Buranovo bobutės iš Rusijos, sužavėjusios Europos publiką „Eurovizijos“ dainų konkurse savo netikėtu originalumu ir sąmoju, jau turi rimtų konkurenčių. Aukštaitijos savišvietos akademiją lankančios garbaus amžiaus panevėžietės susibūrė į chorą ir ketina pavergti ne vieno širdį savo dainomis.
Amžius – ne kliūtis mokytis
Balsingas, energingas ir labai gabus – toks yra Aukštaitijos savišvietos akademijos moterų choras. Tik rudenį susibūręs choras išsiskiria tuo, kad jame dainuoja garbaus amžiaus moterys ir daugelis jų net nepažįsta natų. Tačiau studentės taip sparčiai mokosi, kad savo kalėdiniu pasirodymu katedroje sužavėjo net vyskupą Joną Kaunecką.
Kaip pasakojo senjorų chorą pasisiūliusi suburti Vytauto Mikalausko menų mokyklos direktorė Emilija Kriščiūnaitė, ji praktiškai visą savo gyvenimą moko vaikus muzikos paslapčių, tad kai išgirdo, kad ir vyresnio amžiaus panevėžiečiai norėtų savo muzikinius gebėjimus tobulinti, bet nėra kam vadovauti, pati pasisiūliusi. Jos teigimu, mokytis niekada nėra vėlu.
„Su Aukštaitijos savišvietos akademijos direktore Gema Umbrasiene per vieną renginį išsikalbėjome, kad būtų labai smagu suburti chorą, bet nėra, kas jam vadovauja. Todėl pasisiūliau. Žaviuosi tais, kurie neskaičiuoja savo amžiaus ir noriai imasi dainuoti. Kai pati išeisiu į pensiją, būtinai dalyvausiu choro veikloje“, – patikino E. Kriščiūnaitė.
Vadovauti senjorų chorui E. Kriščiūnaitei yra savotiškas iššūkis. Nors ji buvo ne vieno vaikų ir jaunimo, net medikų ir buvusios autokompresorių gamyklos chorų vadove, bet dar neteko dirbti su vyresniais žmonėmis. Tačiau savo studentėmis chorvedė džiaugiasi ir negali atsistebėti jų pažanga. E. Kriščiūnaitė vylėsi, kad teks vadovauti mišriam chorui, bet nė vieno stipriosios lyties atstovo repeticijose nesulaukė.
„Į chorą užsirašė penkiolika vyrų ir moterų, o atėjo tik šešios moterys. Bet visos jos labai aktyvios ir padarė didžiulę pažangą. Kada yra motyvacija, tada ir rezultatų galima pasiekti neblogų. Nors repetuojame dar tik kelis mėnesius, katedroje per Kalėdas jau surengėme pasirodymą, net vyskupas pagyrė“, – pasakojo chorvedė.
Vadovės teigimu, dabar moterys rengia liaudies dainų ir velykinę programą, ją ketina parodyti per Velykas susirinksiantiems tikintiesiems Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.
„Kai išmoksime valdyti balsą, imsimės instrumentų, tada ir mūsų pasirodymai bus daug gyvesni. Norisi tikėtis, kad mūsų gretos stiprės“, – sakė muzikė.
Jaunystės paslaptis – mėgstama veikla
Kaip ir garsiosios Rusijos Buranovo bobutės, panevėžiečių chorą sudaro žavios ir energingos šešios senjoros. Kai kurios iš jų vaikystėje ar jaunystėje dainavo chore, tačiau prisipažino, kad nė vienai neteko krimsti muzikos mokslų. Todėl muzikos pamokos – neįkainojamos.
„Bočių“ chore ne pirmus metus dainuojanti Irena Pranaitienė pasakojo, kad susigundė įsitraukti ir į šio choro veiklą norėdama profesionalių patarimų ir turiningai praleisti laiką.
„Aktyviam žmogui reikia visur dalyvauti, tuo labiau kad būdamas vyresnio amžiaus laiko turi daugiau. Kad neužsisėdėčiau namie – bėgu, lekiu, noriu visur suspėti“, – tvirtino choristė.
Ji prisipažino natų skaityti nemokanti, dainuojanti tik iš klausos, tik dabar jau žinanti, ką reiškia pakilusi ar nusileidusi natos „uodegėlė“. Svarbiausia, pasak I. Pranaitienės, – mylėti dainą.
Didžiausias iššūkis jai buvo ne mokytis dainavimo metodikos, o koncertuoti bažnyčioje. Sakralinė aplinka, vargonų muzika pasirodymui suteikė ypatingas nuotaikas. Tai buvo ypatingus išgyvenimus. „Bažnyčioje labai jaudinausi, net nežinau kodėl.
Mes visos dainuojame iš klausos, o čia tokia didinga vargonų muzika. Gal antrą kartą bus drąsiau“, – svarsto I. Pranaitienė.
Gyvena dėl savęs
Veikli moteris ne tik dalyvauja choro veikloje, bet ir klauso paskaitų Aukštaitijos savišvietos akademijoje. Šiais metais ji kremta etnokultūros mokslus, o pernai lankė Sveikatos fakultetą.
„Kai sveikata nelabai skundžiuosi, galvoju, geriau eisiu dainuoti“, – juokavo choristė.
Vyresnio amžiaus žmonės dažnai dejuoja, kad mieste trūksta senjorams veiklos, nes daugelis renginių neprieinami dėl kainos. Tačiau Irena įsitikinusi: jeigu žmonės patys niekuo nesidomi, niekur neina, tada ir mato tik neigiamus dalykus.
„Nereikia tingėti, reikia patiems būti aktyviems, nustoti dejuoti, koks blogas gyvenimas. Sako, finansai neleidžia, bet kiek mieste nemokamų renginių, ir labai gerų. Žmonės patys tingi kur nors išeiti. Kaltas būna kitas, tik ne jis pats. Reikia pradėti nuo savęs – eiti, domėtis, ir atrasi. O juk čia nemokamai. Pabendraujame, pajuokaujame, geros energijos pasikrauname ir išeiname klegėdamos“, – kalbėjo I. Pranaitienė.
Ji įsitikinusi, kad dabar – pats gražiausias amžius: vaikai užauginti, į darbą eiti nebereikia, tad visą laiką gali skirti tik sau. Net anūkės stebisi močiutės veiklumu ir trykštančia energija.
„Tokiame amžiuje reikia gyventi tik dėl savęs. Net anūkės sako, kad močiutė nesensta. O nesenstu todėl, kad randu sau mielos veiklos. Man nereikia prie lango rymoti ir stebėti, kas atėjo ar išėjo iš kaimynų buto“, – juokavo veikli moteris.
Mokosi profesionalaus dainavimo
Pagrindinė choro solistė yra Saverija Šeštokienė. Ji pasakojo dainavusi ir mokyklos, ir vėliau gamyklos, kurioje dirbo, chore, tačiau tik dabar sužinojusi, kaip tinkamai kvėpuoti. Mat moterys savo balsus lavina ir atlikdamos specialius pratimus.
„Ir geriau pasiseka, ir prasčiau. Džiaugiuosi, kad išmokau pagrindinių kvėpavimo pratimų, sužinojau, kas yra frazė, legato, kaip jungti skiemenis, nes iki tol dainavau kaip mokėjau“, – kalbėjo S. Šeštokienė.
Į chorą atėjusi Irena Lapėnienė prisipažino taip pat nebaigusi jokių muzikos mokslų, tačiau jų šeimoje beveik visi buvo muzikuojantys – ir tėvai, ir brolis, ir sesuo. Tėtis dainuodavo bažnyčios chore, giedodavo laidotuvėse. Ji pati lankė ir chorą, ir ansamblį, tačiau kai atėjo įmonėse gyvavusių chorų saulėlydis, muzikinė veikla nutrūko. Tik išėjusi į pensiją vėl atrado dainavimo malonumą.
„Jokių muzikos mokslų nebaigiau, bet tas noras dainuoti galbūt atėjo iš šeimos. Nors visą gyvenimą dirbau buhalterinį darbą, daina mane lydėjo nuolatos, todėl labai smagu, kad dabar galiu mokytis profesionalaus dainavimo“, – sakė daug metų „Line“ buhaltere dirbusi I. Lapėnienė.
Metas įgyvendinti svajones
Vienintelė iš šešeto chorisčių prieš daugiau kaip keturis dešimtmečius muzikos mokyklą baigė tik Elena Grinienė, tačiau moteris prisipažino, kad per tiek metų viskas pasimiršo. Tris vaikus užauginusi ir buhalterės darbą dirbusi choristė pasakojo, kad tik dabar, išėjusi į pensiją, atrado laiko savo slaptai svajonei, kuriai įgyvendinti pritrūko laiko jaunystėje.
„Visada patiko dainuoti, daina man buvo ir nusiraminimas, ir paguoda. Bet šiam užsiėmimui neturėjau laiko, juk auginau tris vaikus ir į darbą reikėjo eiti. O dabar laiką galiu skirti tik sau, todėl ir įsijungiau į chorą. Dainuoti kartu su kitais daug smagiau, o jeigu dar ir sulaukiam vertinimų, atsiranda paskata“, – sakė E. Grinienė.
Dar viena priežastis, paskatinusi moterį ateiti dainuoti, buvo savotiškas pyktis, kad melodingas lietuviškas dainas baigia išstumti angliškos. Nors Elena prieš kelis mėnesius ir pati kibo į anglų kalbos studijas, jai gražiausios – lietuvių liaudies dainos.
„Skaudu, kad dabar propaguojamas tik dainavimas anglų kalba. Norisi, kad lietuvių kalbos būtų daugiau, juk tiek daug gražių liaudies dainų turime. O kokia nuostabi sakralinė muzika“, – kalbėjo choristė.
Ji viliasi, kad tuo pavyzdžiu užsikrės ir daugiau senjorų, juk jaunystės paslaptis – noras mokytis ir tobulėti.
„Nors kažkada muzikos mokyklą baigiau ir chorą lankiau, bet tik čia išmokau, kaip reikia taisyklingai kvėpuoti, valdyti balsą. Kai chore apie 100 žmonių, kiekvieno išklausyti neįmanoma, o čia kiekvieną klaidelę pastebi.
Tačiau vertingos yra ne tik profesionalų pamokos, bet ir galimybė susiburti, pabūti kartu. Norisi, kad daugiau senjorų ateitų pas mus, neužsidarytų tarp keturių sienų“, – kvietė ir kitus prisijungti prie smagaus chorisčių būrio E. Grinienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
