Jerevanas–Tbilisis–Ryga–Panevėžys. Tokiu maršrutu į darbą Respublikinėje Panevėžio ligoninėje keliauja anesteziologas-reanimatologas 45 metų Vaganas Arzumanianas. Beveik du dešimtmečius Lietuvoje praleidęs armėnas nesigaili 2008-aisiais grįžęs į gimtinę, bet nori išsaugoti ryšius ir su mūsų šalimi.
Į Armėniją – dėl vaikų
Panevėžio ligoninės Intensyviosios terapijos skyriuje dirbantis V.Arzumanianas su pacientais kalbasi tokia sklandžia lietuvių kalba, kad dažnas neabejoja, jog daktaras turi lietuviško kraujo.
Iš tiesų jis yra Lietuvos pilietis, tačiau kilęs iš Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje esančio Kalnų Karabacho.
Į Lietuvą V.Arzumanianas atvyko studijuoti medicinos nepriklausomybės išvakarėse ir čia pasiliko ilgam. Tiesa, pirmoji jo kelionė į Lietuvą buvo ne paduoti pareiškimo į Kauno medicinos universitetą, o aplankyti armijos laikų draugo. Mūsų šalis ir žmonės jam padarė gerą įspūdį, tad nusprendė čia kurti savo ateitį.
„Tuomet buvau jaunas, nejutau didelio prisirišimo prie savo tėvynės. Norėjosi pakeliauti, pamatyti pasaulio. Kaip žinia, keliauti galėjome tik buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje. Lietuva man pasirodė labai vakarietiška valstybė“, – „Sekundei“ pasakojo jis.
Panevėžio ligoninė buvo pirmoji V.Arzumaniano darbovietė. Į ją gavo paskyrimą 1999-aisiais ir su nedidelėmis pertraukomis dirba iki šiol.
Per daug metų Lietuvoje armėnas buvo įleidęs šaknis, čia sukūrė šeimą, nusipirko būstą. Su žmona Olga, kilusia iš Novosibirsko, Rusijos, bet nuo vaikystės gyvenančia Lietuvoje, čia susilaukė dviejų sūnų. Dabar vyriausiam Ašotui 9-eri, o Ivanui – 6-eri.
Šeima gyveno nedideliame, bet gražiame Birštono mieste. Vagano žmona – profesionali muzikė, baigusi dabartinę Muzikos ir teatro akademiją. Moteris dirbo Kauno filharmonijoje, dėstė muziką mokyklose.
Arzumanianai negalėjo skųstis finansine padėtimi, jiems netrūko draugų. Tačiau pora vis dėlto nutarė emigruoti.
Pasak V.Arzumaniano, vaikai buvo pagrindinė priežastis, kodėl ryžosi palikti Lietuvą ir persikelti į Armėniją.
Ašoto ir Ivano tėvai baiminosi, kad neras bendros kalbos su vaikais, jeigu šie užaugs vakarietiškoje kultūroje, kurioje daug laisvių, bet mažai atsakomybės.
Vaganui ir Olgai norėjosi apsaugoti vaikus nuo juos paauglystėje ir jaunystėje tykančių tokių pavojų kaip kvaišalai, alkoholis, nežabotos linksmybės naktiniuose klubuose, seksas ir panašiai.
Pasak V.Arzumaniano, Armėnijoje irgi ne šventieji gyvena, tačiau ten visuomenė šiuo atžvilgiu konservatyvesnė.
Gydytojas antrąja tėvyne jam tapusioje Lietuvoje jautė ir dar vieną diskomfortą. Jam labai trūko saulės. Kaip tvirtino V.Arzumanianas, jis nesunkiai ištverdavo drėgnas ir žvarbias žiemas, lietingas vasaras, tačiau buvo labai sunku, kai dienų dienas danguje nepasirodydavo saulė.
„Bėgant metams pajutau, kad šaltuoju metų laiku apima depresija“, – kalbėjo vyras.
Gydytojas juokauja, kad Armėnijoje prireikė dvejų metų, kol saulė sušildė jo kūną ir sielą.
2008-ųjų pavasarį į Jerevaną su šeima persikėlęs V.Arzumanianas po metų susilaukė trečio sūnaus Aramo.
Berniukui dabar treji. Jo tėtis dvejiems metams išėjo iš darbo Panevėžio ligoninėje, kad galėtų mažylį auginti.
„Buvau paėmęs tikriausias tėvystės atostogas. Dvejus metus sėdėjau namuose su trimis vaikais. Galiu patvirtinti, kad auginti vaikus kur kas sunkiau nei dirbti“, – sakė anesteziologas.
Žmona pirmoji susirado darbą
Persikėlęs į Jerevaną V.Arzumanianas liko dirbti Panevėžio ligoninėje. Pasak jo, tuo metu buvo tiesioginiai skrydžiai iš Jerevano į Vilnių ir Rygą, todėl kelionės į darbą ir iš jo netrukdavo ilgai ir labai nevargino.
Dabar tiesioginių skrydžių nebėra. Gydytojui tenka autobusu važiuoti į Tbilisį, iš jo skristi į Rygą, o tada sėsti autobusan, vežančiam į Panevėžį.
Čia anesteziologas apsistoja išsinuomotame kambaryje daugiabutyje.
V.Arzumanianas Jerevane buvo įsidarbinęs dvejose ligoninėse, tačiau ilgai neužsibuvo. Pasak gydytojo, Armėnijos sveikatos apsaugos sistemoje daug chaoso.
Anesteziologo žmona Olga netruko susirasti darbo Lietuvos ambasadoje Jerevane. Ji – ne tik ambasados tarnautoja, bet ir prie jos veikiančios šeštadieninės lietuvių mokyklos dėstytoja.
Šią mokyklą lanko ir vyresnieji Arzumanianų vaikai. Gydytojas nori, kad jo atžalos mokėtų kalbėti lietuviškai.
Vasarą armėno ir rusės vaikai vieši Birštone, pas senelius iš motinos pusės.
O.Arzumanian organizuoja Lietuvos muzikų koncertus Jerevane. Tad lietuviai dažni svečiai Arzumanianų namuose.
Armėnijos pliusai ir minusai
V.Arzumanianas pirmaisiais metas Jerevane jautėsi tarsi užsienietis, kuriam reikia prisitaikyti prie kitos kultūros, prie kitokio visuomenės mentaliteto, kuris kasdien atranda ką nors naujo ir vis lygina su tuo, prie ko buvo įpratęs šalyje, kurioje gyveno.
„Armėnija – europietiška šalis, egzotikos ten nėra, bet vis dėlto ten daug kas kitaip nei Lietuvoje“,– sakė medikas.
Pirmiausia, armėnai, kaip ir kitų Pietų šalių gyventojai, yra labiau atsipalaidavę, linksmesni, atviresni, bendruomeniškesni. Gydytojas juokauja, kad jo tautiečiai nedaro tragedijos ne tik dėl smulkmenų, bet ir dėl rimtų dalykų.
V.Arzumanianui padarė įspūdį kaimynų santykiai. Išleidęs vaikus pažaisti į kiemą, jis gali būti ramus, nes juos prižiūrės kieme esantys vyresni kaimynų vaikai. Be to, pro daugiabučio langus dar mažiausiai kelios poros suaugusiųjų akių stebės, kaip vaikams sekasi.
Pasak gydytojo, armėnams įprasta rūpintis ne tik savais, bet ir svetimais vaikais. Jam patinka, kad po darbo žmonės neskuba užsidaryti savo namuose, o bendrauja su kaimynais, draugais, eina į kavines.
„Kai tik įvažiuoju į Lietuvą, iš karto pajuntu ore tvyrančią įtampą. Visi labai susirūpinę, skubantys, susikaustę. Tai liūdina. Kartais svarstau, kaip palengvėtų lietuviams gyvenimas, jeigu jie galėtų iš pietiečių pasiskolinti šiek tiek optimizmo“, – kalbėjo gydytojas.
Kita vertus, V.Arzumanianas norėtų, kad jo tautiečiai turėtų didesnį atsakomybės jausmą. Medikas ypač stebisi jų atsainiu požiūriu į darbą. Daugelis armėnų mano, kad darbas – ne vilkas, į mišką nepabėgs. Tad jį gali pašerti bet kada ir bet kaip.
„Tie, kurie darbštūs, turi gerus darbus ir gerai uždirba. Geras darbininkas materialiai gali labai gerai gyventi. Tie, kurie pritingi, tenkinasi menkais atlyginimais“, – kalbėjo jis.
A.Arzumanianas susidarė įspūdį, kad Armėnijos valdžia labai stengiasi dėl žmonių gerovės, bet šie dar neatsikratę sovietinio mąstymo, inertiški.
Armėnai labai vaišingi. Bet kokia proga nukrauna stalus ne pagal savo išgales, nesvarbu, kad paskui turi skaičiuoti centus. Jiems labai svarbu padaryti svečiams įspūdį. Šiuo atveju lazdos neperlenkiantys Arzumanianai iš pradžių labai stebino vietinius, paskui šie įprato.
Per daugiau kaip ketverius metus Jerevane V.Arzumanianui neteko matyti iki žemės graibymo nusigėrusių žmonių, tačiau ten labai daug rūkančiųjų. Tai gydytojui labai nepatinka.
Tiesa, jis pastebi, kad pamažu didėja nepakantumas viešosiose vietose rūkantiesiems. Pavyzdžiui, dabar jau nebelaikoma įžūlumu sudrausti autobuse dūmą traukiantį vairuotoją.
Pasak V.Arzumaniano, maistas – dar vienas pliusas, dėl ko vertėjo grįžti į tėvynę. Armėnijoje didesnis šviežių vaisių ir daržovių pasirinkimas, o svarbiausia, kad maistas ten „tikresnis“, jame neprikišta tiek daug visokių priedų kaip Lietuvoje.
„Armėnijos maisto pramonė orientuota į vidaus rinką, kuri nėra didelė. Įsivežti maisto priedų jai, matyt, neapsimoka. Todėl mes galime valgyti gana sveikus, natūralius produktus“, – pasakojo medikas.
Sveikatos apsaugoje – daug netvarkos
Daug metų Lietuvoje dirbantį V.Arzumanianą Armėnijoje šokiravo, pasak jo, netvarka sveikatos apsaugos sistemoje. Iširus Tarybų Sąjungai, Armėnijos ligoninės susidūrė su didelėmis finansavimo problemomis.
Kurių administracija buvo veiklesnė, tos išgyveno, atnaujino medicinos įrangą, kurioms su vadovais nepasisekė, tos buvo uždarytos arba smarkiai nuskurdo.
Iki šiol gydytojų atlyginimai buvo labai nedideli, augti jie pradėjo tik pastaraisiais metais. Tiesa, įvairiose ligoninėse atlyginimai smarkiai skiriasi. Vadinamose prestižinėse gydymo įstaigose armėnai gydytojai uždirba panašiai tiek, kiek jų kolegos lietuviai didesnėse ligoninėse.
V.Arzumaniano teigimu, Armėnijoje dauguma ligoninių orientuojasi į pelningesnes paslaugas.
Beje, pacientams gydymo įstaigos vadas nedaug reiškia, jie, atsižvelgdami į pažįstamų rekomendacijas, renkasi konkretų tam tikros srities specialistą.
Gyventojams medicinos paslaugos yra mokamos. Nemokamą sveikatos priežiūrą valstybė garantuoja tik vaikams iki 7 metų ir tam tikroms socialinėms grupėms, bet ir tai tik formaliai.
Galioja nerašyta taisyklė, kad už gydymą dera susimokėti, tad žmonės ir moka.
Tiesa, medicinos paslaugų įkainiai ten nėra dideli. Šiemet Armėnijoje planuojama įvesti privalomąjį sveikatos draudimą.
Labiausiai V.Arzumanianui nepatinka, kad jo šalies sveikatos apsaugos sistema funkcionuoja chaotiškai, nėra kompleksinio požiūrio į sveikatos paslaugų teikimą.
Tarkime, tame pačiame skyriuje operuojami ir suaugusieji, ir vaikai, gydomos ir širdies, ir skrandžio ligos.
„Yra nemažai gerų atskirų sričių specialistų, tačiau jie nesutelkti, kiekvienas daro tai, kas jiems atrodo reikalinga“, – pasakojo pašnekovas.
V.Arzumanianui suteikia vilties pastaruoju metu sveikatos sektoriuje pastebimi tegu ir nedideli, bet teigiami pokyčiai. Medikas mano, kad ateityje susiras neblogą darbą kurioje nors Jerevano ligoninėje. Bet neslepia, kad nenori visiškai nutraukti profesinių ryšių su Lietuva.
Inga SMALSKIENĖ, Sekunde.lt
