Smulkutė ir trapi mergina ant menčių lengvai galėtų paguldyti ne vieną vyrą. 22-ejų Rūta Brazdžionytė jau penkiolika metų užsiima kiokušin karatė. Ji ne tik sugeba padaryti garsųjį Čako Noriso suktuką, bet ir keturis kartus tapo Europos jaunimo čempione, tris kartus – suaugusiųjų vicečempione.
Žavėjo Čako Noriso suktukai
Vis dar gajūs stereotipai, kad Rytų kovos menai, boksas ir panašios sporto šakos netinka dailiosios lyties atstovėms, Rūtai Brazdžionytei kelia šypseną. Mergina jau penkioliktus metus užsiima kiokušin karatė ir sėkmingai kopia sporto aukštumų link – balandį jos laukia Lietuvoje vyksiantis pasaulio kiokušin karatė čempionatas. Rūta teigė, kad karatė nėra kokios nors muštynės, tai turintis savo filosofiją sportas.
„Karatė – tai ne boksas, į veidą niekas nedaužo, kraujas nebėga, akys taip pat nebūna sutinusios. Aišku, atsiranda ir mėlynių, tai nėra labai moteriška, bet ši sporto šaka – ne kažkoks pasidaužymas. Tai Rytų kovos menas, turintis savo filosofiją ir ugdantis drausmę, pagarbą vyresniam žmogui. Daugelis Rytų kovotojų yra kitokie, jie turi savitą požiūrį į gyvenimą, kitaip suvokia pasaulį“, – sakė sportininkė.
Pirmą kartą septynerių į karatė treniruotę atėjusi Rūta dabar neįsivaizduoja savęs šokančios ar piešiančios. Kaip pasakojo mergina, jos pasirinkimą padiktavo šeima: tėtis jaunystėje aktyviai užsiėmė dziudo, vėliau kilnojo girą, net tris kartus yra tapęs Europos čempionu. Du vyresni broliai lankė dziudo treniruotes, todėl ir pagrandukė nusekė jiems iš paskos.
„Tas sportiškumas atėjo iš šeimos, tikriausiai būčiau nesuprasta, jei būčiau pasirinkusi ne sporto, o dailės užsiėmimus. Mano du vyresni broliai jau lankė dziudo treniruotes ir kartais mane nuskriausdavo. Norėdama apsiginti, nuėjau į karatė treniruotes, juk pieštuku ar šokdama to tikrai nebūčiau galėjusi padaryti. Tuo metu mane labai žavėjo ir Čako Noriso suktukai“, – juokavo Rūta.
Ji prisipažino niekada nesvajojusi apie profesionalios sportininkės karjerą. Didžiausia siekiamybė buvo juodasis diržas, tačiau jį gavusi sustoti nebenorėjo. Nors visada buvo minčių mesti sportą, kuo toliau, tuo sunkiau tai padaryti.
„Kažkada pasvajodavau apie juodąjį diržą, bet jis buvo kažkas neįmanoma ir tolima. Net neturėjau tokio tikslo dalyvauti kaip profesionalė pasaulio čempionate. Tačiau man visada sekėsi, todėl ir sportavau. Aišku, sunkiomis akimirkomis aplanko noras viską mesti, bet žinau: jeigu išeisiu dabar, sugrįžti bus labai sunku. Norint sugrįžti į profesionalų lygą reikėtų trejų ar ketverių metų. Kai žinai, kiek reikia įdėti pastangų ir darbo, nesinori mesti. Tai yra kaip narkotikas, be kurio neįsivaizduoju savo gyvenimo. Tokios adrenalino dozės niekur negausi. Nereikia nei „britva“ 200 kilometrų per valandą lėkti, kad patirtum tokių pojūčių“, – įsitikinusi Rūta.
Mokytojai netikėjo jos sėkme
Mokykloje ar kieme ji dažnai būdavo pravardžiuojama „karatiste“. Dabar neretai girdi, kad kovos menais užsiimantieji – tušti žmonės, bet Rūta į tokias kalbas nekreipia dėmesio. Jos nuomone, karatė imtynininkės yra stiprios ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Atsakomybė, kai per varžybas tenka atstovauti Lietuvai, yra tokia didelė, kad kasdienės problemos ir rūpesčiai nublanksta.
„Jeigu už egzaminą gausi 7 ar 10, tavo gyvenimas nuo to nepasikeis, laimingesnė netapsi, bet jeigu laimėsi čempionatą, lemiamą kovą, tą euforiją prisiminsi ilgam.
Atsimenu, prieš egzaminus visi jaudinosi, gėrė raminamuosius vaistus, iš tualeto neišėjo ar iš to jaudulio net tušinuko nenulaikydavo, o man nebuvo jokio nerimo, nes turėjau svarbesnių užduočių – iš karto po lietuvių kalbos egzamino tą pačią naktį išskridau į Ispaniją, pasaulio kiokušin čempionatą, o grįžau tiesiai į chemijos egzaminą“, – pasakojo R.Brazdžionytė.
Su šypsena ji prisimena ir savo mokytojų požiūrį į jos užsiėmimą. Nors Rūta mokėsi labai gerai, jos tėvai ne kartą buvo kviečiami į mokyklą, nes dukra dėl sporto praleisdavo pamokas. Dvyliktoje klasėje jai buvo piešiama niūri ateitis, jeigu nemes sporto, neva jis atima didelę dalį laiko, kurį gabi mokinė galėtų skirti mokslams. Tik mokyklos išleistuvių vakarą, kai paaiškėjo, kad aštuoniolikmetė laimėjo kiokušin karatė pasaulio vicečempionės titulą, mokytojai ją pasveikino.
„Kai labai nori, galima suderinti ir sportą, ir mokslus. Bet mokytojai tik per išleistuves mane pagyrė – pamatė, kad ne šiaip „išsidirbinėjau“. O iki tol tik priekaištavo, net tėvus į mokyklą kvietėsi, neva aš sportu gyvenimą susigriausiu. Nors mano pažymiai buvo geri, buvau nurašyta kaip neturinti perspektyvos.
Labai džiaugiuosi, kad tėvai ir artimieji mane palaikė, jeigu ne jie, visos durys man būtų užtrenktos“, – mano sportininkė.
Sunkiausia – laikytis dietos
Sėkmingai vidurinę mokyklą baigusi mergina pasirinko kineziterapijos studijas Kaune. Nors galėjo mokytis ir gimtajame mieste, Rūta išvyko į laikinąją sostinę. Pasak panevėžietės, ji labiausiai bijojusi sąstingio, todėl ir pasirinko kitą miestą. Rytų kovos menai nėra olimpinė šaka, net ir profesionalūs sportininkai iš to negali pragyventi, todėl jai labai svarbu buvo įgyti tokią specialybę, kuri būtų susijusi su sportu, bet ją būtų galima pritaikyti ir kitur.
Net ir išvykusi į kitą miestą, mergina sporto nenutraukė. Kiekvieną savaitę ji treniruojasi po 5–6 kartus, o prieš svarbias varžybas – ir po du sykius per dieną.
„Kaip kitiems reikia kasdien eiti į darbą, taip man – į treniruotę. Ir šeštadienį bėgu krosą, jeigu nesportuoju, jaučiuosi lyg ko nors nepadariusi“, – kalbėjo R.Brazdžionytė.
Ji paaiškino, kad ištvermę, jėgą padeda lavinti bėgiojimas, treniruotės, plaukimas.
Rūtos teigimu, sunkiausia yra ištverti ne fizinius krūvius, o mesti svorį. Ji patenka į iki 55 kg sveriančių moterų kategoriją, tad negali būti sunkesnė nei 54,99 kg. Sportuojančiai moteriai numesti ir porą kilogramų labai sunku, nes riebalinio audinio praktiškai nėra, tik raumenys, todėl tenka griebtis itin radikalių dietų.
„Pusantro mėnesio prieš varžybas beveik negyvenu. Dieta yra tokia griežta, kad apie ją net pagalvoti baisu. Dažniausiai kiekvienas sportininkas atranda jam labiausiai tinkamą dietą, o mano yra baltymai: vištos krūtinėlė, vištos krūtinėlė ir dar kartą vištos krūtinėlė su keliomis daržovėmis“, – pasakojo mergina.
Kartais Rūta sau leidžia pasimėgauti ananasu, o silpnumo akimirką – ir kokiu saldumynu, bet likus dviem savaitėms iki varžybų ir šių silpnybių nebegali sau leisti.
„Sunkiausia atsisakyti padažų ir saldumynų, jiems negaliu atsispirti, todėl kartais nusižengiu dietai ir leidžiu sau suvalgyti pyragaitį, bet tada turiu atsisakyti kito maisto. Laikantis dietos geriau į prekybos centrą net neiti, nes kepamų bandelių kvapas gali ir iš proto išvaryti“, – daugeliui pažįstamas jausmas nesvetimas ir lieknai merginai.
Suteikia daugiau laimės nei kančių
Rūtos šešių savaičių dieta: dvi savaites mažinti suvalgomo maisto porcijas ir save psichologiškai paruošti badavimui, o keturias savaites maitintis kone tik oru, paskutinę parą atsisakant net vandens.
Sportininkės teigimu, kiekviena moteris, svorį metanti dėl savęs, ras priežastį ar pasiaiškinimą to nedaryti, bet sportininkai taip negali.
Net 100 gramų gali būti kliūtis patekti į čempionatą.
„Europos ar pasaulio čempionate tu atsakai ne už save, o už savo šalį. Konkurencija Lietuvoje yra labai didelė, o į čempionatą siunčiami vienos grupės tik du atstovai. Manau, kad būtų didžiulis karjeros šuolis žemyn, jeigu nuvažiavus į čempionatą paaiškėtų, kad „nebetelpi“ į savo svorio kategoriją. Tai būtų labai neatsakinga“, – sakė sportininkė.
Pernai kovą Lietuvoje vykęs čempionatas merginai buvo itin sunkus.
Paaiškėjo, kad ji sveria 55 kg ir 400 gramų. Kadangi drabužiai svėrė tik apie 200–300 gramų, Rūta apsivilko viską, ką turėjo, ir apsnigtame bei slidžiame „Ąžuolyno“ stadione pradėjo sukti ratus.
„Po dviejų savaičių badavimo ir parą negėrus jėgų bėgti neturėjau visai. Buvo be proto sunku, bet kitaip svorio nenumesi. Tuos kelis šimtus gramų numečiau, bet paskui nebenorėjau nieko, tačiau privalėjau savyje surasti jėgų kovoti. Tąkart tapau Lietuvos čempione. Manau, kad taip atsitiko iš pykčio, bet kaskart, kai atvykstu prie to stadiono, net šiurpas nueina.
Svorio metimas yra juodžiausia varžybų pusė. Net du mėnesius per metus turiu laikytis tokios griežtos dietos, bet sportas man suteikia daugiau laimės nei kančių, ta euforija laimėjus varžybas atperka viską. Ir koks būna gražus ir lengvas gyvenimas po varžybų, kai gali su draugais nueiti į piceriją suvalgyti picos, kai gali mėgautis mamos ruoštais patiekalais. Pradedi džiaugtis tokiais paprastais dalykais kaip arbata su cukrumi“, – kalbėjo čempionė.
Būtent ta euforija laimėjus varžybas, adrenalinas joms besiruošiant labiausiai ir traukia sportininkę. Visas viltis ir svajones ji deda į balandį Lietuvoje vyksiantį pasaulio kiokušin karatė čempionatą, dar po dvejų metų, 2015-aisiais, – į Japonijoje organizuojamą. Rūtos teigimu, kol dar mokslai nebaigti, nėra šeimos, galinti visą save atiduoti sportui, tačiau vis dažniau pasvajojanti apie šeimą.
„Nenorėčiau po dešimt metų savęs matyti kaip karatė sportininkės. Man šeima yra svarbiau nei sportas, aišku, jis gali likti, bet ne pakeisti artimiausius žmones. Kai pajusiu poreikį kurti šeimą, tada ir galvosiu, ar tęsti profesionalios sportininkės karjerą, o dabar mano mintys sukasi apie artėjantį pasaulio čempionatą ir kur toliau mokytis, nes šiemet baigsiu mokslus kolegijoje“, – sakė R.Brazdžionytė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
