Aukštesnių jėgų egzistavimu tikinti menininkė neatstumia nė vienos kūrybinį džiaugsmą teikiančios mūzos – atsiliepia kiekvienos šaukiama.
Norinti visko
Upytės seniūnijos Ėriškių kultūros centro meno vadovė Renata Laučkienė – viena iš tų visa galva į kūrybos vandenis neriančių žmonių, kuriems žemiški buities dalykai dažniausiai lieka paskutinėje vietoje.
„Tapyti, groti, dainuoti, rašyti“, – atsakymas į klausimą, kuo Renatai labiausiai patinka užsiimti.
Pamačiusi nustebusį žvilgsnį, moteris bando pasiteisinti: „Gal ir negerai toks veržimasis, bet aš iš tikrųjų noriu visko. Atrodo, kažkokia aukštesnė jėga veda nuo teptuko prie plunksnos, prie muzikos ir vėl atgal prie drobės, nieko negaliu su savimi padaryti.“
Gebėjimais apdovanota trijų vaikų motina kūrybos troškimą perdavė ir savo atžaloms. Vyresnieji dukra ir sūnus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai – konkursuose laurus skinanti Ieva smuikininkė, Simonas griežia altu. Mažajai dukrai – antros klasės mokinei Kristinai dar tik pradeda paklusti gitaros stygos.
Ieva Laučkaitė žavisi grafika, kuria įspūdingus darbus, tačiau antrai mūzai tarnauti apgailestauja neturinti jokių galimybių ir laiko – smuikas reikalauja absoliučiai viso muzikanto dėmesio. Dukra tik iliustravo neseniai išleistą mamos novelių knygą „Popieriniai paukščiai“.
Kaime gyvenanti menininkė R. Laučkienė prisipažįsta, kad daržų ir kitokios ūkiškos kasdienybės jos gyvenime nėra, net gėlynų puoselėti ji neturi kada.
Moteris supranta, kad ir daržai, gėlynai, net ūkio darbai taip pat gali būti savita kūryba, teikianti žmogui pasitenkinamą, džiuginanti rezultatais.
„Bet kiekvienam žmogui yra skirta niša ir laimingi tie, kurie patenka į savąją“, – teigia menininkė. Jos kiemo aplinką puošia ne augalai, o vejoje prie namo pastatytas rūpintojėlis ir angelo skulptūra.
Angelų kolekcija
Angelai ėriškietės menininkės gyvenime užima ypatingą vietą – jie nuolat mintyse, širdyje ir gausybėje paveikslų, rašinių, dainų.
Moteris žino, kad angelai tikrai egzistuoja, jie saugo žmones, glaudžia po savo sparnu, teikia ramybę, o kartais net susisiekti bando. Renata angelus dažnai regi sapnuose ir rytais pakilusi skuba perkelti į paveikslus jų spindesį, šviesą, ramybę.
Šiuo metu Tautodailininkų sąjungos narės paveikslų su angelais kolekcija keliauja po rajoną, jie eksponuojami seniūnijų kultūros centruose, bibliotekose. Mistika dvelkiantys darbai nestokoja žiūrovų dėmesio, žmonės atpažįsta savo mintyse ar sapnuose regėtus angelus.
R. Laučkienės kūrybiniame aruode yra ir kitokių kolekcijų. Viena jų – moterų portretai – taip pat dažnai eksponuojama.
„Pagrindinis mano kūrybos motyvas – žmogus, emocijos ir gyvenimo prasmės paieškos“, – teigia Panevėžyje gimusi ir užaugusi, o meno paslapčių Kauno Stepo Žuko dailės mokykloje sėmusis R. Laučkienė.
Važiuodama į tapybos darbų parodos atidarymus, autorė dabar vežasi ir ką tik išleistą savo knygą, pristato ją. Renginiuose ji kartais skambina gitara, atlieka savo kūrybos dainas.
Gitara skambinti ji moko ir kitus, norintieji valdyti šį instrumentą kviečiami į pamokas Ėriškių kultūros centre.
„Muzika ir rašymas mano gyvenime buvo visada, nuo pat vaikystės“, – tikina Renata.
Paliko miestą
Platūs kūrybos užmojai reikalauja ir plačių erdvių, tad prieš šešerius metus Laučkų šeima ryžosi palikti Panevėžį, kambarį daugiabutyje, ir persikelti į kaimą. Kur – iš pradžių nebuvo svarbu. Naujų namų paieškos atvedė į Ėriškius – nuo Panevėžio daugiau kaip dvidešimt kilometrų nutolusį kaimą.
„Arčiau miesto namo neįpirkome, o čia atitiko viskas – namas, jo kaina, vaizdinga vietovė, galimybė dirbti kultūros centre. Atvažiavom ir iš karto pamilau šį kraštą, jo žmones, esu čia sava“, – sako moteris.
Kai vaikai studentai iš sostinės atvažiuoja atostogauti pas tėvus į Ėriškius, negali atsidžiaugti, vadina šią vietą ramybes oaze, kurortu.
Pasakodama apie savo nesibaigiančius kūrybinius procesus Renata teigia už daug ką esanti dėkinga vyrui.
„Jis ne menininkas, praktiškas žmogus, išlaikantis šeimą. Iš meno pragyventi būtų neįmanoma. Jeigu man pavyksta kiek uždirbti pardavus paveikslą, visi pinigai skiriami tolesnei kūrybai – brangiems dažams, drobei, kitoms reikmėms“, – tikina Renata.
Ji džiaugiasi, jog vyras puikiai supranta meniškos sielos prigimtį ir nepyksta, kai ieškodama įkvėpimo žmona išvyksta į kelių dienų keliones. Priekaištų, sako, neišgirstanti.
Dvejus metus, kai jų vaikai, vos baigę pradines klases, buvo pakviesti mokytis į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, motina kartu su jais gyveno sostinėje. Tokiems mažiems be mamos dar buvo sunku, tačiau atsisakyti puikios, gražią ateitį gabiems vaikams suteiksiančios galimybės nesinorėjo.
Mažieji muzikantai buvo apgyvendinti bendrabutyje, o jų mama netoliese nuomojosi kambarėlį drėgname rūsyje. Kasdien po pamokų skubėdavusi susitikti su vaikais, pabūti su jais. Vyras tuo metu Panevėžyje gyveno vienas.
Lemties kodas
Dabar menininkė rengia dar vieną kolekciją, tapo paveikslus mistine tema „Katės kaip moterys“. Kolekcijoje greičiausiai bus vienuolika paveikslų – tokį skaičių dažniausiai nė nesistengiant ir pavyksta nutapyti. „Mano lemties kodas – vienuolika“, – juokiasi moteris.
Daug lemtingų jos gyvenimo įvykių įvyko vienuoliktą mėnesio dieną. Net ypatingo kūrybinio pakylėjimo ji sulaukia būtent tokiomis dienomis ar net valandomis.
Kūryba moters gyvenime – ne priešokiais. „Toks mano gyvenimo būdas – visas laikas skiriamas tam. Iš anksto neplanuoju, kad štai valandą tapysiu, pusvalandį rašysiu, o paskui imsiu gitarą į rankas ir kursiu dainas. Idėjos veržiasi viena po kitos, veja į priekį, skatina dirbti“, – dėsto moteris. Ėriškių bendruomenės vadovė Birutė Grabauskienė vadina R. Laučkienę ypatinga menininke.
„Džiaugiamės, kad gyvenimo keliai ją atvedė į Ėriškius. Energingos moters pilna visur, nepamatysi jos susiraukusios, vis linksma, vis su šypsena“, – sako ėriškietė.
R. Laučkienė tikina, kad jos darbai priklauso ir nuo nuotaikos – liūdna, nusiminusi būdama ji negali tapyti.
„Man reikia šviesių minčių ir spalvų. Jeigu tapydama gerai jaučiuosi, prie mano paveikslų žmogui bus gera. Kūrybinė energetika labai svarbi – tapant negali būti nuovargio, nusiminimo. O štai rašant – atvirkščiai. Kai skauda, kai būna negera, sunku, žodžiai tiesiog liejasi. Juos perskaitęs žmogus gali rasti pats save ir suprasti – ne man vienam taip buvo. Sutampančios žmonių mintys, panašūs jausmai gali tapti paguoda, užuojauta, viltimi“, – sako R. Laučkienė.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
