Panevėžys – Aukštaitijos sostinė ar lietuviškoji Čikaga, pramonės miestas ar merdintis provincijos miestelis? Didesnė dalis panevėžiečių penktam pagal dydį Lietuvos miestui dažniausiai klijuoja neigiamą atspalvį turinčią etiketę. Tačiau žingsniuodami istorijos laiptais turėtume didžiuotis, kad iš mažo pasienio miestelio Panevėžys tapo svarbiu regiono centru su ekonomikos ir kultūros židiniais.
Įvykiai, lėmę miesto atsiradimą
Panevėžio miesto vardas pats padiktuoja raktą, kaip jį iššifruoti: tai miestas prie Nevėžio. Ši upė įvairiais laikotarpiais ir skyrė, ir jungė miestą tiek teritoriniu, tiek kultūriniu aspektu.
Pirmą kartą Panevėžio vardas paminėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro 1503 m. rugsėjo 7 dienos rašte. Jame valdovas nurodė žemę tarp Lėvens ir Nevėžio upių dovanojantis Ramygalos klebonui su sąlyga, kad čia būtų pastatyta bažnyčia, kuri kovotų su dar labai gaja pagonybe. Iki to laiko Panevėžys, įkurtas senojoje Upytės žemėje, minimoje jau XIII a. viduryje, buvo nuolat kalavijuočių niokojamas Lietuvos pasienis.
XVI a. pradžioje dešiniajame Nevėžio krante, netoli dabartinių Senamiesčio ir Venslaviškio gatvių sankryžos, buvo pastatyta nedidelė medinė bažnyčia ir klebonija. Priešais bažnyčią buvo turgaus aikštė, karčema, vadinamasis bravoras ir pirtis. Ši gyvenvietė gavo Senojo Panevėžio vardą, o kairiajame Nevėžio krante esanti gyvenvietė imta vadinti Naujuoju Panevėžiu.
Kaip pasakojo Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas, per Naująjį Panevėžį ėjo svarbus Rygos kelias, todėl miestas sparčiai augo, buvo vienas iš daugelio vidutinių miestelių Lietuvoje. O apie 1565 m. Panevėžys tapo apskrities, tuo metu vadinamos pavietu, centru. Taip buvo sudarytos sąlygos miestui sparčiai augti. Tačiau XVII – XVIII a., kai vyko nuolatiniai karai, siautėjo epidemijos ir badas, Panevėžys nesiplėtė.
Tiesa, 1727 m. vienuoliai pijorai atidarė kolegiją – pirmąją vidurinę mokyklą mieste. Nors ji neprilygo Kražių ir Vilniaus mokykloms, tačiau tai leido Panevėžiui tapti nemažu regiono švietimo centru.
„Tik XIX a. susidarė gana palankios prielaidos Panevėžio plėtrai. Kas labiausia visiems krenta į akis – mieste įvyko pramonės perversmas ir Panevėžys tapo nors ir mažiausiu, bet pramonės centru. Vyko spartus pramonės perversmas, mieste aktyviai veikė lietuvių, lenkų ir žydų tautinis judėjimas, plėtėsi švietimo sistema, didėjo raštingumas“, – sakė A.Astramskas.
Tarpukariu iš esmės tęsėsi tie patys procesai: pramonės koncentracija ir gamybos modernizacija. Po Antrojo pasaulinio karo natūrali Panevėžio raida buvo sutrikdyta, tačiau miestas buvo plėtojamas kaip didelis pramonės centras, todėl ypač sparčiai daugėjo gyventojų. Nors pastaraisiais dešimtmečiais Panevėžio pramonei teko daug išbandymų, jis yra regiono centras ir penktas pagal dydį šalies miestas.
Gyventojų kaita
Kraštotyros muziejaus direktoriaus teigimu, vienas iš pagrindinių miesto pažinimo raktų yra jo gyventojų kaitos tendencija, jos nežinant sunku orientuotis. Nuo XVI a. vidurio iki XIX a. pradžios, tai yra per 250 metų, Panevėžio gyventojų padaugėjo maždaug du kartus. O nuo XIX a. pradžios iki Pirmojo pasaulinio karo panevėžiečių padaugėjo 18 kartų.
1914 m. 14000 žmonių gyveno pačiame mieste ir dar keli tūkstančiai – priemiesčiuose. Šiandienos mastais tai atrodo labai kuklūs skaičiai, tačiau Panevėžys pagal gyventojų dydį buvo trečias ar ketvirtas miestas gubernijoje. Gyventojų augimo tendencija išsilaikė ir XX a. 1923–1939 m. gyventojų mieste padaugėjo nuo 19200 iki 26600.
Svarbiausias šios epochos bruožas – miesto lietuvėjimas. Nors kitataučių mieste tarpukario metais liko daug, vis daugėjo lietuvių. Tam daugiausia įtakos turėjo švietimo sistemos lietuvinimas. Kūrėsi lietuvių miestiečių tradicijos, tačiau aktyviai veikė lenkų ir žydų tautinės bendrijos.
Skausmingi Panevėžiui buvo Antrojo pasaulinio karo metai. Sovietai 1941-ųjų birželį žvėriškai nukankino gydytojus S.Mačiulį, J.Žemgulį, A.Gudonį, Z.Kanevičienę, surengė politinių kalinių žudynes prie cukraus fabriko. Vokiečių okupacijos metais nužudyta apie 8000 panevėžiečių, daugiausia žydų. Ne ką ramesnis buvo ir pokaris: represijos, trėmimai gerokai praretino panevėžiečių gretas. Tačiau mieste gyventojų sparčiai daugėjo, tam daugiausia įtakos turėjo sparti pramonės plėtra.
„Nors buvo du pasauliniai karai, mieste gyventojų padaugėjo daugiau kaip šešis su puse karto, o per pastarąjį augimo dvidešimtmetį jų beveik padvigubėjo. Tiesa, paskutiniame XX a. dešimtmetyje panevėžiečių sumažėjo. Tačiau Panevėžio regresas atitinka Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų mažėjimo vidurkį, bet yra mažesnis nei Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose. Kol kas sunku pasakyti, kas tai – nesvarbus trumpalaikis svyravimas, demografinės krizės pradžia ar ilgalaikės tendencijos posūkis“, – sakė A.Astramskas.
Kultūrų samplaika
Panevėžio kultūrinės raiškos pradžią, pasak A.Astramsko, galima datuoti labai tiksliai – 1727 m., kai vienuoliai pijorai įsteigia pirmąją vidurinę mokyklą. Ji išugdė L.Stuoką-Gucevičių ir vieną garsiausių geležinkelių bei tiltų statybos inžinierių S.Kerbedį.
Nuo XIX a. pabaigos galima kalbėti apie plataus profilio Panevėžio kultūrą – pirmosios viešosios bibliotekos, knygynai, įvairios draugijos. G.Petkevičaitės-Bitės inicijuotas nacionalinio judėjimo centras davė akstiną visam nacionaliniam lietuvių sąjūdžiui. O 1915-ųjų spalio 1 d. atidaryta pirmoji šalyje lietuviška gimnazija Panevėžyje kaip magnetas traukė gabius jaunuolius ir davė prielaidas koncentruotis kultūriniam gyvenimui. Panevėžyje kūrė ir mokytojavo pirmas profesionalus lietuvių skulptorius Juozas Zikaras, filosofas, pedagogas ir rašytojas Julijonas Lindė-Dobilas. „Svarbiausias tarpukario miesto kultūros bruožas buvo lituanizacija, vykdyta bendruomenės elito ir stipriai remta valstybės. Lietuviai mieste tapo kiekybiškai ir kultūriškai vyraujančia dauguma, tačiau išliko stiprios, kūrybingos ir aktyvios žydų bei lenkų bendruomenės su savo draugijomis ir vidurinėmis mokyklomis. Daugiatautiškumas miestui teikė savitą koloritą, bet svarbiausia – davė galimybę naudotis labai įvairia kitų tautų patirtimi ir galimybėmis“, – pasakojo muziejaus direktorius.
Tačiau Antrasis pasaulinis karas sudavė stiprų smūgį kultūrai: daug inteligentijos pasitraukė į Vakarus, žydai buvo sunaikinti, lenkai – išblaškyti. Tik praėjus daugiau kaip dešimtmečiui po karo kultūrinė įtaka pradėjo atsigauti. Čia kaip šviesulys į kultūros gyvenimą išsiveržė Juozas Miltinis ir jo kuriamas teatras.
„J.Miltinio teatras turėjo nacionalinio masto, o kartais netgi truputį didesnę jėgą. Jis užgožė visas kitas miesto kultūros sritis. Pats originalumu kūryboje ir asmeniniame gyvenime pasižymėjęs režisierius buvo mitologizuotas dar gyvas.
Deja, kultūros sistemos plėtra atsiliko nuo bendro miesto augimo. Panevėžys tapo daug gaminančiu, bet ne kuriančiu miestu. Visas protinis darbas buvo koncentruotas Vilniuje ir Kaune, Panevėžiui liko tik raumenų vaidmuo. Iš to kilo daugelis miesto bėdų, jos iš esmės yra sukeltos greito miesto augimo“, – mano A.Astramskas.
Trūksta bendrų simbolių
Istoriko nuomone, paskutinis XX a. dešimtmetis Panevėžiui buvo vienas lemtingiausių jo istorijoje, kai visose gyvenimo sferose prasidėjo didžiuliai pertvarkymai. Miesto pramonė, susidūrusi su rinkos ekonomikos sąlygomis, turėjo arba prisitaikyti ir atrasti naujas nišas, arba bankrutuoti. Daugelis įmonių ir gamyklų išlaikė išbandymus – įsitvirtino Lietuvos ir užsienio rinkose.
„Pagal įvairius ekonomikos rodiklius galima daryti išvadą, kad Panevėžys vis dar užima ketvirtą penktą vietą Lietuvoje. Nėra rimtų požymių, kad Panevėžys artimiausiu metu būtų išstumtas iš savo pozicijų Lietuvos ekonomikoje. Bet gresia kitas pavojus – dėl didžiulio investicijų skirtumo gali labai daug skirtis jo ir didesnių miestų ekonominė galia“, – įsitikinęs A.Astramskas.
Dar didesnė problema – savivokos stoka, bendruomeniškumo trūkumas. Pasak A.Astramsko, mieste labai nedidelę dalį sudaro šeimos, kurių bent trys generacijos subrendo Panevėžyje. Miesto augimo metu į jį atsikėlę žmonės sąmoningai ar nesąmoningai save iš dalies identifikuoja su kaimu. Daug panevėžiečių vis dar pusiau pasvaliečiai, ramygaliečiai ar naujamiestiečiai.
„Didžiausia bendruomenės integracijos kliūtis – bendrų simbolių ir vertybių trūkumas. Panevėžiui trūksta natūralaus sostinės, laikinosios sostinės, pajūrio ar uostamiesčio šarmo. Tarybiniais dešimtmečiais savimonės jungiamąja gija buvo pramonės centro įvaizdis, šiandieninėje visuomenėje to jau nepakanka, juolab kad dešimtajame dešimtmetyje ta pramonė dažnai atrodė per silpna. Intensyviai naudotas J.Miltinio mitas irgi baigia išsisemti – vis labiau tampa labai siauros visuomenės dalies kultu ir beveik nieko nebereiškia jaunajai kartai. Senoji miesto atpažinimo ženklų sistema nebegalioja, o nauja dar nesukurta“, – mano Kraštotyros muziejaus direktorius.
Tačiau teigti, kad Panevėžys visiškai neturi visiems atpažįstamų ženklų, negalime. 2001-aisiais panevėžietės Lisabonoje triumfavo pasaulio čempionate, todėl pagrįstai didžiuojamės turintys geriausią moterų dviračių sporto komandą. Mieste vykstantys keramikos simpoziumai taip yra svarbus proveržis, tačiau kol kas visa tai, kuo gali didžiuotis miestas, orientuota į bendruomenės dalį, todėl sunkiai gali tapti visuomenės integracijos dalimi.
Nevisavertiškumo jausmas
Panevėžys dažnai minimas kaip Aukštaitijos sostinė, tai nesvetima ir patiems panevėžiečiams, tačiau, A.Astramsko manymu, kol kas tai nėra stiprus įvaizdis. Aukštaitija kaip regionas neturi nei nusistovėjusių ribų, nei bendro traukos centro, bet dar ne vėlu kurti ir stiprinti Panevėžio, kaip Aukštaitijos sostinės, įvaizdį. Tačiau reikia akcentuoti panevėžiečių etninį savitumą ir sutelkti išblaškytą miesto elitą.
„Kol kas nesugebama nei suburti bendros miesto vertybių sistemos, nei teigiamo jo įvaizdžio. Panevėžį kaip kirminas graužia nevisavertiškumo kompleksas. Kartojamas mitas apie miesto kūrybinių jėgų nutekėjimą į sostinę, lyg su šia daugiabriaune problema visame pasaulyje susidurtų tik Panevėžys. Tarp intelektualaus elito paplitusios miesto menkinimo nuotaikos, pervertinami kitų miestų autoritetai ir nepastebimos savos asmenybės.
Liūdna, bet dabartinė visuomenė iš tikrųjų daugiau reikšmės teikia išoriniam įvaizdžiui, o ne konkretaus darbo rezultatams. Savigarbos trūkumas, pesimizmas, centro reikšmės perdėjimas veda į tai, kad kartais jau sunkiai suvokiamas miesto dydis ir vieta Lietuvoje. „Provincija“, „miestelėnai“, „Miestelio žinios“ – šie pavadinimai rodo išsikerojusio nevisavertiškumo mito galią ir ta linkme orientuojama visuomeninė nuomonė. Panevėžio padėties neapibrėžtumas Lietuvos miestų hierarchijoje trukdo jo bendruomenės raidai“, – teigė A.Astramskas.
Jo tvirtinimu, Lietuvoje vis dar vyrauja Panevėžio kaip banditų ir nusikaltėlių miesto įvaizdis, nors statistika rodo visai ką kitą. Sukurtas mitas dar ilgai liks visuomenės pasąmonėje, kad ir kokios pozityvios bendruomenės pastangos būtų. Galime guostis bent tuo, kad turimas nors toks įvaizdis, nes daug miestų jo apskritai neturi. Tačiau neigiamas įvaizdis duoda savo vaisius tiek ekonomikos, tiek kultūros kloduose.
Panevėžiečiams niekada nestigo gerų idėjų, kartais miestas sugeba „duoti toną“ visai Lietuvai. 2002 m., vykstant pasiruošimui Lietuvos kultūros kongresui, būtent panevėžiečiai iškėlė regionų kultūros ir regioninės kultūros politikos problemas. Tai rodo, kad jie geba plačiai mąstyti, veikti ir planuoti valstybės mastu.
„Žmonija iki šiol neišrado geresnio pažinimo būdo kaip palyginimas. Lygindami Vilnių su Panevėžiu visose sferose matome pastarojo menkumą. Bet ar toks lyginimas yra etiškas? Argi Panevėžio funkcijos tokios pat kaip Vilniaus? Panevėžys yra vienas iš Lietuvos regiono centrų ir jo misija skiriasi nuo sostinės. O jeigu palyginsime Panevėžį su kitais regionų centrais, peno pamąstymui bus labai daug. Argi vien tik tai, kad miestas riebiau ar liesiau išmaitina 119 000 žmonių, nėra jo nuopelnas ir egzistavimo prasmė?“ – retoriškai klausė A.Astramskas.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
