Gavę tautos įgaliojimus ir nurodymus dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, dvi dešimtys išrinktų atstovų ėmė vykdyti užduotį.
Vilniaus konferencijai 1917 metais išrinkus dvidešimties žmonių Lietuvos tarybą, prasidėjo konkretūs žingsniai Lietuvos nepriklausomybės link. Ši Taryba iš dalies atstojo parlamentą – jos prezidiumas vykdė ir prezidento funkcijas.
Nurodė, ką ir kaip daryti
Istorikas profesorius Arūnas Gumuliauskas sako, kad net terminas „Lietuvos taryba“ nėra visiškai tikslus.
Pasak jo, Vilniuje lietuvių konferencija 1917-ųjų rudenį sušaukta norint išrinkti lietuvių tautos interesams atstovaujančią instituciją. „Kadangi 1917 metų rugsėjo mėnesį Lietuva buvo okupuota kaizerinės Vokietijos, Lietuvos kaip valstybės nebuvo, tai pirmas pavadinimas buvo Krašto taryba“, – sako pašnekovas.
Taip Taryba buvo vadinta iki 1917-ųjų gruodžio 11-osios. Tądien buvo paskelbtas jau Lietuvos tarybos „Aktas apie Lietuvos valstybingumo atstatymą“.
Tiesa, Lietuvos tarybos pavadinimas gyvavo irgi neilgai – iki 1918-ųjų liepos, paskui ji buvo pavadinta Lietuvos valstybės taryba, arba Valstybės taryba.
A. Gumuliauskas primena, kad būtent Lietuvių konferencija priėmė nutarimą, kurio pagrindinis tikslas buvo atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Buvo priimta taktika, kaip tą padaryti, nustatytos tam tikros sąlygos. O viską įgyvendinti turėjo Krašto taryba.
„Ji praktiškai vykdė Lietuvių konferencijos nutarimą ir atvedė Lietuvą iki valstybės atkūrimo“, – pabrėžia istorikas. Pasak jo, rinkimų į Lietuvių konferenciją nebuvo. Okupacinė valdžia iš pradžių kaip ir sutiko leisti surengti rinkimus, tačiau vėliau apsigalvojo. Tuo metu, anot A. Gumuliausko, buvo net suburtas organizacinis komitetas, turėjęs surengti rinkimus į Vilniaus konferenciją. Bet to padaryti nebeleidus, nieko kito nebeliko, kaip priimti sprendimą, kad į konferenciją reikia sukviesti visus labiausiai lietuvių tautai pasitarnavusius žmones.
„Lietuvos valstybė 1917–1918 metais atkurta griežtai remiantis teise – tai labai svarbus dalykas. (…) Parodo, kad lietuvių tauta, kuri prabuvo 120 metų carinėje Rusijos imperijoje, vis tiek neatsisakė europinės civilizacijos tradicijų.“
A. Gumuliauskas, istorikas
„Tie, kurie atvyko, buvo gavę asmeninius kvietimus, – sako istorikas. – Šiuo atveju mes galime sakyti, kad tai buvo lietuvių tautos atstovai. Kadangi buvo okupacinės sąlygos, tai išrinkti jų demokratiniu būdu nebuvo galimybės.“
Tačiau jau pati Vilniaus konferencija, be kitų darbų, išrinko 20 atstovų Tarybą, turėjusią atlikti jai pavestus uždavinius.
Visi variantai, ką Tarybai daryti, buvo aprašyti 1917 metų Vilniaus konferencijos nutarime. Anot A. Gumuliausko, jį skaitant nesunku suprasti, kad, atkuriant valstybę, atmesta galimybė palaikyti artimus santykius su Lenkija ir Rusija. Bet Vokietija buvo regima kaip Lietuvos advokatė būsimoje taikos konferencijoje po Pirmojo pasaulinio, arba Didžiojo karo, kaip jis anuomet vadintas, pabaigos.
„Niekas nežinojo, kaip tas karas baigsis. Visi tikėjo, jog vokiečiai padės Lietuvai advokatauti, kad būtų pripažintas jos valstybės atkūrimas“, – pasakoja istorikas.
Derėjosi dėl kompromiso
Lietuvių konferencija ne tik buvo nustačiusi, ką Krašto tarybai reikia daryti, bet ir įvertinusi tam tikrus išoriniai faktorius, grėsmes.
Pavyzdžiui, po 1917 metų spalio perversmo Rusijoje ir bolševikinės Rusijos paliaubų pasirašymo su Vokietija taikos derybose tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos turėjo iškilti vokiečių okupuotų teritorijų klausimas.
„Be abejonės, vokiečiai labai norėjo, kad Lietuvos teritorija liktų jų dispozicijoje, – patikina profesorius A. Gumuliauskas. – Tą norėjo užtvirtinti juridiškai. Kadangi tuo metu Krašto taryba juridiškai atstovavo lietuvių tautos interesams, vokiečių spaudimu prasidėjo derybos.“
O pastarosios, pašnekovo teigimu, buvo labai nelygios ir nelengvos. Derėtasi, kad Lietuva prisijungtų prie Vokietijos, bet vis dėlto išsiderėtas kompromisinis variantas, kuris išdėstytas 1917 metų gruodžio 11 dienos Lietuvos tarybos akte.
Pasak istoriko, Aktas buvo dviejų dalių. Vienoje jų kalbama, kad atkuriama Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje ir nutraukiami anksčiau turėti valstybiniai santykiai su Rusija ir Lenkija. Ir tas, pirmasis, punktas, A. Gumuliausko tvirtinimu, buvo labai geras. O antrasis šio Akto punktas mums nebuvo naudingas ir išreiškė Vokietijos interesus. Lietuva siūlė su Vokietija bendrus pinigus, bendrą susisiekimą, bendrus muitus, bendrą kariuomenę – atrodė, tarsi būtume Vokietijos sudėtyje.
Istorikas sako, kad šis suderėtas kompromisinis variantas peržengė Lietuvos tarybos kompetencijos ribas, kurias savo nutarime nustatė Lietuvių konferencija, tad buvo kilęs ir konfliktas.
„Vis dėlto Lietuvos valstybė 1917–1918 metais atkurta griežtai remiantis teise – tai labai svarbus dalykas, – pabrėžia A. Gumuliauskas. – Teisė buvo labai svarbus niuansas atkuriant valstybę. Parodo, kad lietuvių tauta, kuri prabuvo 120 metų carinėje Rusijos imperijoje, vis tiek neatsisakė europinės civilizacijos tradicijų. Tą labai reikia pabrėžti – neatsirado koks nors generolas ar karalius, kad jo valia būtų atkurta valstybė. Valstybė buvo atkurta tautos valia ir remiantis teise.“
Prisimindavo, kai prireikdavo
„Vokiečiai gyvenime su ta Taryba nebūtų derėjęsi, jeigu nebūtų vertę išoriniai faktoriai“, – dar vieną Lietuvai palankią aplinkybę nurodo A. Gumuliauskas. Ir aiškina, kad pirmasis iš tų išorinių veiksnių, lėmusių, kad vokiečiai sutiko su Vilniaus konferencijos sušaukimu ir Tarybos išrinkimu, buvo 1917 metų vasario revoliucija Rusijoje.
Nuvertus carą, susidarė dvivaldystė, primena A. Gumuliauskas. Mat buvo kareivių ir darbininkų deputatų taryba, turėjusi valdžią „gatvėje“, ir buvo laikinoji vyriausybė, kuriai priklausė reali valdžia.
„Įsivaizduokite, ta kareivių ir darbininkų deputatų taryba pripažino Lenkijos valstybę, kurios didelė dalis buvo Rusijos imperijos sudėtyje, – pasakoja istorikas. – Laikinoji vyriausybė neturėjo kur dingti ir pripažino Lenkijos valstybę. Tai buvo po vasario revoliucijos. Apie tai sužinojo vokiečiai – Berlynas – ir pradėjo nuogąstauti: gal to paties užsimanys ir Lietuva? Čia okupacijos sąlygomis buvo gana ramu, bet galėjo kilti kokių nors neramumų.“
„Vokiečiai patys pasikvietė mūsų elito atstovus ir pasiūlė jiems sudaryti kokią nors marionetinę instituciją, kuri būtų paklusni vokiečių okupacinei valdžiai ir atrodytų, kad atstovauja lietuvių tautos interesams“, – aiškina profesorius. Bet tada Jonas Basanavičius ir Antanas Smetona pasakė, kad negali sudaryti tokios institucijos, nes negavo tautos mandato. Ir vokiečiams nieko kito nebeliko, kaip tik leisti surengti rinkimus.
Tiesa, kaip jau minėta, iš pradžių tai pažadėję, vėliau rinkimus uždraudė.
Vis dėlto lietuviai sušaukė konferenciją ir išrinko Tarybą, o ši prisistatė vokiečių okupacinei valdžiai. „Ir ją vėl pamiršo! Pamiršo iki tol, kol įvyko perversmas ir bolševikai pasirašė paliaubas su vokiečiais. Tada mes vėl buvome reikalingi. Buvo toks požiūris: kada reikėjo vokiečiams, tada prisiminė, kada ne, tada ne“, – nepaprastą to meto situacija apibūdina A. Gumuliauskas.
Darbo netrūko
Taryba turėjo veiklos ir vėliau – pasiekus tikslą, atkūrus valstybę. Profesoriaus teigimu, vasario 16-ąją pasirašius Nepriklausomybės Aktą nelabai kas pasikeitė.
Praėjus kiek laiko, Lietuvos taryba pradėjo labiau bendrauti su vokiečių okupacine valdžia. Tarybos steigiamų įvairių komisijų užduotis buvo įsigilinti į konkrečios gyvenimo srities situaciją tuo metu. Pavyzdžiui, švietimo komisija pradėjo leisti vadovėlius, prižiūrėjo lietuviškas mokyklas. Buvo ir kitų komisijų.
„Lietuvos valstybė realiai buvo atkurta tik 1918 metų lapkričio mėnesį, – kaip ir kiti jo kolegos istorikai, primena A. Gumuliauskas. – Tą nulėmė vokiečių kariuomenės pralaimėjimas 1918 metų vasarą Vakarų fronte. Tada 1918-ųjų lapkričio mėnesį Valstybės taryba skyrė Augustiną Voldemarą pirmuoju premjeru…“
Pasak istoriko, Valstybės taryba atliko savotišką parlamento funkciją, o Valstybės tarybos pirmininkas ir du vicepirmininkai praktiškai atitiko prezidento instituciją iki pat 1920 metų Steigiamojo Seimo sušaukimo.
Valstybės taryba iki Steigiamojo Seimo priėmė dvi laikinas konstitucijas.
Dalis Tarybos narių vėliau pateko į Steigiamąjį Seimą.
„Tautininkai, kurie praktiškai labai prisidėjo prie 1918–1920 metų įvykių Lietuvoje, tai yra valstybės faktinio atkūrimo, nebuvo išrinkti į Steigiamąjį Seimą. Po 1920-ųjų jie prarado visą realią politinę įtaką, kokią turėjo iki to laiko“, – teigia specialistas.
Taigi, pasak istoriko, žmonės, atkūrę Lietuvą, Steigiamojo Seimo rinkimuose patyrė fiasko. Tautininkai neatsigavo praktiškai iki 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo.
Tarybos narių likimai irgi buvo skirtingi. Dauguma pasuko į diplomatiją, Jonas Vailokaitis – į verslą, o Jonas Basanavičius nutolo nuo politikos.
