Panevėžietė Milda Lukoševičiūtė po metų, praleistų Turkijos rytuose, Kurdistane, mažame kalnų miestelyje Muše, kur armijos kareivių daugiau nei civilių, svajoja kada nors sugrįžti į šį kraštą. Tik šįkart į Stambulą, savotišką tarpinę stotelę tarp Rytų ir Vakarų pasaulio.
Įgyvendino svajonę
Apie etninius kurdų ir turkų konfliktus oficialiai neegzistuojančiame Kurdistane, užimančiame Turkijos, Irano, Irako ir Sirijos teritorijas, žinios dažniausiai pasiekia per televizijos laidas ar spaudą. Tačiau net ir žinodama, kas jos laukia, Milda nusprendė priimti gyvenimo jai siunčiamą iššūkį – vykti savanoriauti į šį pasaulio kampelį.
26-erių mergina dar nuo mokyklos laikų dalyvaudavo įvairiose jaunimo organizacijose, pagal mainų programas savanoriavo ne vienoje Europos šalyje. Tačiau visada kirbėjo noras iš vidaus pažinti islamiškąją Rytų kultūrą, ypač menus. Todėl kai savanoriaudama Ispanijoje sulaukė vienos turkų organizacijos kvietimo atvykti padirbėti su jų jaunimu, ilgai nedvejojo.
„Tuo metu kaip tik sprendžiau, ką toliau veikti gyvenime. Susirasti darbą ir užstrigti vienoje vietoje nesinorėjo. Kol dar jauna, norisi pakeliauti, pažinti. Kita vertus, savanorystė yra savotiškas darbas, kurio metu įgyta patirtis – neįkainojama“, – tvirtina mergina, savo rankose laikanti interjero dizainerės diplomą.
Pasitiko pusnys ir šarvuočiai
Dar prieš vykdama į Mušą visiems metams, Milda atvyko į Turkiją „apsišniukštinėti“. Tai, ką ji pamatė, nesužavėjo. Maždaug 80000 gyventojų Mušas dydžiu panašus į Panevėžį, bet Turkijos mastais – atokus kaimelis su trimis pagrindinėmis gatvėmis ir daugybe mažų žvyrkelių kažkur kalnuose. Turkiją daugelis tautiečių renkasi norėdami pabėgti nuo lietuviškos darganos, tačiau vasarį atvykusios Mildos ten laukė dar atšiauresnis klimatas.
„Mane pasitiko dviejų metrų storio sniego paklodės, – pasakoja mergina. – Iki pat balandžio vidurio ten šalta ir niūru taip pat kaip Lietuvoje. Pagrindinis susisiekimas su didžiaisiais miestais – tik lėktuvais, mat iki Stambulo autobusu keliauti reikia visą parą, bet dėl gausaus sniego praktiškai iki pat pavasario būna uždaryti ir keliai, ir oro uostai.“
Bet prie permainingo Lietuvos klimato pripratusios panevėžietės Kurdistano orai neišgąsdino. Jai sunkiau priprasti buvo prie to, kad gatvėse daugiau armijos kareivių nei civilių.
„Konfliktas tarp kurdų separatistų ir turkų armijos tęsiasi keleri metai. Mušas, nors ir pateko į konflikto zoną, buvo pakankamai saugus, mat čia nebuvo svarbių šaliai objektų, į kuriuos galėtų nusitaikyti kurdų separatistai. Prie pat mano namų buvo armijos postas, gatvėse nuolat zujo kariniai šarvuočiai, ne kartą ir mane buvo sustabdę patikrinti dokumentų. Iš pradžių nebuvo labai jauku nuolat matyti tiek daug karinių šarvuočių, bet ilgainiui ir prie to pripratau“, – įspūdžiais dalijosi Milda.
Jei ne nuolat zujantis karinis transportas, sako, būtų visai pamiršusi esanti karinio konflikto zonoje. Tačiau kai prasidėjo didieji neramumai Sirijoje, karo nuojautos pasiekė ir mažą kalnų miestelį. Prieš keletą metų Muše buvo įkurta NATO naikintuvų bazė, todėl dangų be perstojo raižė naikintuvai.
„Nors naikintuvai tik skrido pro Mušą į pasienį, jaukiai tikrai nesijaučiau. Kai ten buvau, atrodė, kad Sirija gana toli, tačiau pasižiūrėjusi į žemėlapį supranti, kad ji – visai šalia“, – sakė savanorė.
Ne ką drąsiau, anot Mildos, buvo ir justi, kaip dreba žemė – Mušas yra gana aktyvioje seisminėje zonoje, taigi merginai teko išgyventi du žemės drebėjimus.
„Per tuos metus buvo ir sunkių momentų, bet ne dėl pačios Turkijos, o dėl to, kad man sunku nusėdėti vienoje vietoje, – šypsosi ji. – Man ten buvo per mažai erdvės. Kita vertus, niekada nebuvo kilusi mintis viską mesti ir išvykti. Važiuodama aš jau žinojau, kas manęs laukia, labai norėjau išmokti kalbą.“
Labiausiai pasiilgo… vienatvės
Milda pripažįsta: europiečiui Rytų krašte nelengva prisitaikyti prie vietos tradicijų. Mušas – gana nuošalus pasienio miestelis, todėl žmonės čia – itin religingi ir konservatyvūs. Nors turkai buvo labai draugiški ir malonūs, vis dėlto apsivilkti atvirų drabužių Milda negalėjo.
„Buvo labai keista, kad vasarą, svilinant 45 laipsnių karščiui, negalėjau apsivilkti nei šortukų, nei marškinėlių be rankovių. Aišku, jeigu būčiau apsivilkusi, manęs į kalėjimą nebūtų pasodinę ar akmenimis užmėtę, bet tikrai būčiau buvusi apšaukta ar sulaukusi nemalonių reakcijų. Penkis mėnesius gyvenau kurdų šeimoje, jų mama manęs neišleisdavo į lauką, kai nors kiek daugiau būdavo atidengta kūno. Ji sakydavo: „mes eisime į rojų, o tu – į pragarą, ir dar turėsime aiškintis, kodėl tavęs neišgelbėjome.“
Į Mušą atvykę savanoriai iš kitų Europos šalių ar panevėžietės artimieji negalėjo atsistebėti, kaip ji galinti ištverti tokioje provincijoje. Bet M. Lukoševičiūtė tikina, kad jai niekada nebuvo sunku prisitaikyti prie kitos, jai svetimos aplinkos. Net ir ramadaną ji puikiai „atlaikė“, ir turkų kalbą išmoko, nors prisipažino, kad metai atšiauriame krašte – pernelyg daug laiko.
Svetimoje šalyje jai labiausiai trūko galimybės pabūti vienai. Turkams, anot Mildos, toks dalykas visiškai nesuprantamas: jeigu vienas eina į parduotuvę, dar bent keli jį turi lydėti. Todėl lietuvaitei buvo labai keista, kad ją net iki tualeto lydėdavo kitos merginos.
„Pavargau nuo žmonių pertekliaus. Turkai nemoka būti vieni, todėl ir aš neturėjau jokio privatumo. Jiems atrodo, kad jeigu žmogus nori pabūti vienas ir tiesiog ramiai paskaityti knygą, vadinasi, jam kažkas negerai. Turkai, nesvarbu, ar svilina saulė, ar lyja lietus, ar pusto, išeina į gatves pabendrauti ar tiesiog vaikščioti be jokio tikslo“, – pasakojo savanorė.
Prižadėjo grįžti
Tik atvykusi į Turkiją Milda pradėjo dirbti jaunimo organizacijoje, ieškojo partnerių, rėmėjų, koordinavo įvairias programas. O pramokusi kalbėti turkiškai ėmėsi organizuoti anglų kalbos kursus vaikams.
Pasak merginos, šioje šalyje šeimos yra gausios, tad 10–15 vaikų namuose ten nieko nestebina. Tačiau itin skurdžiame rajone daugelis vaikų mokyklos nelanko – tiesiog valkatauja gatvėse. Pagrindinis lietuvaitės tikslas ir buvo tokiems vaikams bei jaunuoliams parodyti, kad gali būti ir kitoks gyvenimas.
„Dariau viską, ką tik galėjau ir sugebėjau. Ten labai daug „gatvinių“ vaikų, todėl stengėmės juos sudominti įvairia veikla“, – sakė savanorė, į Lietuvą grįžusi tik prieš porą mėnesių.
Metai, praleisti Rytų šalyje, kaip prisipažino Milda, jai davė neįkainojamos patirties. Ir visų pirma išmokė kantrybės. Mat turkai visada ir visur žada, bet pažadų nevykdo, o jeigu paskyrė susitikimą, į jį ateis pavėlavę bent pusvalandį. „Arba gali eiti iš proto ir pykti ant jų, arba išsiugdyti kantrybę“, – juokiasi Milda.
„Kiekvienas išvažiavimas ką nors duoda, – patikina mergina. – Metai kitoje šalyje ir apskritai kitoje kultūroje su skirtingais žmonėmis – neįkainojama patirtis. Gal pati dar nelabai suvokiu, ką gavau, bet laikui bėgant pajusiu.“
Lina DRANSEIKAITĖ
