Gimnazistė Edita Mikėnaitė, svajojusi apie mokslus Amerikoje, atsidūrė visiškai priešingoje pasaulio pusėje – Kinijoje. Metai svečioje šalyje jai leido suprasti, kad nėra nieko neįmanoma. Jeigu pavyko išmokti sudėtingą hieroglifų raštą, ji gali ir daugiau.
Vyko į Ameriką, atsidūrė Kinijoje
Panevėžio J. Miltinio dvyliktokė Edita Mikėnaitė, svajojusi apie veterinarijos gydytojos darbą, jau tvirtai apsisprendusi, kad baigusi gimnaziją studijuos tik kinų kalbą viename iš Olandijos arba Danijos universitetų. Visiškai pakeisti pasirinkimą ją paskatino beveik metai, praleisti Kinijoje. Nors mergina visada svajojo mokytis Amerikoje, tikriausiai ne veltui likimas nuvedė į priešingą pusę.
Kaip pasakojo gimnazistė, tik išgirdusi apie mainų programą, nė nedvejodama užsirašė, kad norėtų mokytis Amerikoje. Ši šalis kaip magnetas traukte traukė merginą. Kai po visų psichologinių ir kalbos testų ji sužinojo, kad iki kelionės jai pritrūko tik vieno balo, nusiminė. Mergina galėjo važiuoti mokytis į Vokietiją, bet ši šalis nė iš tolo neprilygo jos svajonių Amerikai.
„Į Europą važiuoti nenorėjau, todėl man liko Čilė, Brazilija, Korėja, Tailandas ir Kinija. Rinkausi tarp Brazilijos ir Kinijos. Pagalvojau, kad jeigu išmoksiu kinų kalbą, lengvai bus įkandamos ir kitos kalbos. Šiek tiek baisu buvo tik todėl, kad pagal šią programą į Kiniją buvau siunčiama pirmoji ir vienintelė lietuvė“, – pasirinkimo motyvus paaiškino Edita.
Tik sužinojusi, kad jau gali krautis lagaminus ir važiuoti į Kiniją, ji su mama pirmiausia nuėjo į kinų restoraną Panevėžyje ir čia dirbančių virėjų pradėjo klausinėti, kam ir kaip ruoštis. Be to, prieš išvykstant jai reikėjo išklausyti ir 120 valandų kinų kalbos kursus, tai buvo dar vienas didelis galvos skausmas.
„Į šią kavinę su mama dažnai važiuodavome papietauti, tad kai sužinojau, kad išvykstu į Kiniją, pirmiausia patarimų kreipiausi į juos. Panevėžio kinai mums suorganizavo ir kinų kalbos kursus – mane apsiėmė mokyti pažįstamo kino žmona lietuvė. Todėl visą mėnesį prieš kelionę apsigyvenau Vilniuje ir mokiausi, kaip mama juokauja, pagaliukų rašto. Beprotiškai sunki kalba, bet žinojau, kad kelio atgal nėra“, – sakė Edita.
Išmoko kiniškai derėtis
Merginos teigimu, kažkodėl visi įsivaizduoja, kad sunkiausia yra skaityti hieroglifus. Anaiptol, hie-roglifus reikia tiesiog išmokti, jų perskaityti neįmanoma. Vienas hieroglifas gali reikšti skiemenį arba vieną žodį. O ištarti žodžius – kone aukštoji matematika: kinai šneka skiemenimis ir jeigu bent vieną skiemenį ištarsi ne tuo tonu, gali likti nesuprastas.
„Mano mokytoja dar prieš pradėdama mane mokyti pasakė – svarbiausia nuvažiavus į Kiniją yra išmokti pasakyti savo vardą, iš kur aš esu ir skaičius bei mokėti nusiderėti turguje. Jeigu tu užsienietis ir nemoki kinų kalbos – mokėsi trigubai. Todėl pirmiausia, ką išmokau – derėtis kiniškai“, – juokavo gimnazistė.
Prieš kelionę Editai reikėjo ne tik pramokti kinų kalbos, bet ir įsigyti bilietą į Kiniją. Vien kelionė jai kainavo 22 tūkst. litų. Kaip sakė mergina, lengviau buvo tik todėl, kad ji galėjo kreiptis į įvairias organizacijas, įmones su prašymu padėti jai surinkti pinigų kelionei. Labai padėjo ir mama, todėl abi iki kelionės pradžios surinko apie 10 tūkst. litų, o likusius pridėjo tėvai.
Nors tėtis iš pat pradžių labai skeptiškai žiūrėjo į savo dukros norus išvažiuoti pagal mainų programą mokytis svetur, o mama iki paskutinės minutės klausinėjo, ar Edita tikrai pasiryžusi išvykti, ji 2011 metų rugpjūčio pradžioje išskrido į Kiniją, Šenzeno miestą, kuriame gyvena daugiau gyventojų nei visoje Lietuvoje.
Mokyklose – itin griežta drausmė
Tolimojoje Rytų šalyje ji apsistojo mokytojų šeimoje, kurioje, be jos, dar gyveno trys mergaitės ir du berniukai – mokytojų šeimos brolių ir seserų vaikai, atsiųsti iš provincijos čia mokytis. Edita juokauja, jog jautėsi kaip tikrame Niujorke – aplinkui tik dangoraižiai. Jos pačios butas buvo 25 dangoraižio aukšte.
Lietuvoje rudenį ji būtų ėjusi į vienuoliktą klasę, o Kinijoje mokėsi dešimtoje, kurioje buvo dėstoma sustiprinta anglų kalba. Privalumas buvo tas, kad ten dirbę mokytojai visus dalykus galėjo aiškinti angliškai.
Pasak gimnazistės, mokytis Kinijoje daug įdomiau nei Lietuvoje todėl, jog mokytojai yra suinteresuoti, kad pamokoje išmoktum kuo daugiau. Ten per pamokas niekam net nekiltų mintis „pamiegoti“.
„Per chemijos pamoką pas mus ateis mokytoja ir lentoje užrašys formulę, dar pasakys, kad iš mėlyno kažkas virs žaliu, ir tu turi tai išmokti, o Kinijoje visą šią formulę parodys praktiškai. Nėra taip, kad bijodamas apsijuokti drovėtumeisi mokytojo paklausti. O mokytojas visada prieis ir paklaus, ar tikrai supratai. Labai nustebino ir didžiulė pagarba mokytojams, gal todėl Kinijoje mokytojo profesija – itin garbinga“, – kalbėjo E. Mikėnaitė.
Namų darbai – privalomi. Editos teigimu, jeigu vieną kartą nepadarysi namų darbų, būsi iškviestas pas mokyklos direktorių ne tik pats, bet ir tavo tėvai. Jeigu tai pasikartos ir trečią kartą – būsi metamas iš mokyklos.
Kinijos mokyklose – itin griežta tvarka: visi turi būti su uniformomis, merginų plaukai surišti į uodegėlę, jokios kosmetikos ir papuošalų.
„Kai nuvykau į Kiniją, mano plaukai buvo raudoni, o ten tokių dalykų negali būti – tik natūralios spalvos plaukai. Todėl turėjau tapti juodaplauke, dėl to verkiau net tris dienas“, – sakė Edita.
Lankė dvi mokyklas
Mokslai kinų vaikams yra labai svarbūs, todėl visą savo laisvą laiką jie praleidžia prie knygų. Editai buvo labai keista, kad ji negali bet kada paskambinti savo mokyklos draugams ir pakviesti jų į kiną ar pasivaikščioti – reikia mokytis, todėl daugiausia laiko ji praleisdavo su savo užsieniečiais draugais, atvykusiais į Kiniją taip pat pagal mainų programą. Populiariausias laisvalaikio leidimo būdas – karaokės barai. Tik skirtingai nei Lietuvoje, kur visi kavinės lankytojai girdi, kaip tu dainuoji, ten barai suskirstyti į tam tikrus kambarėlius, kuriuose atskiros draugų grupelės gali dainuoti. Edita taip pat mėgdavo lankytis parkuose, vandens pramogų kompleksuose, prekybos centruose.
„Kiniškos prekės ten tris kartus pigesnės nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, kišeninis laikrodis, už kurį Lietuvoje aš sumokėjau 30 litų, ten kainuoja 3 litus. Todėl viena iš mano pramogų buvo eiti apsipirkti ir prekes siųsti į Lietuvą“, – pasakojo mergina.
Tačiau laisvo laiko Edita daug neturėjo. Ji, kaip ir kiti jos kinų klasės draugai, privalėjo mokykloje mokytis nuo pusės aštuonių ryto iki šešių vakaro, o paskui sėsti prie lietuviškų knygų. Nuotoliniu būdu ji mokėsi Vilniaus Ozo vidurinėje mokykloje. Jos tvarka buvo tokia griežta, jog laiku nepadaręs tau skirtos užduoties, gauni vienetą. Edita sustiprintai pasirinko mokytis chemiją ir biologiją, tačiau savarankiškai studijuoti šiuos mokslus buvo gana sunku, tiksliau, pritrūko laiko. „Grįžusi iš kinų mokyklos turėdavau tik porą valandų lietuviškiems mokslams. Nebepajėgiau pakelti tokio krūvio ir jau po savaitės išėjau. Kaip tik tuo metu ir J. Miltinio mokykloje buvo galima mokytis nuotoliniu būdu, todėl vėl buvau priimta į savo klasę“, – džiaugėsi, kad galėjo suderinti mokslus ir Lietuvoje, ir Kinijoje, mergina.
Jautėsi kaip įžymybė
Vienuolika mėnesių tolimoje šalyje jai labai prailgo, visa laimė, kad per Naujuosius kinų metus jos aplankyti atvažiavo visa šeima. Per dvi savaites jos artimieji labai artimai susibičiuliavo su laikinai jos tėvais tapusia kinų šeima. Pasak Editos, kinai yra labai draugiški ir svetingi žmonės. Net jeigu kinai ir nesupranta, ką jiems bandai paaiškinti, jie būtinai suras žmogų, kuris tave supras arba palydės iki reikiamos vietos. „Kinija mane sužavėjo žmonių nuoširdumu. Nėra taip, kad jeigu tau kažkas nepasisekė, iš tavęs pasityčiotų. Pavyzdžiui, mokykloje vyko talentų šou. Dalis mokinių tikrai nusidainavo, bet skirtingai nei Lietuvoje, kur tave visus metus badytų pirštais, žiūrėk, čia ta, kuri „susivarė“, Kinijoje visada padrąsina, pasako, kad kitą kartą bus geriau“, – kalbėjo moksleivė.
Kinija lietuvaitę sutiko itin svetingai, tačiau Edita sako, kad greitai tikrai nenorėtų grįžti. Viena pagrindinių priežasčių – itin aštrūs kinų virtuvės patiekalai, todėl beveik visas sriubas ji skiesdavo vandeniu arba išvis atsisakydavo maisto. Medūzos, gyvačių ir kitų roplių sriuba – didžiulis išbandymas lietuvio skrandžiui.
„Virtuvė tikrai labai keista. Kita vertus, labai pavargau ir nuo dėmesio, jaučiausi tarsi stebima pro didinamąjį stiklą. Mieste, kuriame gyvenau, kitatautį sutikti buvo retenybė, todėl jaučiausi kaip tikra įžymybė: visi sveikinasi, šypsosi, nori pakalbinti, nusifotografuoti, vis klausia, ar nesu užsiregistravusi „veibo“ – kinų feisbuke. Tik Honkonge galėjai jaustis kaip Europoje. Kaip juokaudavom, ten užsieniečių daugiau negu kinų“, – pasakojo Edita.
Grobiami vaikai – kasdienybė
Gyvenimiškos pamokos Rytų šalyje buvo neįkainojamos. Panevėžietė dažnai nervindavosi dėl menkiausių priežasčių, bet po vienuolikos mėnesių Kinijoje suprato, kad gyvenime yra daug svarbesnių dalykų, dėl kurių reikia jaudintis.
„Vaikų grobimai ir žmonių organų pardavinėjimai – Kinijos kasdienybė. Gatvėse – išmaldos prašantys žmonės, nes kažkas juos pagrobę išpjauna jų akis, plaučius, kitus organus“, – ją šokiravusius vaizdus pasakojo Edita. Lietuvoje jau įprasta, kad sukčiai stengiasi išvilioti dideles pinigų sumas apsimetę vaikais ar kitais giminaičiais, o Kinijoje vaikai grobiami tiesiog gatvėse.
Todėl mokyklose – visur stebėjimo kameros ir apsauginiai. Namuose – taip pat. „Kartą į klasę įlėkė susijaudinusi auklėtoja ir išsivedė vieną berniuką. Mes tik susižvalgėme ir pradėjome spėlioti, ką jis iškrėtė. Pasirodo, kažkas paskambino jo mamai ir apsimetęs juo pasakė, kad jį pagrobė ir pareikalavo didelės pinigų sumos. O mama susijaudinusi puolė skambinti į mokyklą, kaip iš saugomos įstaigos galėjo būti pagrobtas vaikas“, – pasakojo lietuvaitė. Aplinkui – gana šokiruojantys vaizdai, bet Edita jautėsi saugiai. Pasak jos, kai esi užsienietis, tave visi stebi, nepaleidžia iš akių, todėl tikimybės, kad kažkas vidury baltos dienos gali kėsintis pagrobti, nėra.
Po tokių išgyvenimų gimnazistei visai nebebaisūs atrodo ir baigiamieji egzaminai. Jos teigimu, jeigu jau išmoko kinų kalbą, vadinasi, gali daug daugiau. „Prieš išvažiuodama į Kiniją svajojau tapti veterinarijos gydytoja, tačiau dabar savo gyvenimą noriu sieti tik su kinų kalba. Galbūt dirbti dėstytoja, galbūt ambasadoje ar kurti savo verslą. Jeigu jau išmokau kinų kalbą, tą pagaliukų raštą, įmanoma viskas, reikia tik labai norėti“, – buvo atvira E. Mikėnaitė.
Lina DRANSEIKAITĖ
