Panevėžio kraštas gali didžiuotis turtinga knygnešystės istorija. Tačiau ji ne tik džiugina, bet ir įpareigoja visa tai perduoti ateities kartoms. Mažame Garšvių kaimelyje veikusi slapta knygnešių draugija telkė šviesuolius, skleidė lietuvišką žodį ir padėjo pagrindus Lietuvos valstybingumui atkurti.
Pagrindinė kultūros nešėja
Panevėžio kraštas pagrįstai gali didžiuotis turtinga knygnešystės istorija. Mažame Garšvių kaimelyje įsikūrusi knygnešių draugija, kuriai priklausė ir žymiausias Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis, kone dešimtmetį buvo pagrindinė kultūros ir šviesos nešėja Panevėžio krašte. Ji padėjo stiprius pagrindus Lietuvos valstybingumui atkurti.
Knygnešystė XIX a. Lietuvoje buvo unikalus reiškinys, neatsiejamas nuo lietuvybės žadinimo ir tautinės tapatybės įamžinimo. Keturiasdešimt metų carinės Rusijos vykdyta politika drausti bet kokį lietuvišką žodį jo nesunaikino, atvirkščiai – sutelkė išblaškytos inteligentijos likučius susivienyti bendram tikslui – lietuvybei ir valstybingumui išsaugoti. 2004-aisiais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų.
Vienintelio Lietuvoje knygnešių muziejaus, įkurto Ustronėje, Panevėžio rajone, muziejininko Audriaus Daukšos teigimu, norint suprasti knygnešystės fenomeną, reikėtų įsigilinti, kokios sąlygos lėmė tokį lietuvių tautos pasipriešinimą rusinimui.
„Žmonijos istorijoje žinome begalę įvairių draudimų. Caro laikais buvo draudžiama kalbėti ir rašyti gimtąja lietuvių kalba, bet mes, lietuviai, esame unikali tauta: nors šis draudimas truko keturis dešimtmečius, sugebėjome jam pasipriešinti ir tą draudimo bylą laimėjome“, – „Sekundei“ sakė A.Daukša.
Anot muziejininko, spaudos draudimas buvo trejopas. Iš pradžių buvo draudžiamas lietuviškas lotyniškas raidynas. Lietuviškas knygas buvo galima spausdinti, tačiau tik rusiškomis raidėmis – kirilica. Tačiau tokių knygelių niekas nepirko ir dėl nuostolingos veiklos jų leidyba buvo sustabdyta.
Dar grėsmingesnis draudimas buvo neleisti steigti lietuviškų mokyklų. Per 45-erius metus Lietuvoje nebuvo nė vienos lietuviškos mokyklos, net pradinės. Nė vienas dalykas, net katalikų tikyba, nebuvo dėstomas lietuvių kalba. Nors dalis mokytojų buvo lietuviai, jie privalėjo savo dalyko mokyti tik rusų kalba.
„Dabar tai sunkiai įsivaizduojama, nors buvo palyginti neseniai. Draudimas panaikintas tik 1904 m., vos daugiau kaip prieš šimtą metų. Jeigu dabar keturiasdešimčiai metų būtų uždrausta lietuvių kalba, visi tik angliškai kalbėtų, lietuviškai nebemokėtų“, – mano A.Daukša.
Nelegali veikla
Lietuviškumą caro valdžia bandė užgniaužti ir neleisdama baigusiesiems aukštąsias mokyklas gyventi ir dirbti Lietuvoje. Čia galėjo dirbti tik kunigai, kad galėtų susikalbėti su tikinčiaisiais, dalis teisininkų bei gydytojų.
Visi kiti darbo turėjo ieškotis įvairiose Rusijos gubernijose. Juk ir pirmąjį lietuvišką romaną „Algimantas“ Vincas Pietaris parašė ne Lietuvoje.
Pasak knygnešystės istorija besidominčio muziejininko, tokių draudimų, kokie buvo Lietuvoje, nebuvo nei Estijoje, nei Latvijoje, išskyrus Daugpilio kraštą, kur gyveno daug katalikų. Tiesa, apribojimų buvo ir Ukrainoje bei Baltarusijoje, bet ne tokių ir ne tiek daug metų.
„Natūralu, kad šie draudimai peraugo į pasipriešinimą – knygnešių ir daraktorių judėjimą. Enciklopedinėje knygoje „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“ minima net 6131 pavardė. Tai rodo, kokį didelį mastą turėjo knygnešystė, nors caro valdžia tuos žmones laikė nusikaltėliais ir kontrabandininkais bei persekiojo“, – pasakojo A.Daukša.
Muziejininko teigimu, pagrindinės priežastys, kodėl caro valdžia atšaukė lietuviškos spaudos draudimą, buvo ekonominės – knygų kontrabanda buvo nuostolinga veikla. Didžiuliai pinigai, skirti knygoms spausdinti, nukeliaudavo į Prūsijos, Karaliaučiaus, Tilžės, Ragainės, Bitėnų spaustuves. Žydų ir vokiečių spaustuvininkai už pinigus buvo pasiryžę spausdinti net ir kinų hieroglifus ar sanskritą, o kaip tos knygos bus pernešamos per sieną, jiems nerūpėjo.
Per tuos keturiasdešimt metų, kol caro valdžia atšaukė draudimą, knygnešių keliai buvo apraizgę visą Lietuvą: vieni knygnešiai, vietiniai gyventojai, žinoję visas sienos perėjimo subtilybes, pranešdavo knygas, kiti vežimais išvežiodavo po visą Lietuvą.
„Tai buvo nelegalus verslas, knygnešiai rizikavo savo laisve ir gyvybe. Reikia prisiminti ir tokią aplinkybę, kad tais laikais nebuvo jokių pensijų ar pašalpų ir jeigu žmogus neturėdavo vaikų, kurie galėtų juo pasirūpinti, knygnešystė buvo vienas iš būdų pragyventi. Net jeigu ir sučiupdavo policininkai, matydami, kad tai neįgalus žmogus, įspirdavo į užpakalį, prigrasydavo ir dažniausiai paleisdavo“, – kalbėjo muziejininkas.
Židinys – Garšvių draugija
Panevėžio krašte knygnešystės židinys buvo viena garsiausių visoje Lietuvoje 1885-aisiais Jurgio Bielinio ir Kazimiero Ūdros įkurta Garšvių knygnešių draugija. Ji išsiskyrė tuo, kad, skirtingai nuo kitų, ją įkūrė susipratę sodiečiai, susidėję po 500 caro rublių.
Tai buvo milžiniški pinigai, tad draugija galėjo spausdinti ir vežti Motiejaus Valančiaus, Maironio, Jono Basanavičiaus, Kristijono Donelaičio, Simono Daukanto knygas, įvairias brošiūras ir periodinius leidinius. „Lietuvoje knygnešyste užsiėmė ir pavieniai žmonės, ir draugijos. Garšvių draugija ypatinga tuo, kad buvo seniausia sodiečių įkurta draugija Lietuvoje. Paprastai tokias įkurdavo išsilavinę žmones, o Garšvių – paprasti kaimiečiai.
Nors kai kas aiškina, kad juos paskatino vienas Petro Vidugirio, kurio svirne ir veikė knygnešių draugija, giminaitis, gyvenęs Peterburge. Jis atvežęs kelis „Aušros“ numerius ir taip paskatinęs užsiimti knygnešyste. Tačiau įrodyti šį postūmį gana sunku“, – pasakojo A.Daukša. Garšvių draugija Šiaurės Lietuvoje buvo pati žymiausia ir svarbiausia, apėmusi dešimtadalį Lietuvos: Panevėžio, Pasvalio, Kupiškio, Biržų, Pakruojo, dalį Ukmergės, Kėdainių ir Anykščių bei gabalėlį Latvijos. Jai priklausė net 58 knygnešiai.
Aktyviausi, ant kurių pečių laikėsi Garšvių draugijos veikla, buvo J.Bielinis ir K.Ūdra. Jiems labai daug padėjo Molainių kaime gimęs Domas Ladukas. Jis eidavo per kaimus mokyti vaikų, vėliau tapo Garšvių draugijos buhalteriu.
Pagelbėjo ir su Gabriele Petkevičaite-Bite bendradarbiavęs Antanas Bataitis, rašytojas, kunigas Jonas Balvočius-Gerutis, parapijiečiams nemokamai dalindavęs lietuviškas knygas, pirmąjį knygyną Panevėžyje įkūręs Juozas Masiulis, Augustė Ūdraitė, Liudvika Volikaitė ir daug kitų knygnešių.
Ustronėje lietuviškos spaudos sklaida rūpinosi ir Vadaktėliuose kunigavęs Juozas Tumas-Vaižgantas. Į Vadaktėlius rašytoją ir dvasininką buvo ištrėmusi caro valdžia už nepaklusnumą, bet ir čia tarnaudamas šviesuolis savo idėjų neišsižadėjo, bendradarbiavo su knygnešių draugija, rinko aukas lietuviškiems leidiniams, rūšiavo draudžiamą spaudą, slėpdavo knygnešių atneštus leidinius.
Draugija turėjo net penkias knygų slėptuves: dvi Garšvių kaime ir tris apylinkėje. Didžiausi knygnešių, inteligentijos, visuomenės veikėjų susibūrimo centrai Panevėžio krašte buvo Garšvių kaimas, Ustronė ir Petkevičių dvaras Puziniškyje, kur netoliese esančiame miškelyje buvo įrengta draudžiamų knygų slėptuvė.
Paskutiniaisiais metais Garšvių draugijoje buvo galima net užsiprenumeruoti kai kuriuos periodinius leidinius.
Sugavo po dešimties metų
Nuo Garšvių knygnešių draugijos įsikūrimo pradžios nepraėjus nė dešimčiai metų, jos veikla buvo nutraukta, o aktyviausi nariai uždaryti į kalėjimus ar ištremti į Sibirą. A.Daukšos teigimu, priežastys, kodėl dešimt metų aktyviai veikusi draugija buvo susekta ir uždaryta, – kelios.
Kalbama, kad juos įskundė vienas to kaimo gyventojas, atsitiktinai patvoryje radęs kelias knygų stirtas. Naujamiesčio pašto viršininkui taip pat buvo kilę įtarimų, kodėl K.Ūdra gauna tiek daug laiškų.
Praplėšęs kelis vokus ir perskaitęs, jis suprato, kad žmonės iš įvairiausių Panevėžio krašto kampelių prašo draudžiamos spaudos. O pats didžiausias smūgis draugiją ištiko tada, kai netoli Raseinių buvo sulaikyti du knygnešiai su pilnais vežimais knygų. Laimei, knygnešiams pavyko išsipirkti, tačiau arkliai, vežimai ir kelis tūkstančius litų kainuojantys leidiniai buvo konfiskuoti.
Tai buvo didžiulis nuostolis. Tam, kad draugija galėtų tęsti savo veiklą, reikėjo iš skolininkų susirinkti pinigus. Šio darbo ėmėsi žymiausias Panevėžio knygnešys K.Ūdra.
Tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad netoli Anykščių jis įkliuvo policininkams. Tuo metu netoliese buvo nužudytas žmogus, ir K.Ūdra tapo vienu įtariamuoju, nes jo kišenėse buvo rasti užrašai su skolininkų vardais ir pavardėmis, nemaža pinigų suma.
„K.Ūdrai ir visai Garšvių draugijai buvo iškelta byla. Dalis jos narių buvo ištremti į Sibirą, uždaryti į kalėjimą. Ta byla buvo tokia garsi, kad kai Vilniuje vyko Lietuvos tūkstantmečio vardo paminėjimo dienos proga organizuota istorinių įvairių laikotarpių dokumentų paroda, tarp carinės Rusijos dokumentų buvo ir Garšvių draugijos byla“, – kalbėjo muziejininkas.
Paruošė tautą valstybingumo atkūrimui
Garšvių draugijos veiklos liudininkas yra išlikęs ir iki mūsų dienų – tai Ustronės svirnas, kuriame dabar įkurtas knygnešystės muziejus.
Spaudos draudimo laikais Petras Vidugiris, gana žinomas sodininkas, 1863-iųjų sukilimo dalyvis, už tai buvęs ištremtas į Sibirą, knygnešiams leido naudotis savo svirnu, kuriame buvo įrengta knygų slėptuvė.
Beje, grįžęs iš Sibiro jis parsivežė Sibiro augalą – meškinį česnaką, kurį pasodino pro sodybą tekančiame upelio šlaite. Kalbama, kad žmonės ne vieną ligą išsigydė su šia pirmąja pavasario žaluma.
Žymiausias Panevėžio krašto knygnešys K.Ūdra buvo nuteistas trejiems metams kalėti Lietuvoje ir penkeriems ištremtas į Sibirą, Jakutiją. O J.Bieliniui vis pavykdavo ištrūkti.
Sučiupę policijos žandarai jį buvo ne kartą, bet gudrumu ar jėga šis vis pabėgdavo. Jis buvo sukūręs šeimą, turėjo nemažai vaikų, bet paskutiniaisiais metais su jais kartu gyventi nebegalėjo, buvo priverstas nuolat slapstytis.
J.Bielinis yra žymiausias Lietuvos knygnešys, todėl jo gimimo diena – kovo 16-oji – yra paskelbta Knygnešio diena.
„Jis knygnešiu išbuvo net 31-erius metus. J.Bieliniui labai rūpėjo Lietuvos reikalai, valstybės atkūrimas. Jis turėjo mėgstamą posakį:
„Nemirsiu tol, kol maskoliai iš Lietuvos neišlėks.“ Ir tą priesaiką beveik ištesėjo“, – kalbėjo A.Daukša.
1918-ųjų sausį J.Bielinis, susirūpinęs Lietuvos likimu, pėsčiomis patraukė į Vilnių. Pasvalio krašte, Katinų kaime,prie kryžiaus prisėdo pailsėti ir tyliai numirė. Kryžių, po kuriuo mirė žymiausias Lietuvos knygnešys, išsaugojo kunigas Rimantas Gudelis. Jis ilgai buvo Pasvalio rajone, o prieš kelerius metus perkeltas į Bistrampolio dvarą. Čia padarytos koplytėlės sienos išpuoštos knygnešystės istoriją pasakojančiomis freskomis.
Likimo ironija, tačiau po jo mirties praėjus mėnesiui, Lietuva atkūrė nepriklausomybę.
„Jeigu nebūtų buvę knygnešių, nežinia, ar 1918 m. būtume atgavę nepriklausomybę. Tam reikia, kad dalis žmonių norėtų, suprastų valstybingumą.
Didžiausias knygnešių nuopelnas tas, kad jie išsaugojo lietuviškumą ir parengė tautą valstybės atkūrimui. Jeigu nebūtų jų, knygnešių, dalis tautos būtų surusėjusi, dalis sulenkėjusi, o dalis suvokietėjusi ir mes kaip tauta būtume išnykę iš žemėlapio“, – mano knygnešių istorijos paslaptis saugantis muziejininkas.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
