Panevėžietė Taisa Balčiūnienė 30-mečio proga iš vyro, žinomo Panevėžyje kineziterapeuto Arūno Balčiūno, gautą dovaną metus laikė spintoje. Dovana, švelniai tariant, moters nesužavėjo. Bet dabar prieš šešerius metus gauto šiaurietiško ėjimo lazdos jai teikia daug malonumo ir stiprina sveikatą.
Darbas kaip gyvenimo būdas
Šią sporto šaką prieš kelerius metus Panevėžyje pradėjęs populiarinti A. Balčiūnas dabar su žmona yra diplomuoti instruktoriai, mokantys šiaurietiško ėjimo įvairiuose šalies miestuose.
Panevėžiečiai į jų vedamas nemokamas treniruotes renkasi kiekvieną trečiadienio vakarą Senvagėje.
Maratonų bėgikas, futbolą žaidžiantis ir apskritai daug sportuojantis A. Balčiūnas sako, kad šiaurietiškas ėjimas, jeigu juo užsiimama pagal visas taisykles, yra rimtas sportas.
Pasak kineziterapeuto, žingsniuojant su lazdomis dirba 98 procentai kūno raumenų, jos tinkamos ir reabilitacijai po traumų, ir ruošiantis olimpinėms žaidynėms, nes ugdo ištvermę, jėgą.
Arūnas instruktorių šiaurietiško ėjimo kursuose patyrė, kad ir prie krūvių įpratusiam žmogui po specifinės treniruotės gali skaudėti raumenis. „Prisipažinsiu, mane tai nustebino, nesitikėjau“, – juokėsi jis. T. Balčiūnienė iki pažinties su vyru aktyviai nesportavo. Ištekėjusi ji irgi nepuolė bėgioti maratonų ar žaisti futbolą, kaip vyras. Tačiau laikui bėgant sutuoktinis ją nejučiomis įtraukė į sporto pasaulį.
Moteris dabar neįsivaizduoja savęs visą dieną sėdinčios ant kėdės, o vakare gulinėjančios ant sofos prie televizoriaus. Šaltuoju metų laiku ji mankštinasi sporto klube, vasarą važinėja dviračiu ir visais metų laikais ima į rankas šiaurietiško ėjimo lazdas.
Trys Balčiūnų vaikai irgi sportiški. Du sūnūs – 13 ir 9 metų – lanko futbolą, o 6 metų dukra savo jėgas jau išbando vaikučių dviračių varžybose.
Jų tėvai tvirtina, jog jiems svarbiausia, kad vaikai užaugtų sveiki, stiprūs, o ar bus čempionai – čia jau priklauso nuo jų pačių.
Vaikystėje A. Balčiūnas labai norėjo žaisti futbolą, tačiau Pakruojyje, kur gyveno, to daryti nebuvo galimybių. Jis daug metų bėgiojo maratonus, dalyvavo varžybose Lietuvoje ir užsienyje. Vyras skaičiuoja įveikęs arti 60 maratonų.
Futbolą jis žaidžia tiesiog savo malonumui, dalyvauja mėgėjiškuose čempionatuose. A. Balčiūnas kamuolį dažnai paspardo ir su kolegomis medikais iš Respublikinės Panevėžio ligoninės.
Sportas – jo pomėgis, bet labai susijęs su darbu. Pastaraisiais metais A. Balčiūnas dirbo „Ekrano“ futbolo komandos kineziterapeutu, dabar rūpinasi savo gimtojo Pakruojo futbolo komandos „Kruoja“, kaip ir „Ekranas“, žaidžiančios aukščiausiojoje lygoje, narių sveikata, lydi Lietuvos regbio rinktinę į varžybas. Panevėžyje jis darbuojasi reabilitacijos srityje, padeda traumas patyrusiems žmonėms atgauti sveikatą.
Rado savo pašaukimą
A. Balčiūnas į Panevėžį atvyko prieš 20 metų. Kineziterapija nebuvo jo svajonė. Iš pradžių krimto techninius mokslus, šie jam labai nepatiko ir nesisekė.
Kartą jam į rankas pateko laikraštis, kuriame buvo straipsnis apie kineziterapeuto specialybę. Jaunuoliui pasidarė įdomu.
Vaikinas įstojo į tuometę Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, dabartinę Panevėžio kolegiją. Jis iš karto pajuto, kad sėdi savo rogėse – patiko ir mokytis, ir praktika. Čia susipažino ir su būsimąja žmona Taisa, studijavusia socialinį darbą.
Dar mokydamasis A. Balčiūnas įsidarbino Vitalės Bružienės privačioje klinikoje, kurioje dirbo kelerius metus.
Pirmąją darbovietę jis vadina didžiąja geros praktikos mokykla.
„Ten įgijau daug vertingų teorinių žinių ir praktinių įgūdžių, dirbau su aukščiausio lygio gydytojais iš Vilniaus, Kauno klinikų, taip pat užsienio“, – pasakojo vyras.
A. Balčiūnui teko stažuotis užsienyje, dalyvauti parodose ir konferencijose sporto, reabilitacijos klausimais.
Gavęs pasiūlymą padirbėti „Ekrano“ futbolo komandoje Arūnas ant stalo pasidėjo krūvą specifinės sporto medicinos literatūros. Pasak jo, futbolininkai kenčia ne tik nuo susidūrimų su varžovais, bet ir nuo didelio krūvio.
Dažniausiai jie patiria kelio, čiurnos sumušimus, šių kūno vietų raiščių, raumenų patempimus, galvos kirstines žaizdas.
Kineziterapeutui prireikė ir chirurgo įgūdžių – teko sportininkams siūti prakirstą antakį, pakaušį.
Tačiau, pasak A. Balčiūno, futbolininkai nepatiria tiek daug traumų, kiek regbininkai.
Pradėjęs lydėti Lietuvos regbio rinktinę į varžybas, jis buvo apstulbęs, ką išvydo aikštėje.
„Nespėjau bėgioti į aikštę teikti pagalbos sportininkams. Man padėjo rinktinės treneris, panevėžietis Anatolijus Smirnovas, treniravęs Zimbabvės rinktinę. Bet ir dviese vos spėjom suktis.
Nieko keisto. Užsienio šalių, pavyzdžiui, Prancūzijos, regbio rinktinę į varžybas lydi du gydytojai ir trys kineziterapeutai“, – pasakojo jis.
A. Balčiūnas traumas patyrusiems sportininkams sudaro reabilitacijos programas. Savo privačiame kabinete jis konsultuoja gyventojus traumų prevencijos klausimais, padeda greičiau atgauti sveikatą jas patyrusiesiems.
Darbe jam talkina žmona Taisa. Moteris džiaugiasi, kad gali skirti laiko vaikams ir namams.
Naujas senas užsiėmimas
Pastaruoju metu Balčiūnai pasinėrė į šiaurietiško ėjimo mokymus, jie įkūrė savo mokyklą ir siekia išplėtoti jos veiklą.
Šiaurietiško ėjimo nauda įsitikinęs A. Balčiūnas sako, jog ši sporto šaka tinka ir jaunam, ir senam.
Jis pastebėjo, kad pastaruoju metu daugėja norinčiųjų ja užsiimti, į treniruotes ateina nemažai jaunų žmonių.
„Net žiemą, krintant šlapdribai, susirenka kelios dešimtys entuziastų. Tai mane įkvepia“, – sakė jis.
A. Balčiūnas šį sportą atrado maždaug prieš dešimtmetį. Dalyvaudamas maratone Estijoje pamatė su lazdomis žingsniuojančius žmones. Pabandė – patiko.
Grįžęs namo į Panevėžį, nuvažiavęs į prekybos centrą nusipirko šiaurietiško ėjimo lazdas, kurios, kaip jis vėliau suprato, buvo niekam tikusios.
Pasak kineziterapeuto, didelis skirtumas, su kokiomis lazdomis žingsniuoti. Pavyzdžiui, kalnuotoms vietovėms skirtos lazdos visiškai netinka lygumose ir atvirkščiai.
„Netinkamai parinktos lazdos, vaikščiojimo technikos neišmanymas gali pakenkti sveikatai“, – įspėja medikas.
T. Balčiūnienė pridūrė kol kas nemačiusi nė vieno pradedančiojo, teisingai vaikščiojančio.
A. Balčiūnas, pradėjęs gilintis į šiaurietiško ėjimo sportą, nustebo, kiek daug sukurta įvairių treniruočių metodikų, kokios didelės šios sporto šakos galimybės – pradedant fizinės formos palaikymu, baigiant profesionaliu sportu.
Lietuvoje yra susikūrusi Šiaurietiško ėjimo asociacija, Arūnas ir Taisa Balčiūnai yra jos nariai.
Šiaurietiško vaikščiojimo tėvynė yra Suomija, čia jis prasidėjo 1930 metais.
Sporto specialistai pastebėjo, kad slidininkai, kurie vasarą vaikščioja su lazdomis, varžybose pasiekia geresnių rezultatų.
1996 metais šiaurietiškas ėjimas užregistruotas kaip oficiali lauko sporto šaka. 2000 metais buvo įkurta Tarptautinė šiaurietiško vaikščiojimo asociacija.
Inga SMALSKIENĖ
