Gracingos, išdidžios, elegantiškos, moteriškos, pasidabinusios pūstomis įspūdingo grožio suknelėmis – tokios yra panevėžietės Loretos Šakalienės kuriamos lėlės. Jos, tampančios įspūdingais meno šedevrais, – moters aistra ir galimybė kasdienį gyvenimą bent trumpam iškeisti į paslaptingą ir šiek tiek romantišką pasakų pasaulį.
Surado neįprastą būdą
Lėlė – ne tik mėgstamiausias mergaičių žaislas, bet ir turintis mistinių galių objektas. Kolekcininkai graibstyte graibsto porcelianines, keramines originalias lėlytes, o panevėžietė Loreta Šakalienė jas kuria: gracingas, puošnias, elegantiškas. Ir kuria kiek neįprastu būdu – iš medicininio gipso. Jauna moteris džiaugiasi, kad šis vaistinėse parduodamas be recepto, antraip taptų nuolatine traumatologų „paciente“.
Loreta yra sukūrusi daugiau kaip šimtą nuostabaus grožio šių žaislų, „apgipsavusi“ šampano butelių, nuotraukų rėmelių, vazų ir kitų daiktų, tačiau jos namuose likusios tik kelios lėlės, nes tik gimusios jau iš karto susiranda naujus šeimininkus. Neįprastą gaminimo būdą kūrėja atrado po ilgų paieškų ir bandymų.
„Esu kūrusi įvairias figūras iš paprasto binto, vandens ir lipalo, bet neišeidavo taip, kaip man norėjosi: bintas vis tiek sukrisdavo. Ilgai svarsčiau, kaip atrasti paprastesnę medžiagą, kuri būtų paslankesnė, bet tvirta. Teko matyti, kaip gipsuojamos lūžusios galūnės, nutariau ir aš prisijaukinti šią medžiagą. Gipsas sušlapęs būna kaip košė, iš kurios gali suformuoti ką tik nori, o džiūdamas jis įgauna formas“, – pasakojo L.Šakalienė.
Pirmoji lėlė nebuvo tokia, kokios norėjo Loreta, tačiau ilgainiui ranka įgudo ir dabar per kelias valandas panevėžietė gali pagaminti įstabaus grožio mažytę moters kopiją. Moteriškas linijas, anot menininkės, padaryti užtrunka 3–10 valandų, o vyriškį – ir iki kelių parų. Dailiosios lyties atstoves ji kuria ant butelio, o vyriškas figūras tenka gaminti daug ilgiau, nes daug laiko ir medžiagų suryja kojos.
„Visi klijavimai ir lipdymai užtrunka. Kad sumažėtų laiko sąnaudos, lėles darau ant butelio. Ilgai – net kelias dienas – sugaištu, kol padarau lygias, gražias ir proporcingas vyro kojas. Tai – tarsi žaidimas. Ir dar reikia kokios savaitės, kad iš gipso išgaruotų vanduo.
Vienintelis tos medžiagos trūkumas – neturi būti jokio sąlyčio su vandeniu, antraip lėlytė atrodytų kaip murzina, paruduotų, pažaliuotų ar pageltonuotų. Nuolat eksperimentuoju, kaip padaryti kuo gražesnį kūrinį“, – kalbėjo Loreta.
Graibsto vestuvininkai
Prieš dvejus metus pradėjusi kurti lėles, Loreta ilgainiui sugalvojo ir kitur pritaikyti gipsą. Kartą gavusi dovanų šampano butelį, dekoruotą gėlėmis, kankorėžiais ir kitais mielais niekučiais, nusprendė, kad ne ką blogiau sugebėtų išpuošti. Tai galėtų būti puiki dovana bet kokia proga artimiesiems ar draugams. Kurį laiką sukti galvos, ką reikėtų padovanoti vienam ar kitam žmogui, nereikėjo, bet, kaip juokauja moteris, dabar jau visi apdovanoti jos lėlėmis. Todėl pagrindiniai kūrėjos klientai – jaunavedžiai.
„Apie mano darbus žino draugai, esu paskelbusi ir internete, todėl ieškantieji atranda. Dabar labai populiarėja daryti jaunavedžius: jaunoji man atsiunčia savo ar savo vestuvinės suknelės nuotrauką, o pagal ją padarau lėlytę. O vyriškis dažniausiai būna klasikiniu juodu kostiumu. Kartą net turėjau užsakymą padaryti visą vestuvininkų palydą: jaunuosius, pabrolius su pamergėm ir piršlius. Darbo įdėjau tikrai daug, bet vestuvių svečiams padarė didžiulį įspūdį, buvo tikra salės puošmena“, – prisiminė panevėžietė.
Loretos teigimu, vieni prašo lėlę padaryti pagal jų įsivaizdavimą ar nuotrauką, o kiti pasitiki jos skoniu ir fantazija.
Tačiau moteris žino, kad kaskart lėlė išeis kitokia, net jeigu ji bus daroma pagal tą patį modelį ar nuotrauką.
„Niekada neužsibrėžiu, kaip turi atrodyti lėlė – ji kiekvieną kartą gaunasi vis kitokia, nors 80–90 proc. išeina atkartoti pagal originalą“, – sakė jauna moteris.
Įkvėpimas – filmuose apie kaubojus
L.Šakalienės kuriamas lėles, vazas ir kitus dirbinius perka dovanoms, vestuvėms ar tiesiog stalui papuošti.
Beveik visi pamačiusieji jos darbus net aiktelėja iš susižavėjimo ir nuostabos, ima klausinėti, kaip gimsta šis grožis, tačiau kai išgirsta, kiek viena lėlytė kainuoja, nebeperka. Anot menininkės, už vieną gali tekti mokėti nuo 50 iki 150 litų.
„Dažniausiai, kai žmogus išgirsta kainą, pasako, kad jam per brangu. Bet daug kainuoja ir medžiagos, įdėtas darbas, laikas. Tačiau pinigai man nėra pagrindinis akstinas kurti.
Didžiausias džiaugsmas būna, kai žmogus nuoširdžiai džiaugiasi mano darbu. Su kokia nuostaba jis paima ne kokį fabrikinį, o rankomis padarytą gaminį“, – sakė lėlininkė.
Idėjų, kaip turi atrodyti viena ar kita lėlė, ji semiasi iš įvairių šaltinių: iš interneto, vestuvių katalogų, bet labiausiai ją žavi tos suknelės, kuriomis apsirengusios moterys iš senų filmų apie kaubojus.
„Iš pradžių žiūrėjau senus filmus apie kaubojus ir kaip jų laikais puošdavosi moterys: ilgos pūstos suknelės su įvairiais raukiniais, gėlytėmis, plačios skrybėlės. O kodėl ir man pačiai nesukūrus tokios lėlės? Taip po truputį ir pradėjau“, – prisiminė Loreta.
Ji bandė kurti ne tik lėles, bet ir kačiukus, drambliukus ar kitus gyvūnėlius, tačiau gana sunku išgauti jų formą. Kita vertus, lėlė visada buvo ta stebuklinga figūra, kuri traukdavo Loretą.
„Lėlės yra puošniausias dalykas, juk ją gali padaryti pagal savo fantaziją. Galima išpuošti iki smulkiausių detalių, net blizgučiais, karoliukais, vytelėmis, akmenukais dekoruoti. Bet man gražiausia natūralaus gipso, visiškai balta lėlė. Tada būna švari, natūrali jauna mergaitė. Visas lėles darau be veido, yra tik kontūrai. Nors bandžiau veido bruožus piešti ir pieštuku, ir tušinuku, ir guašu, bet negražu. Tada visas dėmesys krypsta ne į suknelę, o veidą. O man norisi, kad veidas liktų paslaptingas, nebylus, o moters grožį perteiktų apdaras.
Lėlės man yra didžiausia puošmena, gracija, net nemoku įvardyti, kas mane prie jų taip stipriai traukia.
Gal kad vaikystėje neturėjau tokių gražių žaislų. Pirmąją savo Barbę labai saugojau, net pamenu, kaip ji atrodė, todėl buvau padariusi ir jos kopiją“, – kalbėjo menininkė.
Svajoja apie parodą
L.Šakalienės Dailės mokyklos baigimo darbas taip pat buvo lėlės, tik jas darė iš molio. Keturios įspūdingo grožio lėlės, vaizduojančios metų laikus, liko mokykloje. Molis buvo ta medžiaga, kuri pakluso Loretai. Anot lėlininkės, jeigu ji namuose būtų turėjusi krosnį moliui degti, net nebūtų į rankas ėmusi gipso.
„Kai būdavo piešimo ar tapybos pamokos, atrasdavau priežasčių į jas nenueiti: tai negaliu, tai sergu, tai teptukus pamiršau, bet kai reikėdavo lipdyti – pati pirma. Namuose nebuvo galimybės kurti iš molio. Jeigu ir padarysi ką nors, ilgainiui molis išdžius ir sutrupės, o Dailės mokykloje buvo speciali krosnis, kur išdegamas molis.
Mano akimis, mano baigiamasis darbas – keturios lėlės – buvo įspūdingos, prie jų prasėdėta pusę metų. Jeigu namie būčiau turėjusi krosnį, iš gipso net nebūčiau pradėjusi daryti“, – pasakojo Loreta.
Ji svajoja savo pomėgį kurti lėles paversti ir verslu, tačiau visokie reikalavimai, patentai ir leidimai stabdo svajones. Net į Kaziuko mugę ji negalinti nuvežti parodyti savo darbų – tam reikia turėti tautodailininko pažymėjimą, o Loretos rankose – tik Dailės mokyklos baigimo pažymėjimas.
Tačiau surengti viešose erdvėse savo darbų parodą lėlininkė viliasi jau artimiausiu metu.
„Labai norėčiau parodos, svajoju savo darbus parodyti platesniam ratui žmonių, tačiau kartu ir bijau. Vis dar atsiranda tokių, kuriems mano darbai atrodo banalūs ir niekam nereikalingi, tik dulkėms rinkti. Daugelis nevertina rankų darbo“, – sakė L.Šakalienė.
Rūpinasi beglobiais gyvūnais
Svajonę paversti realybe daug nereikia – tik didesnės kolekcijos. Kol kas visi menininkės sukurti darbai keliauja į kitus namus. Tačiau, Loretos teigimu, sukaupti darbus nėra taip paprasta, nes kurti lėles reikia ir įkvėpimo, ir tam tikro pasiruošimo.
„Nėra taip, kad atsisėdai ir padarei. Tam reikia noro, užsidegimo, o kai darai per prievartą, lėlė būna labai paprasta ir nepatinka net man pačiai. Jei dirbi su užsidegimu, nepastebi, kaip rytas išaušta, dingsta laiko pojūtis. Dažniausiai darbuojuosi naktį, kai būna ramu, tylu ir visa šeimyna suminga“, – pasakojo panevėžietė.
Ketverių metų sūnelis ir pustrečių dukrytė atidžiai stebi, kaip kuria mama, o kartais ir į pagalbą ateina.
Kaip juokauja L.Šakalienė, tada mažieji iki ausų galiukų išsitepa gipsu. Dukrelė dar nelabai domisi žaislais, tad Loreta laukia, kai galės specialiai mažajai sukurti lėlę.
Kūrybinis darbas jaunai moteriai yra galimybė pabėgti nuo kasdienių darbų ir rūpesčių, o geriausias laisvalaikio leidimo būdas ir vienas iš malonumų – rūpintis beglobiais gyvūnais, nors jos pačios namuose – keli šunys, katinas, šinšila ir akvariumas su žuvytėmis.
„Labai myliu gyvūnus, nuo mažumės augau su jais, todėl namuose man turi būti kita gyvybė, kurią galėčiau paglostyti, pažaisti. Šiuo metu esu bedarbė, turiu daug laisvo laiko, todėl man tikras atsipalaidavimas ir malonumas padirbėti gyvūnų prieglaudoje“, – pasakojo Gyvūnų globos draugijos savanorė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
