Psichologė ir psichoterapeutė Genutė Bončkutė-Petronienė, padedanti daugeliui išspręsti įvairias problemas, tikina, kad žmonės patys galėtų įveikti savo vidinius nesutarimus ir prieštaravimus, jeigu atrastų mėgstamos veiklos ir mokėtų ją paversti savotiška terapija. Tačiau svarbiausia – išmokti save pamilti.
Gėdijamasi prisipažinti
Ištikus gyvenimo krizei daugelis žmonių vis dar vengia kreiptis į psichologus. Tikriausiai bijosi aplinkinių reakcijos ir apkalbų, ypač gyvenantieji provincijoje. Psichologė Genutė Bončkutė-Petronienė įsitikinusi, kad tas požiūris ilgainiui turėtų keistis.
Žmogaus gyvenimo pilnatvė didele dalimi priklauso nuo jo vidinės psichologinės būsenos. Todėl jeigu susipainioja savo jausmuose, turi atrasti tik jam priimtiną būdą padėti sau. Kai žmogus myli save, ir problemos sprendžiamos lengviau.
„Mūsų visuomenė į žmones, besilankančius pas psichologus, vis dar žiūri kiek kreivai. Todėl dažnas tai slepia, nes nori apsisaugoti nuo kalbų, ypač provincijoje, kur vieni apie kitus viską žino. Didmiestyje lengviau pasislėpti, bet kartais ir čia žmonės baiminasi.
Savo knygose panaudoju kai kurių savo klientų gyvenimo detales. Bet jas viešinti sutinka tik labai inteligentiški žmonės, kurie nebijo, kad kaimynai gali juos apkalbėti, jiems nė motais, kad kas nors sužinos, jų vertė nuo to nė kiek nenukris. Arba tokie, kurie yra niekam nežinomi, paprasti žmonės. O tie, kurie turi itin didelių ambicijų, itin saugo savo privatumą, nes nepasitiki savo vieta visuomenėje“, – teigė psichologė.
Kita vertus, dažnai klientai į psichologą žiūri kaip į dievą, galintį išspręsti visas jų problemas. Pasak specialistės, psichologai nėra dievai, bet padėti tikrai gali.
Psichologas yra tas, kuris arčiausiai priėjo prie žmogaus, o kai jis jaučiasi tarsi būtų mylimas vaikas, santykiai būna šilti ir nuoširdūs.
„Kai žmonės jaučiasi mylimi, atsigauna, atsiskleidžia, suvokia savo jausmus ir pradeda save mylėti, o tai yra gyvenimo pilnatvės pagrindas“, – įsitikinusi žmonių dvasines problemas sprendžianti specialistė.
Tėvų meilė – tolesnio gyvenimo pagrindas
Lietuvoje moterys gyvena ilgiau, yra psichiškai sveikesnės, rečiau baigia gyvenimą savižudybe, atrodytų, jos turėtų būti stipresnės. Taip pat daug kalbama apie lygybę, tačiau dažniausiai ant moters pečių yra užkraunamas rūpestis vaikais, senais savo ir vyro tėvais, namų ruoša.
Be viso šito, jos turi laiko atrasti ir sau, atrodyti nepriekaištingai ir būti puikios nuotaikos. Todėl nenuostabu, anot G.Bončkutės-Petronienės, kad moterys nuo tokio gyvenimo krūvio pradeda jaustis negerai ir joms prireikia psichologinės pagalbos.
„Šiuolaikinė moteris perkrauta pareigomis ir atsakomybe, o kai taip nutinka, pradeda jaustis negerai. Tikriausiai ne viena yra patyrusi, ką reiškia susvetimėjimas su savimi arba pavirtimas robotu, kai nebesuvoki savo jausmų. Pagrindinė problema, kad jos dažnai nepasitiki savimi, bijo kritikos, joms labiau reikia pritarimo ir artimo žmogaus šalia“, – tvirtino pašnekovė.
Moteris turi pereiti sudėtingą augimo kelią, kad išaugtų iš to nepasitikėjimo savimi. Darant karjerą daug lengviau įgauti pasitikėjimą, jis tiesiog auga pamažu. Bet kai gyvenime žmogus lieka vienas, jam labai sunku įveikti vidinius savo prieštaravimus.
Psichologės teigimu, jeigu šalia yra mylintis gyvenimo partneris, viskas lengvėja, minkštėja. Įvairūs tyrimai rodo, kad jeigu žmogus vaikystėje patyrė tėvų nemeilę, jis bet kokiu atveju jausis blogai, o jeigu buvo mylimas, sugeba daug lengviau susidoroti su įvairiomis problemomis ir net likęs vienas jaučiasi gerai.
„Tas vidinis tėvas ar motina žmogų lydi visą gyvenimą. Dažnai moteris renkasi partnerį panašų į savo tėvą. Jeigu tėvas buvo alkoholikas, tai ir vyrą tokį išsirenka. Ir ta grandinė dažniausiai nenutrūksta. To priežastis – būtent tik su tokiu vyru ji lengviau susikalbės, artimos ir gyvenimiškos situacijos, nes jau žinoma, kaip jose reikia elgtis“, – pasakojo G.Bončkutė-Petronienė.
Tačiau perdėtas tėvų dėmesys gali būti ir žalingas. Daugiausia problemų šeimoje turi pirmasis vaikas, bet būtent tokie gyvenime daugiausia ir pasiekia. Treti vaikai geriausiai sutaria su aplinkiniais, yra labiausiai lepinami, bet pasiekia mažiausiai. O geriausiai jaučiasi antri vaikai šeimoje.
„Keista, bet tas vaikas, kuris šeimoje gavo mažiausia dėmesio, yra labiausiai laisvas priimti savarankiškus sprendimus ir elgtis taip, kaip jam norisi. Pasirodo, ir perdėtas tėvų dėmesys, kažkokios baimės ar ambicijos iš vaiko padaryti tai, ką nori tėvai, o ne pats vaikas, gali padaryti daugiau žalos nei dėmesio trūkumas“, – pasakojo psichologė.
Svajojo spręsti uždavinius
Kaip prisipažino G.Bončkutė-Petronienė, psichologe ji niekada negalvojo tapti.
Vaikystėje svajojo būti menininke ar mokslininke, todėl baigusi mokyklą pasirinko fizikos mokslus, o į psichologiją pateko visiškai atsitiktinai.
„Vaikystėje svajojau apie žygdarbius, tyrimus, už kuriuos gaučiau Nobelio premiją, todėl nuėjau mokytis fizikos, bet mokslas buvo sausokas ir po dvejų metų nusprendžiau rinktis kitą specialybę“, – pasakojo moteris.
Ji išsirinko tris galimus fakultetus: Medicinos, Biologijos ir Psichologijos. Kadangi iš karto priėmė į pastarąjį, daugiau nebesiblaškė. Nors svajojo gyvenime spręsti uždavinius, bet teko kur kas atsakingesnė užduotis – narplioti žmonių dvasines problemas.
„Niekada negalvojau padėti žmonėms, visada maniau, kad gyvenime spręsiu uždavinius, darysiu tyrimus. Tačiau kiekvieno kliento problemos man yra didelis uždavinys. Į visas žmonių problemas žiūri kaip į savotiškus uždavinius“, – sakė G.Bončkutė-Petronienė.
Psichologija yra jos pagrindinė veikla, tačiau veikli moteris atranda laiko ne tik šeimai, bet ir širdžiai mieliems užsiėmimams, kurie yra ir savotiška terapija. Psichologė jau rašo penktą knygą. Kaip tvirtino specialistė, ji visada rašydavusi tik sau, kai užeidavo ypatinga nuotaika ir kai jausdavo, kad viduje yra kažkas, ką nori išsakyti. Tačiau kai visai atsitiktinai jos kūrinėlis pateko į „Šiaurės Atėnus“ ir buvo sutiktas su pagyrimais, G.Bončkutė-Petronienė, kaip ji pati sako, netyčia tapo rašytoja.
„Kaip psichologei man labai patogios sąlygos, nes savo darbe, bendraudama su klientais, išgirstu daug įdomių gyvenimo istorijų, nebereikia kurti herojų pačiam. Tiesiog paimti ir aprašyti savo klientus, aišku, su jais susitarus, ar jie neprieštarautų. Kita vertus, psichologai labai gerai išmano žmogaus vidinį pasaulį. Atrodo, tik sėsk ir rašyk“, – teigė pašnekovė.
Tačiau yra ir tam tikrų trukdžių. Anot specialistės, Lietuvoje rašyti knygų neapsimoka ekonomiškai. Jeigu reikėtų gyventi tik iš to darbo, tektų kęsti badą. Kita vertus, psichologai rašo ir mąsto moksliškai ir tas moksliškumas trukdo poetiškumui ir jausmingumui.
„Rašytojų knygose kartais trūksta psichologinio pagrindimo, gylio, o psichologų – emocijų. Ir tos dvi stovyklos nesusijungia, nors labai gaila. Todėl norėjau parašyti tokią knygą, kurią žmonės skaitytų neatsitraukdami, kad psichologinės žinios ateitų per emociją“, – kalbėjo autorė.
Puiki terapija – knygos
Grožinė literatūra, anot psichologės, jeigu yra gili ir stipri, gali būti puiki terapijos priemonė. Kartais žmogui, sergančiam paranoja, pakanka duoti paskaityti knygą, kurios pagrindinis personažas taip pat serga šia liga. Ypač daug tokių pavyzdžių galima rasti F.Dostojevskio knygose.
„Gali būti, kad žmogui užteks perskaityti tik knygą, ir nebereikės lankyti terapijos seansų. Jis pamatys save iš šalies ir įvyks nušvitimas. Bet tai galima tik tuo atveju, jeigu literatūra gili, psichologiškai stipri. Manau, kad F.Dostojevskis yra toks gilus psichologas, kurio pavyti nepavyko dar nė vienam specialistui“, – mano rašytoja.
G.Bončkutė-Petronienė teigė, kad gydyti gali ne tik gera literatūra, bet ir pats rašymas. Tai ji patyrė savo kailiu.
Pasak psichologės, jeigu žmogus rašo apimtas negerų emocijų, pykčio, vidinių nesutarimų, tie jausmai tiesiog išrašomi ir sumažėja. Kita vertus, išsakyti savo mintis raštu galima daug subtiliau, su visais niuansais papasakoti apie vidinį pasaulį.
„Rašydamas apie savo jausmus žmogus gali suvokti, kas jis toks yra ir ko siekia gyvenime. Ypač tai padeda tiems, kurie jau turi sukaupę gyvenimiškos patirties, todėl vyresni žmonės rašo noriau ir mieliau nei jaunimas. Jaunimas kartais per daug tikisi iš gyvenimo ir tingi jį įprasminti“, – mano psichologė.
Pasak jos, norintieji parodyti savo jausmus kitiems, bet to nedrįstantieji gali rašyti ne dienoraštį, o grožinius kūrinėlius. Pasislėpus už herojaus nugaros ir kritika ne tokia baisi tampa.
Antras kvėpavimas
Tačiau pats geriausias terapijos būdas, anot G.Bončkutės-Petronienės, yra kelionės. Pati specialistė yra išmaišiusi daugybę pasaulio šalių. Iš Lietuvos ji stengiasi ištrūkti bent du tris kartus per metus, kad pabėgtų nuo gyvenimo rutinos ir kitomis akimis pamatytų, jog pasaulis yra be galo įdomus. Pernai ji įkopė į 6 km aukščio kalną, o prieš porą metų lankėsi Irane. Taip dažnai keliauti yra ganėtinai brangu, tad moteris keliones organizuojasi pati ar su draugais, o miega palapinėse.
„Man kelionės yra didžiausia atgaiva. Tai – ypatingas laikas: kiti žmonės, kita kultūra. Nors prieš kiekvieną kelionę apima stresas, net nemiegu naktimis, bet kai išvykstu, įsijungia tarsi antras kvėpavimas. Kelionės labai primena vaikystę, kur viskas buvo nauja, spalvinga. Kelionėje vėl atsiranda toks jausmas, kad gyvenimas yra labai įdomus“, – kalbėjo aistringa keliautoja.
Žmonės dažnai patys to nejausdami įsisuka į užburtą ratą – darbas, namai, šeima, iš jo ištrūkti gali padėti tik kelionės, aplinkos pakeitimas. Kuo atostogos bus naujesnės – kur dar nebūta, su nepažįstamais žmonėmis, tuo ryškesnėmis ir naujesnėmis spalvomis atsiveria gyvenimas.
„Grįžęs gali vėl naujai pamatyti savo gyvenimą. Dažnai prieš kelionę žmogus negali išspręsti savo problemų, o po įspūdžių, potyrių ir emocijų pliūpsnio jos tampa lengvai išsprendžiamos arba visai nebelieka“, – mano G.Bončkutė-Petronienė.
Kelionėje puikiai atsiskleidžia ir tarpusavio santykiai, tikrasis bendrakeleivio veidas arba tiesiog žmogui daug lengviau susivokti savyje ir aplinkoje.
„Kelionėje žmonės parodo savo tikrąjį veidą ir tik čia galima įgyti tikrų draugų. Dažnai sakoma, kad vyresniame amžiuje beviltiška susirasti tikrų draugų, bet kelionėje žmonės atsiveria vienas kitam. Su žmogumi, kurį per porą savaičių matėte ir gerą, ir blogą, atsiranda labai stiprus ryšys, ir tokia draugystė gali trukti labai ilgai“, – kur ieškoti tikrų draugų, patarė psichologė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
