„Šimtas metų ir dvi dienos“, – į klausimą, kiek jai metų, su šypsena atsako panevėžietė Anelė Mankauskienė. Gegužės 5-ąją sulaukusi ypatingos, retam skirtos šimto metų sukakties moteris buvo pasveikinta ne tik gausaus savo artimųjų būrio.
Marios sveikinimų
Jubiliatę, kaip ir visus krašto šimtamečius, aplankė ir pagerbė „Sodros“ Panevėžio skyriaus vadovės, be dėmesio ilgametės savo narės nepaliko ir sveikuolių klubas „Atgaiva“, jo įkūrėjas Kazimieras Ilginis.
Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas Dainius Kepenis pasveikinti šimto metų sulaukusios bendramintės specialiai atvyko iš pajūrio.
A. Mankauskienė apgailestavo, kad nebegali sutikti svečių, atidaryti jiems durų – sveikata nebeleidžia vaikščioti. Nelabai stiprios jau ir akys, ir klausa, tačiau metų našta užsigrūdinusios moters nepalaužė. Prie stalo sėdėdama ji maloniai bendravo su svečiais, dalijosi prisiminimais, net eilėraščių deklamavo.
Liūdnos eilės
Vieną netrumpą eilėraštį A. Mankauskienė padeklamavo su ašaromis. Pasirodo, jį sukūrė pati liūdesio valandą, kai atsisveikino su mirusiu vyru ir liko viena su keturiais vaikais. Eilėraštyje – liūdesys, kad taip greit bėga laikas, nerimas dėl ateities.
„O ir praėjo ši žiemužėlė, niekad jos niekas nesugrąžins. O ir nuliūdo mano širdelė – niekas nenuramins“, – greitakalbe deklamavo šimtametė.
Nors nuo eilėraščio sukūrimo prabėgo nemažai metų, ji nepamiršo nė vieno posmo. „Dabar laukiu likimo pabaigos“, – ramiai baigė moteris.
Panevėžyje daugiau kaip septyniasdešimt metų gyvenanti A. Mankauskienė nepamiršo esanti suvalkietė – jos šnektoje panevėžietiškos tarmės negirdėti, tik graži gimtojo krašto tartis.
Anksčiau, sako, neiškęsdavusi ir pataisydavusi aukštaitišką kalbą.
„Prisimenu, kasėme bulves. Jų buvo labai daug – visi maišai pilni, tada viena kasėja ir klausia: „Kažin ar bulvės pareis?“, o aš jai sakau:
„Kaip jos pačios pareis – parvežti reikės. „Sakau, geriau klausk, ar sutilps bulvės?“ – prisiminusi juokėsi šimtametė.
Ji mena į Panevėžį atvykusi, kai jos vyras pokariu iš Marijampolės cukraus fabriko buvo perkeltas į Panevėžio cukraus fabriką ir paskirtas jo vadovu. Du vaikai jau buvo, kiti du gimė Panevėžyje.
Taurių laimėtoja
Tris sūnus ir dukrą užauginusi A. Mankauskienė apgailestauja, kad vieno jau nebėra tarp gyvųjų – jaunylis prieš trylika metų tragiškai žuvo. Vieno sūnaus šeima dabar įsikūrusi Kaune, kito, kaip ir dukros Zitos, – Panevėžyje.
Šimtametė savo bute gyvena viena, turi tik ateinančią pagalbininkę, padedančią tvarkytis, nuperkančią produktų, išverdančią valgyti.
Artimieji dažni senolės svečiai.
„Turiu penkis anūkus, šešis proanūkius ir vieną proproanūkį“, – didžiuojasi A. Mankauskienė.
Moteris tikra sveikuolė. Ne kalbomis ar patarimais įrodinėjusi sveiko gyvenimo būdo, judėjimo, sporto naudą žmogaus organizmui, bet dešimt kartų iš eilės varžybose „Lietuvos sveikuolis“ savo amžiaus grupėje A. Mankauskienė yra laimėjusi Lietuvos Respublikos prezidento taurę.
Be to, ji buvo aktyvi saviveiklininkė, ilgametė dainų ir šokių ansamblio „Senoliai“ šokėja.
Išpranašavo ilgą gyvenimą
„Dar jaunystėje Marijampolėje čigonė išpranašavo, kad gyvensiu daugiau kaip šimtą metų. Juokiausi tada, bet pranašystės nepamiršau“, – prisimena šimtametė.
Moteris mano, kad ilgų gyvenimo metų prigimtis negalėjo jai lemti, mama mirė, kai su penkiais broliais augusiai Anelei buvo vos penkiolika. Ilgai negyveno ir tėtis, apie ilgaamžius negirdėta visoje giminėje.
„Ilgus metus, ko gero, lėmė aktyvus gyvenimo būdas, sportas“, – svarstė senolė.
Jos sūnus Zenonas teigia, kad iš aktyvaus sveikuolių judėjimo motina pasitraukė sulaukusi 93-ejų. O dar po poros metų pradėjo šlyti jos sveikata. „Ir 89, ir 91 metus turėdama ji vis dar važiuodavo prie jūros ir su sveikuoliais ruoniais maudėsi“, – pasididžiuodamas sakė šimtametės sūnus. Jis rodė garbaus amžiaus mamos parsivežtų iš sveikuolių sporto varžybų daugybę apdovanojimų, taurių, diplomų.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
