo alaus verslą.
Aludaris pasakojo, kad Kupiškio rajone gyvenusi jo močiutė ir jos brolis, tęsdami šeimos tradiciją, jam perdavė senovinius receptus, o jis – savo vaikams.
Inga SMALSKIENĖ
