Beveik treji metai – 964 dienos – bėgimo. Nedarant nė vienos dienos pertraukos ir bet kokiu oru – lyjant, sningant, spaudžiant speigui ar kepinant vidurvasario saulei.
Be jokių pasiteisinimų, kad negaliu ar nenoriu.
Daugeliui tai neįtikėtina, o panevėžiečiui Justui Bieliauskui – įprastos dienos, kurias vienija bendras ritualas: apsiauti bėgimo batelius ir bėgti bėgti bėgti.
Dešimt tūkstančių kilometrų
Yra žmonių, kurie bėga, kai turi laiko ir noro.
Yra tokių, kurie bėga dėl sveikatos ar geresnės savijautos.
O yra ir tokių, kuriems bėgimas tampa kasdieniu įsipareigojimu sau – be išlygų, be pasiteisinimų, be žodžių „šiandien ne“.
Vadybininku dirbantis Panevėžio bėgimo klubo narys Justas Bieliauskas priklauso pastariesiems.
Kai dauguma ieško motyvacijos, jis tiesiog apsiauna sportinius batelius ir bėga.
„Trumpai tariant – gyvenu ir kvėpuoju bėgimu.“
J. Bieliauskas
Ne vieną savaitę, ne vieną mėnesį, o diena po dienos, be jokios pertraukos jau beveik trejus metus.
Daugiau nei 10 tūkstančių kilometrų per 964 dienas. Ir nė vienos praleistos.
Skamba lyg iššūkis, kuris turėtų greitai baigtis.
Tačiau anksčiau 120 kilogramų svėrusiam Justui toks bėgimas – kasdienybė, neturinti numatytos pabaigos.
Nė dienos be bėgimo batelių
Panevėžiečio J. Bieliausko bėgimo kelionė nėra apie rekordus ar apie varžymąsi su kitais.
Ji apie vieną paprastą sprendimą, kartojamą kasdien: apsiauti batelius, išeiti į lauką ir bėgti.
J. Bieliauskas bėga kiekvieną dieną.
Dabar jo sąskaitoje – 964 dienos iš eilės ir daugiau nei 10 000 nubėgtų kilometrų.
Skaičiai, kurie daugeliui skamba kaip iš fantastikos srities.
„Trumpai tariant – gyvenu ir kvėpuoju bėgimu. Esu paprastas žmogus, kurio kasdienybė – nuolatinis laviravimas tarp vadybininko darbo klientų aptarnavimo srityje ir bėgimo“, – pasakoja J. Bieliauskas.
Šiuo metu daug teigiamų emocijų jam teikia Panevėžyje vykstantys „Parkrun“ bėgimai. Justo tikslas ten – ne tik dalyvauti, bet ir burti bendruomenę, fiksuoti gražiausias akimirkas.
„Esu be galo dėkingas Panevėžio bėgimo klubui – ši bendruomenė man tapo antrąja šeima, o judėjimo laisvė yra tai, kas veža labiausiai“, – sako J. Bieliauskas.
Nusimetė naštą
Justo istorija prasidėjo nuo ryžto keisti gyvenimą.
„Anksčiau svėriau 120 kilogramų, bet pakeitęs gyvenimo būdą per pirmus tris mėnesius atsikračiau 30 kilogramų“, – pasakoja pašnekovas.
1,74 metro ūgio Justo svoris dabar yra apie 75–76 kilogramus.
Pasak J. Bieliausko, kad pasiektų tokių rezultatų, viską teko keisti iš esmės.
Sukūrė valgiaraštį, kad maiste būtų mažiau kalorijų, pradėjo valgyti daug daugiau vaisių ir daržovių, mynė dviratį ir darė pratimus. Dar labai svarbu buvo gerai išsimiegoti.
O kad visą svorio metimo kelionę galėtų nuosekliai sekti, turėjo mažą raudoną A5 formato knygutę. „Joje kiekvieną dieną kruopščiai rašiau, kada keldavausi, kada eidavau miegoti ir savo svorį. Vėliau ten pradėjau fiksuoti ir bėgimus, rašytis iškilusias mintis ir tikslus“, – pasakoja Justas.
Anot jo, pradžia nebuvo lengva.
Be to, svoris krito per greitai, ir pats tai fiziškai jautė.
Kai viską taip dokumentuoji, procesas, pasak Justo, tampa daug aiškesnis.
Bėgte marš
Kartais didžiausi pokyčiai prasideda nuo paprasčiausio žingsnio.
Šiuo atveju – nuo pirmo kilometro.
Numetus didžiulę svorio naštą atsirado tai, ko Justui anksčiau trūko – energijos judėti.
Vieną dieną panevėžietis tiesiog išėjo pabėgioti. Neturėdamas plano ar didelių tikslų.
Taip visiškai atsitiktinai atrado bėgimo džiaugsmą.
Idėja bėgti nepertraukiamai kasdien J. Bieliauskui gimė taip pat spontaniškai.
„Numetus nemažai kilogramų, atsirado jėgų antplūdis, todėl tiesiog išbėgau išbandyti savo kūno. Pamačius, kad galiu, sukirbėjo mintis priimti didesnį iššūkį – bėgti kasdien be pertraukų. Tiesiog ėmiau ir pradėjau“, – pasakoja J. Bieliauskas.
Negali nutraukti grandinės
Kaip prisipažino Justas, iš pradžių jam net minčių nekilo, kad bėgios, o juo labiau – kad tai tęsis taip ilgai ir skaičiuos šimtus dienų nepertraukiamo bėgimo.
Lūžio taškas, kai suprato, kad dabar jau tikrai nebegali sustoti, atėjo natūraliai.
„Tiesiog pamačiau, kaip auga ir kaupiasi nenutrūkstamo bėgimo dienos. Be to, atsirado naujos pažintys, įtraukė nauji iššūkiai. Ir tiesiog pajutau, kad nebegaliu šios grandinės paleisti – privalau bėgti kiekvieną dieną. Tai – mano gyvenimo dalis“, – tvirtina pašnekovas.
Kai bėgimas tapo savotišku įsipareigojimu, J. Bieliauskas metė sau pirštinę: per tam tikrą dienų skaičių nubėgti nustatytą kilometrų kiekį arba įveikti konkretų maršrutą.
Vienas iš sumanymų – kurį laiką kas savaitę atstumą padidinti šimtu kilometrų.
Pavyzdžiui, per septynias dienas iš pradžių nusiteikė nubėgti 69 km, kitą savaitę – 169 km, o trečią – net 269 km.
Pasitiks bėgimo jubiliejų
Skaičiai dažnai yra kaip rezultatas, kaip kažkas, ką galima pasverti, suskaičiuoti, pamatuoti. Bet Justo atveju jie labiau primena ne finišą, o kelią, kuriuo eina kasdien. Ir tikrai nežada sustoti.
Šiandien tas sprendimas išbėgti iš namų jau kartotas 964 dienas iš eilės – be pertraukos nuo 2023-iųjų liepos 31-osios.
Tai – dveji metai ir bemaž aštuoni mėnesiai.
Per tą laiką nubėgta daugiau nei 10 375 kilometrai – beveik ketvirtadalis atstumo aplink Žemę.
Vis dėlto įspūdingi skaičiai slepia jau įprastą ritmą.
„Nubėgtų kilometrų skaičius kiekvieną dieną priklauso nuo įvairiausių faktorių – tikslų, turimo laiko ir noro“, – paaiškina Justas.
Vien per 2025-uosius jis įveikė 4360 kilometrų – kasdien nubėgdavo vidutiniškai 11 kilometrų.
Kol kas J. Bieliausko horizonte ryškėja vienas simbolinis taškas – 1000 dienų bėgimo. Iki jo liko vos 36 dienos.
Justas jau žino, kaip jį pasitiks.
Jubiliejinis bėgimas numatytas balandžio 25-ąją Panevėžyje, „Parkrun“ renginyje, kuris kiekvieną šeštadienį suburia bėgimo entuziastus Kultūros ir poilsio parke.
Tačiau tuo viskas nesibaigs.
Jau kitą dieną, tarsi patvirtindamas, kad sustoti dar tikrai neplanuoja, J. Bieliauskas stos prie Kauno maratono starto linijos ir bėgs jubiliejinį, dešimtąjį, savo maratoną – 42 kilometrus ir 195 metrus.
Per 2024–2025 metus panevėžietis jau įveikė devynis maratonus Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Briuselyje ir Rygoje.
Ir vienas, ir su bendraminčiais
Justo kasdienis bėgimo maršrutas driekiasi per visą miestą.
„Bėgu įvairiais maršrutais, trasomis ir įvairiu laiku – dieną ar vakare. Antradienio vakarą ir sekmadienio rytą dažniausiai bėgu su Panevėžio bėgimo klubu“, – pasakoja Justas.
Prie Panevėžio bėgimo klubo J. Bieliauskas prisijungė 2024 m. lapkričio 12 dieną – savo 471-ąją nepertraukiamo bėgimo dieną.
„Iš pradžių bėgau vienas, bet praėjus daugiau nei metams ir įveikus trečiąjį maratoną, viskas pasikeitė. Susipažinau su viena bėgike ir ši pakvietė prisijungti bendrai treniruotei. Ten patirtos emocijos iškart patraukė, tad ir likau klube“, – pasakoja Justas.
Panevėžio bėgimo klubo bendruomenę jis jau vadina antrąja šeima.
„Dabar bėgimo formatą renkuosi pagal dieną: kartais geriausias poilsis yra bėgti vienam ir susidėlioti mintis, o kai kada labiausiai norisi tos nuostabios draugų kompanijos“, – šypsosi J. Bieliauskas.
Per lietų, šaltį ir nuovargį
Dažnai manoma, kad tokie iššūkiai yra fizinės ištvermės išbandymas, tačiau Justas tvirtina kitaip: sunku tiek kūnui, tiek galvai. Ypač jei kūnas ir galva „neina kartu“.
Panevėžietis neslepia, jog pradėjus bėgioti, tikrai buvę kilę minčių pasiduoti, bet sustabdė jau sukauptų kilometrų ir dienų nemenkas skaičius.
„Meluočiau, jei sakyčiau, kad nebūna sunkių dienų. Kartais tikrai ateina mintis, kas būtų, jeigu šiandien likčiau namuose. Bet tokiomis dienomis tiesiog nerandu sau jokių pasiteisinimų. Pasakau, kad nenoriu paleisti sukauptų dienų grandinės. Apsiaunu batus ir einu bėgti“, – pasakoja Justas.
Per beveik tūkstantį dienų J. Bieliauskas bėgo praktiškai visomis įmanomomis sąlygomis.
„Teko bėgti pliaupiant lietui, spaudžiant nemenkam šalčiui ar po sunkios darbo dienos, kai jėgų atrodė visiškai neliko. Bet žinote ką? Niekas manęs nesustabdė. Tas vidinis variklis ir noras išsaugoti sukauptas dienas visada buvo stipresnis už bet kokį orą ar fizinį nuovargį“, – sako J. Bieliauskas.
Kuri diena iš jau beveik tūkstančio nubėgtų Justui pasirodė sunkiausia?
Anot jo, sunkiausios tiesiog nėra – kiekviena nubėgta diena yra savaip pamokanti ir atnešanti naujų atradimų.
Dėmesys kūnui
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kasdienis bėgimas – monotoniška rutina, kai dienos tiesiog kartojasi. Tačiau pats Justas į tai žiūri kiek kitaip.
Jis neslepia, kad nuobodulio akimirkų tikrai pasitaiko, bet vis dėlto net ir tokiomis dienomis galioja vienas susitarimas su savimi – bėgti, kad ir kas nutiktų.
Kad bėgimas nevirstų pilka kasdienybe, J. Bieliauskas nuolat ieško būdų jį praskaidrinti.
Kartais paįvairina maršrutus, renkasi naujas trasas, o kartais tiesiog bėga ne vienas, o su draugais.
Anot J. Bieliausko, ilgą laiką bėgant kasdien, labai svarbu laiku reaguoti į kūno siunčiamus signalus, o prireikus sumažinti atstumą.
Justas džiaugiasi, kad per visą bėgiko „karjerą“ rimtų traumų pavyko išvengti. Tik kartą kryptelėjus koją, su kineziterapeuto Pauliaus Steponavičiaus pagalba greitai pavyko pasveikti.
„Kasdienis pagrindas, leidžiantis saugiai bėgti toliau, susideda iš trijų esminių komponentų – geros mitybos, papildų ir kokybiško miego“, – vardija J. Bieliauskas.
Bėgti – kaip gyventi
Per šį laiką bėgimas Justui tapo ne tik fiziniu iššūkiu, bet ir savotiška gyvenimo pamoka.
„Bėgimas yra lygiai toks pat procesas kaip ir gyvenimas – per naktį rezultatai neatsiranda, – sako jis. – Kasdien žengiant po žingsnį, veiksmai pamažu virsta įpročiu, o šis – natūralia kasdienybės dalimi.“
Bėgimas J. Bieliauskui turi dvi puses.
Kartais tai laikas mintims, kai gimsta naujos idėjos, susidėlioja planai ar atsakymai į svarbius klausimus. Kitais kartais – priešingai, galimybė visiškai atsiriboti nuo visko ir tiesiog pabūti su savimi arba su šalia bėgančiais žmonėmis.
Paklaustas apie ribas, Justas tik šypteli. Sustojimo scenarijaus jis savo galvoje nekuria.
„Kas turėtų nutikti, kad sustočiau? Nesiruošiu nustoti bėgti, tad ir atsakymo neturiu. Ribas mes patys nusipiešiame savo galvoje, todėl, tikiu, kad man jų tiesiog nėra“, – šypteli pašnekovas.
Viskas įmanoma
Kiekviena nauja diena Justui – kaip nauja pradžia, suteikianti džiaugsmą judėti.
„Laisvė bėgti ir galimybė įkvėpti kitus žmones pokyčiams yra tai, dėl ko šis iššūkis tęsiasi“, – sako panevėžietis.
O frazė „viskas įmanoma“ J. Bieliauskui yra kasdienis priminimas, kad ribos egzistuoja tik mūsų galvose.
„Kai drąsiai išeiname į diskomfortą, ribos po truputį traukiasi ir užleidžia vietą naujoms gyvenimo patirtims“, – ne kartą įsitikino pašnekovas.
Justas sako esantis žmogus, kuriam iššūkiai būtini.
Be jų paprasčiausiai neįdomu gyventi.
„Dažniausiai jie mano gyvenime atsiranda labai staiga. Tiesiog natūraliai gimsta idėja, o kartu su ja – ir planas, kaip tą iššūkį realizuoti. Šiuo metu pagrindinis ir svarbiausias iššūkis, neturintis jokio numatyto galiojimo laiko, yra būtent šis – nepertraukiamas kasdienis bėgimas.
Ar ateityje ketinu kelti sau naujų tikslų? Žinoma! Kai gyveni aktyviai, nauji iššūkiai anksčiau ar vėliau susiranda tave patys“, – šypsosi J. Bieliauskas.
