Atsikratykime senų mitų ir kartu ženkime į naujos aludarystės amžių – su tokia žinia šiandien pirkėją sutinka „Utenos alus“. Moderniausia Baltijos šalyse darykla pakvietė visus stebėti alaus gamybos kelią: atvažiavę į Uteną pamatysite, kad į butelius ir statines alus pilamas tik daugybę kartų patikrinus jo kokybę.
Pasak „Utenos alaus“ daryklos vadovo Mariaus Šveistrio, šiandien lietuviškas alus sulaukia lygiai tiek pat apkalbų, kiek pagyrų. „Žmonės prisiklauso gandų ir mitų, kurie sklinda iš lūpų į lūpas. Mes sakome – jei jau laikome save alaus šalimi, kurioje kiekvienas yra alaus ekspertas, sužinokime, kaip jis iš tiesų gaminamas, ir skleiskime teisingas žinias apie jo kokybę“, – komentuoja jis.
Lemia technologijos ir geros žaliavos
Daugiau nei 100 mln. litrų alaus per metus išverdančios „Utenos alaus“ daryklos atstovas pabrėžia, jog šiandien alaus kokybę lemia technologijos. Jos į aludarystės amatą įsiveržė ne tik dėl to, kad patenkintų išaugusį alaus vartojimą. Naujausi moksliniai atradimai ir įranga naudojama siekiant patenkinti alaus gėrėjų lūkesčius – kiekviename to paties pavadinimo alaus butelyje ar bokale rasti nepakitusį skonį.
Tačiau nors per šimtmečius alaus gamyba ištobulėjo, alaus sudedamosios dalys liko tos pačios. Tai natūralios žaliavos: apyniai, salyklas, mielės ir vanduo. Visų jų kokybės kontrolė taip pat turi lemiamą reikšmę.
Vanduo turi būti tyras, tinkamos struktūros, be pašalinių priemaišų ir kvapo. „Mūsų aludariams pasisekė, nes darykla įsikūrusi šalia Aukštaitijos nacionalinio parko. Prieš dešimtmečius čia išgręžėme daugiau nei 200 metrų gylio gręžinį, siekiantį ledynmečio laikų grunto sluoksnį – po juo telkiasi itin švarus vanduo iš Šventosios-Upininkų baseino“, – pasakoja M. Šveistrys. Būtent šiuo gręžiniu, nesusiliesdamas su oru, vanduo kasdien atkeliauja į alaus daryklą.
Salyklas, apyniai ir mielės – iš geriausių
Senovėje tradiciškai aludariai patys augindavo miežius – dar vieną alaus gamybai svarbią žaliavą, iš kurios gaminamas salyklas. Tačiau jie turėjo skirti daug dėmesio laukų priežiūrai, kad derlius būtų kokybiškas.
Šiuolaikiniai aludariai šį darbą patiki tiems, kurie išmano jį geriausiai – specializuotoms salyklo gamybos įmonėms. „Utenos alus“ bendradarbiauja su tokiomis įmonėmis, įsikūrusiomis Lietuvoje ir užsienyje, garsėjančiomis savo salyklo kokybe. Nepaisant to, siekiant geriausio rezultato, atvežtas į daryklą salyklas yra dar papildomai valomas ir tik tada malamas.
Toliau alaus virimo kelyje – laikas kruopščiai atrinktiems apyniams. Jie atkeliauja iš skirtingų pasaulio regionų, kuriuose jiems sunokti gamta yra palankiausia. Galiausiai fermentacijos procese į rūgstantį alų dedamos mielės, perkamos iš patikimiausios vietos – Pasaulinio mielių banko.
Alus prižiūrimas laboratorijose
„Turbūt nebūtų malonu žinoti, kad į jūsų geriamą alų kas nors buvo įkišęs nykštį. O būtent taip seniau besifermentuojančio alaus temperatūrą tikrindavo tradicinis aludaris“, – pasakoja M. Šveistrys.
Šiuolaikinėje darykloje taip jokiais būdais nedaroma – temperatūrai matuoti naudojami specialūs prietaisai ir kompiuteriai. Negana to, šiuolaikinės aludarystės pasiekimai leidžia visus alaus kūrimo procesus atlikti optimalioje temperatūroje: dėl technologijų ypač tiksliai palaikoma tinkamiausia temperatūra misai užmaišyti, alui rūgti (0–3° C), alkoholio koncentracijai aluje nustatyti (20° C) ar jam subręsti tinkamam šalčiui.
Kiekvienas alaus žingsnis tikrinamas „Utenos alaus“ darykloje veikiančioje itin modernioje laboratorijoje. Jau nuo salyklo atkeliavimo į daryklą čia kontroliuojami būsimo alaus parametrai – jo klampumas, stiprumas, išskiriamo anglies dvideginio kiekis, spalva, kartumas ar skaidrumas. Prireikus alaus mėginiai siunčiami ir nepriklausomai laboratorijai Strasbūre.
Patikrinamas net buteliuose
Kai alaus daryklos specialistai įsitikina, jog alus atitinka visus kokybės kriterijus, jis pilstomas į tarą. Tačiau ir čia ne pabaiga – atliekami laboratoriniai bandymai tikrinant pirmuosius, paskutinius ir vidurinius partijos butelius bei skardines. Tik jei kokybė tinkama, partijai išrašomas kokybės pažymėjimas, kuris kartu su produkcija keliauja į prekybos vietas, o nesėkmingos partijos utilizuojamos.
„Alaus kokybės standartai nėra pačių aludarių sugalvoti – jie nustatyti Lietuvos alaus kokybės reglamente. Jis griežtai reguliuoja alkoholio koncentraciją aluje, sudėtinių medžiagų kokybę“, – sako M. Šveistrys.
Kadangi „Utenos alaus“ darykla priklauso „Carlsberg“ grupei, ji, kaip ir visos po jos „sparnu“ veikiančios įmonės, gamybos metu turi laikytis dar griežtesnių vidaus reikalavimų.
Visi reikalavimai lemia tai, kad „Utenos alaus“ kokybė patikrinama 70–100 kartų visuose gamybos etapuose: priimant žaliavas į daryklą, ruošiant gamybai vandenį, tikrinant gimstančio alaus cheminę ir mikrobiologinę sudėtį, vertinant produkto skonį prieš pilstant į tarą, tikrinant jo pakuotę ir išvaizdą sandėlyje ir kontroliuojant gėrimo kokybę parduotuvių lentynose visą realizacijos laiką.
Galės pasitikrinti žinias
Šimtą kartų galima pasakoti apie alaus gamybą, bet geriausia vieną kartą savo akimis įsitikinti. Juo labiau kad yra kur – tereikia atvykti į Utenoje veikiantį Šiuolaikinės aludarystės pažinimo centrą.
„Tai tarsi muziejus ar akademija, veikianti šalia alaus daryklos Utenoje. Čia visi besidomintieji alumi gali pereiti jo gamybos keliu – sužinoti apie naudojamus ingredientus, dabartinių mokslininkų pasiekimų ir technologijų taikymą alui virti bei pabandyti patys profesionaliai alų degustuoti“, – sako M. Šveistrys.
Didžiausi alaus mėgėjai taip pat gali dalyvauti dar vienoje pramogoje – Lietuvoje pirmą kartą rengiamame Nacionaliniame aludarystės egzamine. Užduočių sprendimas vyks internetu gegužės 17 dieną. Egzamino laikas ir taisyklės bus paskelbtos „Utenos alaus“ interneto svetainėje www.alausegzaminas.lt.
Po pirmojo etapo bus atrinkta 30 geriausiųjų, turėsiančių pademonstruoti praktinius alaus degustavimo įgūdžius. Nugalėtojas gaus tikro alaus mėgėjo vertą prizą – galimybę savo žinias pagilinti Alaus akademijoje Didžiojoje Britanijoje.
Donatas JANKUS
užs. nr.4159